Savanorių yra, išvykimų mažiau
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, 2025 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo 1 tūkst. 584 savanoriai ugniagesiai. Iš jų 1 tūkst. 236 buvo pasirengę dalyvauti gesinant gaisrus, o 348 vykdė visuomenės švietimą gaisrų prevencijos srityje. Savanorių ugniagesių veikla vykdyta 44 iš 60 šalies savivaldybių.
Vakarų Lietuvos savivaldybėse savanorių buvo registruota nemažai. Daugiausia – Telšių rajone, kur registruoti 83 savanoriai. Tai trečias pagal dydį skaičius visoje šalyje. Skuodo rajone yra 40 savanorių, Kretingos – 19, Plungės – 18, Mažeikių – 17, Rietavo savivaldybėje – 10, Klaipėdos rajone – 3. Tačiau registruotų savanorių skaičius dar nerodo, kiek jų realiai dalyvauja gesinant gaisrus.
Pernai savanoriai ugniagesiai visoje Lietuvoje išvyko 303 kartus – mažiausiai per pastaruosius devynerius metus. Daugiausia išvykimų buvo Kauno ir Tauragės apskrityse (119 ir 109), Klaipėdos apskrityje – 24, o Telšių apskrityje, kuriai priklauso Telšių, Mažeikių, Plungės rajonai ir Rietavo savivaldybė, – vienas.
Tačiau mažesnis išvykimų skaičius nemažina savanorių svarbos – kritiniu momentu jų pagalba gali būti lemiama. Ne mažiau svarbus ir vietos gyventojų bei bendruomenių pasirengimas veikti krizės atveju.
Saugumo tema bendruomenėse tampa aktualesnė
Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos (toliau – LKBS) vadovė Virginija Šetkienė pastebėjo, kad saugumo ir pasirengimo krizėms tema kaimo bendruomenėse tampa vis aktualesnė. Daugiau apie praktinį pasirengimą žmones paskatino galvoti karas Ukrainoje, ekstremalūs orų reiškiniai, elektros ir ryšio sutrikimų rizika.
„Žmonės daug praktiškiau galvoja apie tai, kas nutiktų, jeigu kelias paras tektų verstis savo jėgomis. Tačiau kol kas tai dar nėra sisteminė visų kaimo bendruomenių veiklos dalis. Vienur jau kalbama apie generatorius, pirmąją pagalbą, gyventojų perspėjimą, priedangas ar pažeidžiamų gyventojų sąrašus, kitur saugumas tebėra suprantamas kaip valstybės, savivaldybės ar specialiųjų tarnybų reikalas“, – sakė V. Šetkienė.
Pasak jos, bendruomenė negali ir neturėtų pakeisti valstybės institucijų ar gelbėjimo tarnybų, tačiau ji gali tapti pirmu vietos atsparumo tinklu. „Ypač kaime, kur profesionali pagalba dėl atstumų gali atvykti ne taip greitai kaip mieste“, – akcentavo LKBS vadovė.
Kai kurios bendruomenės jau domisi pirmosios pagalbos mokymais, gaisrine sauga, generatoriais ir kitomis pasirengimo priemonėmis. Civilinės saugos mokymus gyventojams organizuoja PAGD teritoriniai padaliniai, o pirmosios pagalbos mokymus – Lietuvos Raudonasis Kryžius ir visuomenės sveikatos biurai.
Didžiausia stiprybė – žmonių tarpusavio ryšiai
Kaimo bendruomenių stiprybe V. Šetkienė laiko žmonių tarpusavio ryšius ir vietos pažinimą.
„Kaimo bendruomenės turi labai didelį socialinį kapitalą – žmonės pažįsta vieni kitus, žino, kas gyvena vienas, kas turi traktorių, generatorių, šulinį, kas yra medikas ar buvęs ugniagesys. Krizėje tai gali būti ne mažiau svarbu už formalią infrastruktūrą“, – teigė pašnekovė.
Kalbėdama apie mažėjantį kaimo gyventojų skaičių bei tai, kad ten daugiausia gyvena vyresni žmonės, LKBS vadovė atkreipė dėmesį į vienišų vyresnio amžiaus žmonių padėtį. Jie gali neturėti automobilio ar išmaniojo telefono, neišgirsti perspėjimo arba negalėti savarankiškai evakuotis. Tačiau kaime žmonės dažniau pažįsta vieni kitus, todėl vietos gyventojai neretai gerai žino, kam pirmiausia reikėtų padėti.
„Bendruomenės lyderis, seniūnas, seniūnaitis ar kaimynai neretai geriau už bet kurią duomenų bazę žino, kuriam žmogui reikės pagalbos“, – atkreipė dėmesį V. Šetkienė, pridurdama, kad aiškesnis atsakomybių pasidalijimas padėtų dar labiau pasirengti.
„Didžiausia spraga, mano nuomone, yra atotrūkis tarp oficialaus civilinės saugos planavimo ir vietos bendruomenės praktinio pasirengimo. Valstybė turi planus, savivaldybės turi planus, tačiau žmogui konkrečiame kaime reikia žinoti labai paprastus dalykus – ką darome mes, kur einame ir kas už ką atsakingas“, – sakė ji.
Bendruomenė – valstybės ir savivaldybių partnerė
V. Šetkienės vertinimu, bendruomenėms svarbu ne tik pateikti jau parengtus savivaldybių civilinės saugos planus, bet ir įtraukti jas nustatant vietos rizikas, planuojant veiksmus bei organizuojant pratybas.
Jos teigimu, bendruomenes reikėtų pripažinti pilietinio atsparumo partnerėmis, tačiau nepaversti jų nemokamomis valstybės funkcijų vykdytojomis. Valstybė ir savivaldybės turi išlaikyti atsakomybę už civilinę saugą, o bendruomenėms turėtų būti suteikiama žinių, priemonių ir aiškiai apibūdintas vaidmuo.
Tam reikėtų bendruomenių atstovus įtraukti į savivaldybių pasirengimo procesus ir pratybas, reguliariai organizuoti nemokamus mokymus, parengti paprastą vietos pasirengimo plano šabloną bei skirti finansavimą generatoriams, radijo ryšio, pirmosios pagalbos ir kitai būtinai įrangai. Taip pat būtų naudinga įvertinti, ar bendruomenių namai ir kiti vietos objektai galėtų veikti kaip laikini informacijos, pagalbos ar gyventojų susitelkimo punktai.
„Valstybės atsparumas prasideda ne ministerijoje ir net ne savivaldybėje – jis prasideda gyvenvietėje, kur žmonės žino vieni kitus, žino, ką daryti, ir turi priemones tai padaryti. Tačiau tam bendruomenes reikia ne tik raginti būti pasirengusias, o realiai įtraukti į pasirengimo sistemą, apmokyti ir suteikti tam išteklių“, – teigė LKBS vadovė V. Šetkienė.
Stiprėjanti tarnyba – saugesni gyventojai
Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba siekia stiprinti savo pajėgas ir į veiklą įtraukti daugiau savanorių. Pasak tarnybos viršininko S. Virbausko, tam būtinas ne tik gyventojų noras padėti.
„Rasti savanorį ugniagesį, kuris būtų pasirengęs dalyvauti gesinant gaisrus ir atliekant gelbėjimo darbus, nėra lengva. Keletas žmonių prisijungė prie prevencinės veiklos, tačiau, norint savanorius įtraukti į praktinius darbus, pirmiausia reikia juos tinkamai aprūpinti“, – sakė jis, pridurdamas, kad ugniagesiui būtina uniforma, kovinė apranga, speciali avalynė ir šalmas. Tarnybos vadovo teigimu, visiškai aprūpinti vieną savanorį arba pagal darbo sutartį dirbantį ugniagesį kainuoja nuo 3,5 iki 4 tūkst. eurų.
„Šiuo metu galimybės yra ribotos, nes tam trūksta lėšų. Valstybės skiriamų dotacijų turėtų pakakti ne tik atlyginimams, bet ir būtinoms darbo priemonėms – gaisriniams automobiliams, gelbėjimo įrangai ir ugniagesių aprangai“, – pažymėjo pašnekovas.
Pasak S. Virbausko, finansavimo išbandymų patiria ir kitos Vakarų Lietuvos priešgaisrinės tarnybos.
Tarnybos vadovas akcentavo, kad geopolitinė situacija skatina dar daugiau dėmesio skirti šalies pasirengimui ir gelbėjimo tarnybų stiprinimui.
„Priešgaisrinė sauga yra valstybės savivaldybėms deleguota funkcija. Turime rūpintis, kad ugniagesiai būtų tinkamai aprūpinti ir motyvuoti, nes nuo jų pasirengimo priklauso gyventojų saugumas. Išbandymų yra, tačiau pasirengti privalome“, – teigė jis.
Bendruomenėse visada padeda žmonės, pasirengę rūpintis kitų saugumu. Prie savanorių ugniagesių galima prisijungti dviem būdais: padėti gesinti gaisrus arba šviesti gyventojus apie gaisrų prevenciją.
Prevencinėje veikloje gali dalyvauti Lietuvos nuolatiniai gyventojai nuo 14 metų. Jaunesniems negu 18 metų reikia, kad tam neprieštarautų jų atstovas pagal įstatymą. Gesinti gaisrus gali
18–65 metų gyventojai, atitinkantys sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimus.
Norint dalyvauti gesinant gaisrus, pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybės priešgaisrinę tarnybą ar kitą savanoriškos veiklos organizatorių. Po sveikatos ir fizinio pasirengimo patikrinimo būsimieji savanoriai baigia įvadinius mokymus ir laiko egzaminą. Šių mokymų nereikia esamiems ir buvusiems savivaldybių priešgaisrinių tarnybų bei Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams ir darbuotojams.
Už laiką, skirtą mokymams, gaisrams gesinti ar prevencinei veiklai, numatytas apmokėjimas. Daugiau informacijos galima gauti savivaldybių priešgaisrinėse tarnybose arba rasti PAGD interneto svetainėje.
Karolina BALČIŪNAITĖ
„Santarvė“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
