Muzika, kuri skamba ne vienu balsu
Kretingiškė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) chorinio dirigavimo paskutinio kurso studentė, kurios kasdienybė neatsiejama nuo muzikos. Tačiau šiandieninis kelias į chorinę veiklą prasidėjo nuo visai kito instrumento – fortepijono.
Baigusi aštuonias klases, Beata išvyko mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Čia ji gilino fortepijono žinias, tačiau ilgainiui susidūrė su sunkumais. Intensyvus grojimas fortepijonu atsiliepė sveikatai – merginai prasidėjo abiejų rankų sausgyslių uždegimas. Nors ji bandė grįžti prie instrumento, patirta trauma ir baimė, kad ateityje gali apskritai nebegroti, pamažu slopino motyvaciją.
Sprendimas keisti profesinę kryptį brendo pamažu, o visiškai apsispręsti padėjo mokytojos pasiūlymas išbandyti chorinį dirigavimą. Vis dėlto ir pasirinkus kitą kryptį klausimas, ar chorinis dirigavimas taps jos profesija, iki šiol lieka atviras. „Aš nežinau, ar tai bus mano ateities kelias, kol kas jame savęs dar neradau“, – atviravo Beata.
Tiesa, šiandien B. Rapalavičiūtė aktyviai dalyvauja chorinėje veikloje ir ateityje muzikos palikti neketina. Vienas svarbiausių kolektyvų – Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, kuriame Beata dainuoja trečius metus. Tai profesionalus kamerinis choras, atliekantis šiuolaikinę chorinę muziką. Kolektyvui vadovauja kompozitorius Vaclovas Augustinas, o repertuare skamba tiek jo, tiek kitų kūrėjų darbai. Chorą sudaro per 30 žmonių. „Į šį chorą paprastai nepateksi, turi būti pakviestas. Mane ir pakvietė choro vadovas, kuris tuomet buvo mano dėstytojas“, – teigė B. Rapalavičiūtė.
„Jauna muzika“ – ne tik vieta dainuoti, bet ir galimybė nuolat dainuoti įvairų muzikinį repertuarą, koncertuoti skirtinguose renginiuose ir atstovauti Lietuvos chorinei kultūrai. Tarp įsimintinesnių patirčių – praėjusią vasarą vykęs vizitas Estijoje, chorinės muzikos simpoziume „Leading Voices“, kur kolektyvas buvo pakviestas koncertuoti.
Profesionalaus choro kasdienybė reikalauja ne tik balso, bet ir muzikinio pasirengimo, gebėjimo greitai skaityti partitūras bei susilieti su bendru skambesiu. Beata pastebi, kad profesionalūs dainininkai gali gerokai greičiau parengti naują programą negu mėgėjų kolektyvai. „Profesionalus choras gali paruošti 2 ar 3 sudėtingus repertuarus, o mėgėjų – tik trečdalį vienos programos per tokį pat laiką“, – sakė ji.
Ne mažiau svarbu ir išgirsti kitus, atsisakyti noro išsiskirti bet kokia kaina. „Balsų dermė, sąskambis ir mokėjimas būti vienyje“, – taip vieną svarbiausių chorinio dainavimo principų apibūdino Beata.
Į viešumą neša šiuolaikinių kompozitorių muziką
Kretingiškė taip pat dainuoja ir moterų ansamblyje „Melos“, kurio pagrindinė kryptis – šiuolaikinė, alternatyvi ir nestandartinė muzika. Ansamblis siekia pristatyti šiandien kuriančių kompozitorių kūrybą, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio autoriais. Kartais tokie ryšiai perauga į naujus kūrinius, parašytus būtent ansambliui. „Tai – kolektyvas, kuris į viešumą neša šiuolaikinių kompozitorių muziką“, – pasakojo pašnekovė.
Dar viena svarbi Beatos muzikinio gyvenimo dalis – Lietuvos nacionalinis jaunimo choras. Jis veikia projektiniu principu: dainininkai atrenkami, susiburia į repeticijų sesijas, rengia programas ir koncertuoja. Ši veikla suteikia galimybę ne tik muzikuoti su kitais jaunais atlikėjais, bet ir Lietuvos jaunimo muzikinį veidą pristatyti užsienyje.
Pašnekovė įsitikinusi, kad chorai Lietuvai svarbūs ne vien kaip koncertuojantys kolektyvai. Jie yra ir dainų švenčių tradicijos, ir platesnio tautos muzikinio paveldo dalis. „Mūsų tauta buvo dainuojanti tauta“, – priminė Beata. Jos manymu, chorinis dainavimas suteikia tai, ko ne visuomet gali pasiūlyti solinė muzika: bendrystės jausmą, atramą ir galimybę kartu sukurti skambesį, kurio vienas žmogus nepasiektų. Kai muzika užleidžia vietą fantazijai
Chorinėje muzikoje Beata mokosi susilieti su kitais balsais, o kitame savo pomėgyje ji gali atsiskleisti visiškai kitaip – ryškiomis spalvomis, išskirtiniais kostiumais ir fantazija, kuri kartais reikalauja ne vieno mėnesio darbo.
Jau kelerius metus mergina kuria kostiumus, įkvėptus „Animė“, vaizdo žaidimų ir kitų fantastinių kūrinių personažų. Šis pomėgis vadinamas cosplay – tai veikla, kai persikūnijama į pasirinktą personažą, atkuriant jo aprangą, išvaizdą, o kartais ir elgseną.
Pirmasis žingsnis į šį pasaulį buvo susijęs su dar viena didele Beatos aistra – žirgais. Savo aštuonioliktojo gimtadienio proga ji įgyvendino svajonę, sujungusią jojimą ir persikūnijimą į mėgstamą personažą. Ji sukūrė „Animė“ serialo „Attack on Titan“ veikėjo kostiumą, su kuriuo pasidarė fotosesiją ant žirgo.
Vėliau atsirado noras ne tik vilkėti pasirinktą aprangą, bet ir pačiai kurti sudėtingesnius kostiumus. Vienas pirmųjų savarankiškai įgyvendintų projektų buvo personažas Sung Jinwoo iš Pietų Korėjos kūrinio „Solo Leveling“.
Beatos kūrybos spektras platus – nuo pavienių kostiumų iki grupinių projektų. Vienas tokių – kartu su draugėmis įgyvendintas projektas pagal „Animė“ „Visual Prison“. Šiuo atveju svarbus buvo ne tik kiekvieno kostiumo tikslumas, bet ir bendras grupės vaizdas.
Kostiumų kūrimas reikalauja daug daugiau negu gero sumanymo. Reikia išmanyti medžiagas, apgalvoti konstrukciją, surasti tinkamus aksesuarus, pasirūpinti perukais ir makiažu. Kai kuriems projektams pasiruošti prireikia bent pusmečio.
Beatos teigimu, ją ypač domina transformacija – galimybė pakeisti ne tik aprangą, bet ir visą žmogaus įvaizdį. Būtent dėl to jai artima ir ši veikla, turinti sąsajų su drag kultūra, kurioje išvaizda tampa ryškia meninės raiškos priemone.
Kretingiškė neslepia, kad anksčiau buvo pasinėrusi į šią veiklą itin intensyviai – per metus sukurdavo po kelis kostiumus. Tačiau toks tempas, derinamas su studijomis ir kitomis veiklomis, galiausiai privedė prie kūrybinio perdegimo. Dabar ji dažniau kuria kartu su draugais, o bendri projektai leidžia ne tik pasidalyti darbais, bet ir įgyvendinti didesnes idėjas.
„Animė“ – emocijų kalba
Beata „Animė“ pasauliu susidomėjo dar vaikystėje. Jai šie kūriniai patrauklūs ne vien dėl įspūdingų vaizdų ar fantastiškų istorijų. Svarbi ir emocinė jų kalba. Pasak Beatos, „Animė“ personažų jausmai dažnai perteikiami itin ryškiai, todėl juos lengviau suprasti. Vaikystėje, kai pačiai ne visuomet būdavo paprasta išreikšti emocijas ar susikalbėti su kitais, tokie veikėjai tapo savotišku tarpininku.
Šiandien „Animė“ ir žaidimų pasaulis jai tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir erdve, kurioje galima susitikti su bendraminčiais. Lietuvoje vykstantys populiariosios kultūros renginiai suburia žmones, kurie domisi tais pačiais kūriniais, kuria kostiumus ir dalijasi savo patirtimi. Vienas tokių – Vilniaus „Litexpo“ rūmuose vykstantis renginys „Comic Con Baltics“.
Beata pastebi, kad per pastaruosius metus ši bendruomenė gerokai išaugo. „Litexpo“ rūmuose – 30 tūkst. vietų, tai mūsų bendruomenė jau sunkiai ten telpa, – įvardijo ji. – Tokiuose renginiuose ne tik persirengiame ir pristatome savo kostiumus, bendraujame su bendraminčiais, bet yra demonstruojami ir naujausi žaidimai, „Animė“ filmai. Ši kultūra labai plinta Lietuvoje.“
Kol kas konkursinių laimėjimų B. Rapalavičiūtė dar neturi, tačiau į tai žvelgia kaip į patirties kaupimą. Stebėdama kitų kūrėjų darbus, Beata mato, kiek daug dar galima išmokti.
Daugiau Beatos darbų:
