TAVE AŠ KLASĖJE REGIU
/TARPTAUTINEI MOKYTOJŲ DIENAI/
Aš nepamiršiu Tavo veido,
Nei Tavo žvilgsnio, nei akių.
Nors Tavo saulė nusileido –
Tave aš klasėje regiu.
Žinau – Tu viską man atleidai,
Ne kartą pašaukei vardu.
Net į žvaigždes pakilti leidai,
Kad rytas auštų be klaidų.
Kasdien vedei mane į šviesą –
Prie Dievo, tėviškės, namų…
Ir klystkeliuos parodei tiesą,
Išplėšdamas iš sutemų.
Tavųjų žodžių apsvaigintas,
Gėriuos ir šiandien, kas gražu,
Nes takas, širdyje išmintas,
Paliko ilgesį beržų.
Ten juk gegutė dar kukuoja,
Virš žemės – mėlynas dangus…
Nuo jūros vėjas atšuoliuoja,
Dalindamas gėlių kvapus.
Kokia graži gimtoji žemė!
Kasdien gėrėtis ja gali.
Iš jos jėgų, stiprybės semias
Netgi bitutė avily.
Nors mano kelias ir duobėtas –
Tada ne viską supratau…
Žodžius dėlioju Tau iš lėto,
Nes kaip ir Tu – juos apmąstau.
Gyvenimas – sakei man – menas,
Ne aritmetinė lygtis…
Bet ir mane ruduo jau genas,
Apglėbs sparnais juoda naktis.
Bet ir tada Tave matysiu,
Girdėsiu balsą ir žodžius.
Tik niekam to nepasakysiu
Pro tyliai šlamančius medžius.
Juozas MAKSVYTIS
—
HEROJAI
jie ateina šventai tikėdami, kad
yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai
ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai
jie ateina puikiai žinodami, kad
jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai
jie ateina čia tik išklausyti
savo sėkmės istorijų
bet niekas neseka jiems
tų jų sėkmės istorijų
tada jie pamažu ima kažką įtarti
dairosi aplinkui, bando
pažvelgt į akis
spokso į veidrodžius
nutaisinėja skausmingas minas
burba po nosimi – ką gi, visi mes,
galiausiai visi mes tik žmonės
o tada jau numiršta
kai kurie, tiesa, dar suspėja
nustebti – juokinga, galvoja,
taigi nieko taip ir nebuvo visai
juokinga, taip ir nebuvo
ką nugalėti
juokinga, taip ir nebuvo
kam pralaimėti
Gintaras GRAJAUSKAS
—
IŠBĖGA Į PALAUKĘ BERŽAI
Arti rudens ženklai.
Ugnimi užsidega jurginai,
bąla lelijų pilnas tvenkinys.
Ir kamanei tingu ratuoti
apie rožės krūmą –
kai į palaukę išbėga užburti beržai.
Miško pakraščiais, muzikinėm natom
tolsta mėlynų varpelių aidas.
Sminga tiesiai į širdį,
kur baigiasi šnekos,
kur atsiveria kita plotmė –
ir į palaukę sustoja užburti beržai.
Toli kitas krantas,
pasiklydęs tarp viksvų ir smilgynų.
Sustok. Žiūrėk, kaip bruknių rojus
prigludęs prie samanų
pilnatve užlieja gyvenimo plyšius –
kol į palaukę susirenka užburti beržai.
Gervių trikampis nuvilnijo dangumi,
ryto rasoj banguoja žiemkenčių laukas.
Į sielą skverbiasi liūdesys,
pravirkstantis laimės kruopele –
į palaukę atsiremia užburti beržai.
Aldona ANUŽIENĖ
—
Mano akyse – ruduo.
Saulės šiluma
rečiau pečius
nuglosto.
Rūkai tiršti virš
pievų ir arimų plaukia.
Žolynai dar gyvi.
Dar žiedus suka
saulės link.
Pakvimpa riešutais ir medumi.
Voratinklių stora gija
ryškėja, kaista,
apipina tvoras ir langines.
Mano akyse – ruduo.
Menu linksmybių karuseles
ir velnio ratą.
Menu drąsiausių paukščių šokį
virš dangaus.
Ir miško tylą išganingą.
Ramybės valanda ateina.
Marija BUČKIENĖ
—

geltonoj šviesoj
suklumpu ant grindų
kaip prieš išpažintį
garsiai nešneku
neturiu laikrodžio
kuris nustelbtų dūžiais
tylą
girdžiu tik kaip širdis
tvinkčioja
visą save panardinu
į tą tylą
į gylį
kad pasijausčiau maža
nekeliu galvos
klausausi sielos
klausausi sienų
mėginu visą laiką vienodai
kvėpuoti
kuo ilgiau nesistoti
visai kitaip tada matau
ir kitą žmogų
tai tik trumpas epizodas
pats svarbiausias
man atrodo
vakaro susitikimas
mano tavo nevienodas
Aušra ČEPĖ
—
Aptingo dievas…
kelintą dieną nesilabina
net ir nuo kryžiaus
manęs nukelti neskuba
užrūdijo vinys…
ir tos kruvinos…
o priesakas MOTINOS
įspringo
netikroj maldoj…
bet taip gražiai snigo
taip gražiai snigo
gedulu… juodu…
pradėsiu tapyti aguonų
lauką… baltą…
kad balandžiais išskristų
pasitikt i dievo…
aptingusio…
Vytautas KUSAS
—
EILĖRAŠČIO KRIKŠTAS
Į žemę pasėsiu eilėraštį,
lietum paliesiu ir vėju,
ir dar šie tiek pastovėsiu,
kol šypsnį išvysiu Kūrėjo…
Ugnim išdeginsiu mintį
liepsną paėmus ant rankų,
žarijose žodžiui užgimti
žaibo blykstės užtenka…
Gyvybės oro įpūsiu,
lyg kūdikiui Žemėn atėjus,
ir eilėmis išstovėsiu,
be baimės išvaikius šešėlius…
Suvilgysiu vandeniu lūpas,
nuprausiu jo sielą ir kūną,
beribėj Visatoj jau supas
pakrikštytas Dievo
Perkūno…
Jurga VALERY
—
ANGELAS VILTIES
Po mano pašaukimo langu
Nusileido maža purėta Viltis.
Šiltoji angelo sniegulė
Padovanojus Įkvėpimą!
Po mano šaltu ir gruodėtu
Mažu pasauliu skubančiu
Prisiglaudė maldinga tylinti Viltis!
Nedidelė snieginga Angelu pavirtusi Draugystės esatis.
Kai plakančios širdies paunksmėj
Aš pajutau laike mažutį angelą –
Dienovidžio saloj –
Savastimi – tik akimis,
Šiltai ir paprastai paspaudė ranką –
Palaiminant žvaigždėtam dangui
Aš pamilau Tave maldos malonėje
Gėlėtam – pieva kvepiančiame sode.
Tu ten buvai ir palietei mane
Širdies bičiuliškumo aidu
Prie atminties stalelio
Po saulėtuoju langu lapkričio
Priimsiu – savy pabudinęs –
Angelą Vilties.
Brolis Bernardas OFM
—

ATEINA RUDUO
Bėgo prabėgo vasaros dienos,
Gėlėta skraiste pamojavo,
Dar vis jaučiu jos aistringą kvėpavimą…
Atsisveikino… Visus išbučiavo.
Eina ateina ruduo margaspalvis,
Medžiams pervilko rūbą,
Gėlės daržely susirenka žiedus,
Išskrenda paukščiai… Neužsibūna…
Man taip gaila, nostalgiškai gaila,
Praėjusios vasaros saulės glamonių,
Jūros bangų per kūną srovenimo,
Smėlio pilių iš svajonių.
Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ






