Vakarų Lietuvoje veikia visai šaliai svarbūs dujų ir degalų tiekimo objektai. Artėjant žiemai, ne mažiau svarbios tampa ir miestų katilinės. Jų valdytojai vardija apsaugos priemones, alternatyvius tiekimo maršrutus ir atsargas, tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras: kiek laiko gyventojai galėtų jomis kliautis, jei infrastruktūra būtų pažeista?
Prieš pakylant dronui
„Artėjant šių metų vasarai labai pasijautė, kad uostas įsigijo naujos technikos“, – sakė vaizdo turinio kūrėjas, drono pilotas Saulius Balčiūnas. Jo paslaugas dažnai užsako Klaipėdos uoste ir aplink įsikūrusios įmonės, vaizdus naudojančios savireklamai. Tačiau užsakovų statusas neatleidžia jo nuo bendros tvarkos – dronas ore galėtų kelti grėsmę, todėl virš tam tikrų objektų jis kilti gali tik su specialiųjų tarnybų leidimu.
Būtent dėl to S. Balčiūnas jau kurį laiką prie savo paslaugų kainos prideda papildomus 50–
100 Eur vien už leidimų kelti droną derinimą. Norėdamas nufilmuoti prie senosios perkėlos Klaipėdoje esančius „Memelio miesto“ pastatus, jis turi gauti krantinės operatoriaus sutikimą, kreiptis į Uosto direkciją, o skrendant iš Piliavietės pusės – ir į Karines jūrų pajėgas. Gautus suderinimus reikia pateikti Karinėms oro pajėgoms, kurios priima galutinį sprendimą. Atvykęs kelti drono, Saulius dar turi telefonu susisiekti su minėtų institucijų budėtojais.
Visgi Sauliaus darbe svarbiausia – geras oras. Jei suderintą dieną jis netinkamas, leidimus tenka derinti iš naujo.
S. Balčiūno nuomone, leidimų derinimo tvarka Lietuvoje tebėra atgyvenusi. „Bendrovė „Oro navigacija“ jau yra įdiegusi platformą, kur prisijungęs su kvalifikuotu elektroniniu parašu galiu pažymėti skrydžio detales ir esu aiškiai identifikuojamas. Uosto direkcija jau prie jos prisijungė, bet senoji tvarka vis tiek dar viršesnė“, – pasakojo drono pilotas. Jis sako, kad panašia vieninga sistema Prancūzijoje naudojosi jau prieš penkerius metus.
S. Balčiūnas savo praktikoje turi ir nemalonią patirtį, kai kliento užsakymu filmuodamas netoli uosto esančią degalinę sulaukė karo policijos ekipažo. Jo dronas netyčia pateko į teorinę uosto zoną, kurioje yra gyvenamieji namai. Už tai teko ne tik apsilankyti tarnybos padalinyje, bet ir sumokėti 200 eurų baudą.
Kam svarbus Klaipėdos SGD terminalas
Klaipėdos SGD terminalo apsauga rūpinasi Viešojo saugumo tarnyba (VST) ir kitos už šalies saugumą atsakingos institucijos. Terminalą valdanti „KN Energies“ teigė, kad ruoštis dronų grėsmei pradėjo gerokai anksčiau, negu ją savo darbe pajuto dronų pilotai.
„Jau trejus su puse metų „KN Energies“ valdomuose terminaluose veikia apsaugos nuo bepiločių orlaivių sistemos. Visame Klaipėdos uoste yra nustatyta neskraidymo zona, o turima specializuota įranga leidžia užtikrinti jos kontrolę. Terminalo apsauga organizuojama kompleksiškai – saugoma jo oro erdvė, antžeminė teritorija, vandens akvatorija ir povandeninė infrastruktūra“, – sakė bendrovės verslo atsparumo vadovė Rimgailė Požarickė. Ji pridūrė, kad taip pat yra įsigytas ir VST perduotas specialus kateris. Jo techninės galimybės leidžia VST ištisus metus vykdyti nepertraukiamą patruliavimą terminalo reagavimo zonoje, o prireikus operatyviai reaguoti į galimus incidentus.
Kiek kainavo apsaugos stiprinimas ir kaip investicijos keitėsi nuo terminalo veiklos pradžios 2014-aisiais, bendrovė nenurodė.
Aktualu ir dujų tiesiogiai nenaudojantiems
Lietuvoje šios dujos naudojamos būstams šildyti, karštam vandeniui ruošti ir maistui gaminti. Dujos taip pat kūrenamos miestų katilinėse bei elektrinėse, naudojamos pramonėje. „Amber Grid“ duomenimis, vien trąšų gamybai pernai teko daugiau kaip trečdalis visų šalyje suvartotų dujų. Taigi terminalo veikla svarbi ir gyventojui, kurio namuose nėra nei dujinės viryklės, nei dujinio katilo.
„Laikinas Klaipėdos SGD terminalo veiklos sustabdymas savaime nereikštų dujų tiekimo nutrūkimo. Gamtinių dujų tiekimo saugumą užtikrina diversifikuota infrastruktūra ir galimybė dujas gauti iš kelių šaltinių bei skirtingais maršrutais. Be Klaipėdos SGD terminalo, alternatyvų tiekimą užtikrina GIPL dujų jungtis su Lenkija, jungtis su Latvija ir galimybė naudotis Latvijoje esančia požemine gamtinių dujų saugykla arba Inkoo SGD terminalu Suomijoje“, – paaiškino „KN Energies“ atstovė R. Požarickė.
Šios alternatyvos sumažina priklausomybę nuo vieno objekto. Vis dėlto terminalui sustojus dujų tiekimą tektų greitai perkelti kitais maršrutais, nuo kurių priklausytų ir šilumos bei elektros gamyba, ir pramonės įmonių darbas. Todėl rimtesnio incidento pasekmės būtų matuojamos ne vien terminalo remonto kaina, bet ir tuo, ar pakaitinis tiekimas leistų vartotojams tęsti veiklą be didesnių sutrikimų.
Mažeikių degalų reikėtų ir gelbstint kitus objektus
Kitas Vakarų Lietuvos objektas, kurio sustojimą galėtų pajusti visa šalis, – Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Bendrovės pateikiamas skaičius paaiškina kodėl.
„ORLEN Lietuva“ pagaminti degalai užima maždaug 80 proc. Lietuvos rinkos. Klientus jie pasiekia per įvairius Lietuvoje išsidėsčiusius terminalus, iki jų dažniausiai degalai transportuojami geležinkeliu“, – „Vakarų Lietuvai“ nurodė bendrovė.
Tai reiškia, kad ilgesniam laikui sustojus gamybai reikėtų pakeisti tiekėją, kurio produkcija sudaro didžiąją šalies degalų rinkos dalį. Tam nepakaktų vien alternatyvių degalų šaltinių – reikėtų ir galimybės juos pakankamai greitai atgabenti į terminalus bei paskirstyti Lietuvos vartotojams.
Kiek bendrovė pasirengusi tokiam scenarijui, iš jos atsakymų sužinoti sunku. Paklausta apie apsaugos stiprinimą, investicijas ir praktiškai išbandytus veiklos tęstinumo planus, įmonė apsiribojo bendru patikinimu: „Darome viską, kad būtų užtikrintas Mažeikių gamyklos ir tokios kritinės infrastruktūros kaip Būtingės ir Mockavos terminalai saugumas bei veiklos tęstinumas. Taip pat nuolatos bendraujame su visomis atsakingomis Lietuvos institucijomis. Dėl suprantamų priežasčių atskleisti daugiau detalių negalime“, – teigė bendrovės atstovas žiniasklaidai Dominykas Jakštas.
Į klausimą, kiek laiko klientus aprūpintų turimos komercinės atsargos ir kaip greitai būtų organizuotas tiekimas iš kitų gamyklų, bendrovė atsakė nurodydama Lietuvos rezervą, kurio, jos teigimu, pakaktų 90 dienų poreikiui.
Tokiu atveju degalų reikėtų ne tik vairuotojams, bet ir avarinėms brigadoms, viešajam transportui bei atsarginiams elektros generatoriams. Jeigu kartu būtų pažeisti elektros tinklai, dalies paslaugų tęstinumas priklausytų būtent nuo generatorių ir jų aprūpinimo kuru. Todėl užsitęsęs degalų trūkumas paveiktų gerokai daugiau žmonių nei vien tuos, kurie pildo automobilių bakus.
Dujų poreikis išauga dar iki speigo
Po rugpjūčio 22 d. audros elektros skirstymo tinklus valdančiam ir prižiūrinčiam ESO prireikė trijų savaičių, kad atkurtų nuolatinį elektros tiekimą paskutiniams vartotojams – apie darbų pabaigą bendrovė paskelbė tik rugsėjo 12-ąją. Tad kas nutiktų, jei žiemą kas nors sutrikdytų elektros ar dujų tiekimą – ar šilumininkai būtų pasirengę užtikrinti, kad gyventojai neliktų ir be šildymo?
Apie 77,4 tūkst. vartotojų Klaipėdoje ir Gargžduose aptarnaujanti „Klaipėdos energija“ daugiausia naudoja biokurą. Tačiau, bendrovės duomenimis, temperatūrai pasiekus maždaug nulį biokuro katilų nebepakanka ir įjungiami dujiniai.
Įmonė nurodo kaupianti bent dešimties dienų vidutinį kuro suvartojimą atitinkančias atsargas. Vidurkis savaime negarantuoja tokios pat trukmės aprūpinimo per speigą. „Dalis rezervinių atsargų kaupiama biokuru, kita dalis gamtinėmis dujomis pagal nenutrūkstamo tiekimo sutartis“, – aiškina „Klaipėdos energijos“ atstovai.
Kokią šilumos poreikio dalį būtų galima patenkinti sutrikus dujų infrastruktūrai, bendrovė nepatikslino. Gargždų katilinėje alternatyvios elektros tiekimo priemonės dar diegiamos.
Įmonė vykdo tinklų bandymus, priešavarines treniruotes, su savivaldybėmis derina tiekimo apribojimo eiliškumą. Atkūrimo trukmė, jos teigimu, priklausytų nuo pažeidimo masto, vietos, oro ir galimybės tiekti šilumą kita tinklo schema.
Mažesnių miestų galimybės skiriasi
„Mažuose miestuose rizika didesnė dėl to, kad įprastai yra tik viena centrinė katilinė“, – nurodo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius. Didmiesčiuose prie bendro tinklo prijungti keli gamybos šaltiniai.
Asociacijos teigimu, katilinių teritorijose arba kuro tiekėjų sandėliuose saugomas pagrindinio kuro rezervas, užtikrinantis dešimties parų veikimą be papildomų pirkimų ir tiekimų. Tačiau dešimties parų kuro atsarga savaime negarantuoja tiek pat dienų šildymo: tam dar reikia veikiančios katilinės, elektros ir nepažeistų šilumos tinklų.
Paklaustas apie pasirengimą sutrikimams, asociacijos prezidentas vardija generatorius, mobilias katilines, papildomus vandens rezervuarus, kai kur įrengtą automatinį persijungimą veikti savarankiškai. Mini ir stalo pratybas bei bendras savivaldybių treniruotes. Tačiau apibendrintų investicijų sumų ir duomenų, kiek įmonių praktiškai išbandė veiksmus diversijos atveju, nepateikia.
Paprašyta praktinio tarpusavio pagalbos pavyzdžio, asociacija nukelia dvidešimt metų atgal – į 2007 metais Telšiuose įvykusią šilumos tinklų avariją. Jos padarinius šalinti tuomet padėjo kitų bendrovių darbuotojai.
Sutrikus tiekimui, pasak asociacijos, prioritetas būtų teikiamas ligoninėms, slaugos įstaigoms, mokykloms ir darželiams. Užsitęsus pažeidimų šalinimui, dalis gyventojų galėtų susidurti su sumažinta šildymo temperatūra. Tokiu atveju asociacija ragintų ir pačius vartotojus mažinti nebūtiną šilumos vartojimą, kad būtų lengviau užtikrinti tiekimą visiems.
Tačiau pasirengimas galėtų nutrūkti ir paskutinėje grandyje – pačiame daugiabutyje. Asociacija įspėja, kad visuotinai dingus elektrai dalyje namų, kurių vidaus šildymo sistemos neturi atsarginio elektros maitinimo, sutriktų šildymas net tiekėjui užtikrinant šilumnešio cirkuliaciją iki pastato įvado. Už vidaus sistemas atsakingi namų valdytojai ir prižiūrėtojai.
Todėl greta klausimų apie infrastruktūros apsaugą gyventojui svarbus ir klausimas sau: kiek esu pasiruošęs ir kaip išsiversčiau, jei staiga nutrūktų elektros, dujų ar šilumos tiekimas?
