Mažytės dalelės, didelė problema – mikroplastikas (I dalis)

Apskaičiuota, kad nuo 1950 m. iki 2017 m. buvo pagaminta daugiau negu devyni milijardai tonų plastiko. Daugiau negu pusė šio kiekio pagaminta nuo 2004 m. Didžioji dauguma plastiko vienaip ar kitaip pateko į aplinką, kur dėl oro sąlygų, UV spindulių jis suskilo į vis mažesnius ir mažesnius gabalėlius – mikroplastiką – ir dar sudėtingesnius jų brolius – nanoplastiką. Atsimenate, kaip buvo giriami savaime suyrantys parduotuvių maišeliai? Prisidengę ekologiškumu, manėme esą teisūs, nes jie „vis tiek suirs“. Taip ir nutiko. Jie suiro, tačiau niekur nedingo. Jie vis dar su mumis ir mumyse mikro ar nano plastiko pavidalu.
Keletas pavyzdžių, kurie padės lengviau iliustruoti mikroplastiko grėsmę. Pirmasis tyrimas pasirodė žiniasklaidoje prieš porą metų, kur buvo minima, kad tūkstančiai tonų mikroplastiko kasmet iškrenta sniego pavidalu. Tyrėjai surinko sniego dalis, nusėdusias ant Hoher Sonnenblick kalno viršūnės Austrijoje. Remiantis gautais duomenimis, 43 trilijonai vienetų mikroplastiko (tai atitinka 3 tūkst. tonų) pasiekia atokų kalną. Tyrėjai taip pat sugebėjo nustatyti, kad apie 30 procentų nustatyto mikroplastiko daugiausia susidarė miesto teritorijoje, esančioje 200 kilometrų atstumu nuo minėtojo kalno. Tyrime akcentuojami du svarbūs aspektai. Pirmiausia, kad jokia žemės vieta, kad ir kokia nutolusi ji būtų, nėra nepaliesta mikroplastiko taršos – net Antarktida. Antra – mikroplastikas cirkuliuoja, kaip savotiška vėjo, kritulių, upių ir jūros srovių gamtos dalis. Gyvūnai – nuo paukščių, žuvų iki vabzdžių, tokių kaip skruzdėlės, bitės ir uodai – taip pat yra natūralūs mikroplastiko pernešėjai, net ir dideliais atstumais.
Dar vienas stebinantis mokslinis tyrimas parodė, kad didelė dalis mikroplastiko yra žmonių akių obuoliuose. Ir ne, jo negalima pašalinti pincetu ar kitaip „išsivalyti“. Kinijos tyrėjai paėmė audinių mėginius iš 49 akių ligomis sergančių skirtingų žmonių akių ir taikė jiems sudėtingus analitinius metodus. Analizės rezultatai parodė, kad šiuose mėginiuose buvo beveik
1 tūkst. 800 plastiko gabalėlių, kurių dauguma buvo 50 μm (1/20 milimetro) ar mažesnio dydžio. Mikroplastiko dalelės buvo sudarytos iš nailono, polivinilchlorido ir polistireno. Buvo nustatytas reikšmingas ryšys tarp mikroplastiko kiekio kiekviename paimtame mėginyje ir paciento, iš kurio jis buvo paimtas, regėjimo problemų sunkumo. Taigi: kuo daugiau mikroplastiko yra jūsų akyse, tuo didesnė tikimybė, kad turėsite regėjimo problemų.
Kaip tas plastikas pateko į akis? Akivaizdžiausias kelias slypi viduje – per kraują. Akis turi didžiulį kraujagyslių tinklą, mikroplastikas ir patenka į kraują (dažniausiai iš žarnyno ir plaučių), o iš ten pasiekia visus pagrindinius kūno organus. Tyrimai rodo, kad mikroplastiko randama žmogaus širdyje, kepenyse, plaučiuose, lytinių organų ir gimdos audiniuose. Tyrimai su gyvūnais taip pat parodė, kad mikroplastikas sugeba patekti net per kraujo ir smegenų barjerą – vienintelę gynybos liniją, per kurią negali patekti kiti patogenai ar kenksmingos medžiagos. Pelėms su maistu sumaišytas arba duodamas įkvėpti polistireno mikroplastikas per porą valandų atsidūrė jų smegenyse.
Kitas variantas – plastikas patenka į akį per išorinį jos paviršių, pirmiausia liesdamas priekinę akies dalį, o vėliau, mirksint, migruoja į akies šonus ir galą, kur yra daug atvirų kraujagyslių. Be mikroplastiko, sklandančio ore, kontaktiniai lęšiai taip pat gali palikti didelį kiekį plastiko ant akies paviršiaus. Apskaičiuota, kad daugkartinio naudojimo kontaktiniai lęšiai per metus išskiria daugiau negu 90 tūkst. plastiko dalelių.
Dar didesnį nerimą kelianti problema yra ta, kad mikroplastikas mūsų akyse yra nuo pat gimimo. Tyrimai rodo, apvaisintoms pelėms geriant vandenį, kuriame yra polistireno nanoplastikas, jis patenka į jų dar negimusių palikuonių akis ir trukdo tinkamam akių vystymuisi. Nustatyta, kad žmonėms mikroplastikas per placentos barjerą patenka iš motinos kūdikiui, ir jo taip pat buvo rasta amniono skystyje, kuriame vaisius plūduriuoja visą nėštumo laikotarpį.
Nevaisingumo krizė taip pat neatsilieka. Reprodukcinės sveikatos ekspertė, profesorė Shanna Swan, perspėja, kad jau 2045 m. žmogus gali nebesugebėti daugintis natūraliu būdu. Remiantis dabartinėmis tendencijomis, vidutinis spermatozoidų skaičius tais metais gali pasiekti nulį, o tai reiškia, kad pusė visų vyrų nebegamins spermos, o kita pusė jų pagamins tiek mažai, kad negalės apvaisinti moters, kad ir kaip stengtųsi. Savo knygoje „Count Down“ profesorė Swan mano, kad plastiko poveikis yra svarbi vaisingumo krizės priežastis. Šis plataus masto neigiamas poveikis atsiranda dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, dėl paties mikroplastiko savybių: jis gali fiziškai užblokuoti siaurus audinius, sukelti uždegimą ir imuninį atsaką, absorbuoti medžiagas, įskaitant hormonus, tokius kaip testosteronas, padarydamas juos neprieinamus organizmui. Be to, plastikas veikia kaip kenksmingų endokrininę sistemą ardančių, nutukimą sukeliančių ir kancerogeninių cheminių medžiagų pernešėjas, leisdamas joms patekti į visus kūno audinius, kur jos gali pakenkti.
Mikroplastiko atveju prevencija iš tikrųjų nėra aiški. Ar galima „išgydyti“ mikroplastiko poveikį? „Išgydyti“, turiu omenyje – „pašalinti mikroplastiką iš savo kūno, kai jis jau yra jame. Gali būti, jog yra natūralių procesų, kurie lėtai pašalina susikaupusį plastiką iš kūno audinių, bet jei jie egzistuoja, apie juos dar nieko nežinome. Šiuo metu galime tik daryti prielaidą, kad bet koks plastikas, jau esantis jūsų smegenyse, kepenyse ar akyse, ten ir liks. Tai didžiulė problema, nuo kurios visiškai pabėgti, ko gero, nepavyks. Mes taip pat nežinome, kokias medžiagas naudoti, kad mikroplastiką būtų galima pašalinti, todėl netikėkite tais, kurie bando parduoti jums „stebuklingą“ papildą, kuris tai padarys. Šiam kartui šiurpinimų užteks. Apie tai, kaip mes galime nustoti daryti dalykus, kurie didina mikroplastiko kiekį mūsų kūne, rašysiu kito mėnesio straipsnyje.