Pradėjo nuo kaklaraiščių
Pirmieji E. Jankauskienės keramikos dirbiniai buvo kaklaraiščiai. Juos kūrė tėvų Daivos ir Arūno Dudėnų šiemet Darbėnuose atidarytam Kaklaraiščių muziejui. Nulipdė ne tik suvenyrinių magnetų, bet ir didelių kaklaraiščių. Apskritai Ernesta mėgsta gaminti didesnius gaminius. „Puodeliai, lėkštės – ne man“, – atviravo pašnekovė, jos dirbinių dydį apriboja krosnelės išmatavimai. O labiausiai iš visų gaminių jai patinkančios vazos. Kol pati jų negamino, pirkdavo. „Ir mėgstu modernesnes formas, man patinka molį visaip lankstyti.“
Kiek laiko reikia, kad gimtų naujas gaminys? Keramikės žodžiais, didesniam prireikia ir mėnesio, nes apskritai keramika reikalaujanti daug kantrybės. Ir mielai pasidalijo kūrybinio proceso etapais. Pirmiausia gaminį nusilipdo, nulipdytą – gerai išdžiovina. Jeigu džiūdamas trūkinėja, apstingusiam tenka užglaistyti siūles. Pasitaiko, kad lipdo ir keturias dienas. „Kol lipdinys neišdegtas, jį galima sulaužyti, užpilti vandeniu ir vėl minkyti. Molis – tokia medžiaga, kad neišdegtą galima naudoti ir pakartotinai, bet po pirmojo degimo – jau nebe“, – paaiškino Ernesta.
Labai gerai išdžiuvusi gaminį išdega krosnelėje, įkaitintoje iki 950 laipsnių. Čia jis dega apie 6 – 8 valandas. Krosnelė atvėsta per parą, ir tik tada galima išimti lipdinį. „Prieš glazūruojant jį reikia nuplauti vandeniu, kad neliktų molio dulkių. Jeigu gaminys įskyla degimo metu, jo jau nebepataisysi“, – aiškino keramikė.
Susidomėjo ir japonišku kintsugi
Kalbėdama apie įskilusius gaminus, E. Jankauskienė užsiminė susidomėjusi ir dar viena sritimi – japonišku kintsugi menu, kai naujam gyvenimui prikeliami sudužę indai, suklijuotus įskilimus išryškinant smulkiomis metalo, dažniausiai – aukso ar sidabro – dulkėmis.
„Kadangi mama domisi sendaikčiais, pradėjau klijuoti įskilusius indus – tai man irgi labai patinka“, – sakė moteris.
O ar keramikei sunku atsisveikinti su savo darbais? „Ne, netgi džiaugiuosi, kai pavyksta parduoti, kad kažkam jis reikalingas. O jeigu kas nors man labai patinka, visada galiu nusilipdyti kitą panašų“, – šypsosi darbėniškė.
Ernestos šeimoje ir kalėdinė eglė yra puošiama jos gamintais keramikiniais žaisliukais. Net sūnūs savo kambariuose žaliaskares pasipuošia savo pačių rankomis kurtais papuošimais. Šešiametis Karolis pernai nustebino mamą, neleidęs jai nė kiek prisidėti prie savo kambario papuošimo – puošė visiškai savarankiškai.
Ernestos šeima naudoja ir jos kurtas lėkštes, kurias moteris nusilipdė, galima sakyti, iš gėdos. Darbėniškė su šypsena papasakoja, kaip pamačiusi parduotuvėje gražias ir norėjusi jas nusipirkti neišdrįso to padaryti. „Buvau jau pradėjusi dirbti su keramika, tad man buvo gėda pirkti lėkštes, kai pati gaminu. Tad ėmiau ir nusilipdžiau pati“, – juokėsi pašnekovė.
Nesėkmių nebijo
Savo nauja veikla darbėniškė stebina ir giminaičius, bet nuoširdžiai mėgaujasi tuo, ką daro. Dviejų sūnų mama pasidalijo, kaip atrado kūrybą – ieškodama, kuo galėtų užsiimti vyresnysis sūnus Dovydas, su juo užėjo į Kretingos meno mokyklą. „Sūnus pabandė muziką, bet liko Dailės skyriuje. O kadangi aš pati čia kadaise mokiausi, iškilo gražūs prisiminimai, ir užsidegiau vėl kurti. Ir pati sau sakiau, kad norėdama išbandyti kažką naujo, neturiu laukti pensijos, o daryti tiesiog dabar.“
E. Jankauskienė prisimena, kad kūrybiniai polinkiai pradėjo skleistis dar pradinėse klasėse, padedant pirmajai mokytojai Angelei Skurdauskienei, vėliau Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje lankė dizaino būrelį, vadovaujamą mokytojos Valdonijos Karaliūnienės.
Moteris sakė, kad drąsa imtis naujovių jai įdiegta nuo vaikystės – augo verslininkų šeimoje ir buvo nuolat apsupta veiklių žmonių. „Mačiau pavyzdį, kad net kažkam nepavykus, nereikia nusivilti. Nepasisekė? Nieko tokio – važiuojam toliau. Ir net nesėkmė suteikia naudos – įgyjame patirties“, – moteris dalijosi vaikystėje išmoktomis pamokomis.
Lipdytų ir per naktį
Taigi, nors ir dabar darbėniškė sukasi aplink tėvų verslą, kuris jai mielas širdžiai, bet lipdydama, savo pačios rankomis kurdama grožį, pailsi. „Kai esu dirbtuvėse, visa būnu ten. Negali lipdyti, glazūruoti, viena ranka naršydama telefone, – sako keramikė. – Ne visuomet net ir muziką įsijungiu – man patinka visiškai pasinerti į kūrybos procesą.“ Vis dėlto keramikė prasitaria, kad negalėtų kiekvieną dieną būti vien užsidariusi dirbtuvėse – mėgsta ir bendrauti su žmonėmis. Tad skirtingų veiklų derinimas Ernestai labai tinka – iki pietų darbuojasi namuose, per pietus – kavinėje, o vakarus leidžia dirbtuvėse.
Beje, sakė pašnekovė, vėlesnis paros metas labiausiai ir tinka kūrybai: „Ryte negaliu lipdyti, kažkodėl sudėtinga. O vakare neretai užsibūnu iki vėlumos. Ir apskritai turbūt galėčiau lipdyti visą naktį. Pati save stabdau, nes kitą dieną laukia kiti darbai.“
Rezultatas visada staigmena
Paklausta, ar turi kokį ypatingą sukurtą gaminį, Ernesta papasakojo apie vieną – tortinę ir vazą viename. Pastačius vienaip, ji tampa torto padėklu, o apvertus, tuščiavidurė tortinės kojelė virsta vaza, į kurią galima pamerkti gėlių, aplink ją prikrauti vaisių. Šis kūrinys Ernestai ypač brangus ir todėl, kad niekur panašaus nemačiusi – pati sugalvojusi.
O kaip gimsta darbai? „Mintyse, o mintys ateina pačios – tada, kada jos nori. Jos gali ateiti prie jūros, o gali aplankyti į rankas jau paėmus molio gabalą. Kai gaminu, lipdau, mintys eina į priekį – jau mąstau apie kitus gaminius. Formą diktuoja ir pats lipdymo procesas. Pats lipdymas yra tarsi savita meditacija, tad nežinai, kas pavyks. Todėl keramika ir reikalauja kantrybės, kadangi kiekviename etape laukia staigmena – iki pat galutinio rezultato“, – pasakojo darbėniškė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
