Dvi Kretingos muziejaus darbuotojų komandos į patirčių mainų komandiruotes Islandijoje bei Suomijoje vyko pagal Šiaurės ir Baltijos šalių viešojo administravimo programą. Ji finansuoja įvairių sričių viešojo sektoriaus specialistų profesinio tobulinimosi Šiaurės ir Baltijos jūros regiono valstybėse projektus. Iš programos lėšų apmokama didžioji dalis komandiruočių išlaidų. Kretingos muziejaus parengtam projektui šiemet buvo skirta 8 tūkst. Eur. Lėšų prie projekto turėjo pridėti ir steigėjai, tad Kretingos muziejaus steigėja Kretingos rajono savivaldybė šiam tikslui skyrė apie 5 tūkst. Eur.
Dėmesys vaikams – kaip taisyklė
Islandijoje turėjome kvietimus apsilankyti keturiose muziejinėse įstaigose. Vienas jų, pasižymintis plačiu veiklų lauku ir dėl to bene labiausiai atitinkantis lietuvišką regioninių muziejų sampratą, Reikjaviko miesto muziejus, sudarytas iš 5 filialų. Jame – krašto istorijos, archeologijos krypties muziejinės įstaigos, fotografijos muziejus, laivas ir kt. Įstaigos, kasmet sulaukiančios iki 200 tūkst. lankytojų, vadovas Gudbranduras Benediktssonas aprodė buvusiame žuvies apdirbimo fabrike įkurdintą ir, išmoningų dizainerių dėka, fabriko dvasios nepraradusį Jūros muziejų, pristatantį islandų ryšį su jūra nuo seniausių iki modernių laikų. Muziejus turtingas interaktyvių veiklų ir galimybių kurti edukacines veiklas. Jos orientuotos į skirtingas amžiaus kategorijas – nuo vaikų iki studentų.
Islandijos ir Reikjaviko istorinę raidą pristatančiose ekspozicijose žavėjo techninės jų galimybės, lakoniškumas, eksponatais neperkrautos erdvės, o kad lankytojas nepradėtų nuobodžiauti tarp datų, artefaktų ir nuotraukų gausos, palikta mielų netikėtumų. Pavyzdžiui, kompiuterine grafika sukurta pelytė, patalpinta į miniatiūrinę išgraužą sienoje. Kam skirta ši maža detalytė, nesunku atspėti: šiandienos vaikai netruks suaugti ir taps smalsiais bilietus perkančiais muziejų lankytojais. O jie visų šalių muziejuose geidžiami ir branginami.
Lankomumo rodikliai, finansiniai ištekliai, fonduose sukauptų vertybių skaitmeninimas, racionalus saugyklų naudojimas, glaudus ryšys su vietos bendruomene ir siekis išlaikyti poziciją „būti reikalingu“ – tokius iššūkius vardijo šio muziejaus vadovas. Tuos pačius iššūkius sprendžiame ir lietuviškoje aplinkoje.
Gelmėje, tarp vandenyno milžinų
Kita aplankyta įstaiga – taip pat sostinėje įsikūręs, bet privatus komercinio pobūdžio Banginių muziejus („Whales of Iceland“). Jo kūrėjai apčiuopė į Islandiją atvykstančių turistų susidomėjimą šiais vandenynų milžinais ir sukūrė įspūdingą ekspoziciją, kur lankytojai gali išvysti ir net pačiupinėti 20-ies rūšių natūralaus dydžio banginius. Centras kasmet sulaukia 60 tūkst. lankytojų. Jūros gelmę atkartojančioje erdvėje rengiamos privačios šventės, vaikai kviečiami į edukacinius užsiėmimus ar tiesiog leisti laiką „banginiškoje“ vaikų žaidimų zonoje, kai tėvai tuo metu gali įsitaisyti kavinėje. Muziejinė šio centro ekspozicija kukli, artefaktai telpa vos keliose vitrinose, taip įstaiga išvengia rūpesčių ir didelių išlaidų dėl eksponatų saugyklų, bet žmonių yra ne mažiau lankoma ir mėgstama. Banginių istorijas audiogidai čia pasakoja net 17 kalbų. Tikėtina, kad netolimoje ateity jie prabils ir lietuviškai, nes muziejus atidžiai stebi migracinius procesus ir turistų srauto pokyčius. Lietuvių, jau dirbančių Islandijoje, skaičius nemažas. Ši šalis įdomi ir išskirtinių kelionių mėgėjams.
Muziejus – kaip kaimo atgimimo variklis
Dar du aplankyti centrai-muziejai, geografiškai gerokai nutolę nuo Islandijos sostinės Reikjaviko ir gimę iš didelio vietos bendruomenių intereso įkvėpti gyvybės savo miesteliams. Turistai, kuriuos vieno muziejaus darbuotojai juokaudami pavadino Islandijos silkėmis (silkės šiai valstybei daugelį dešimtmečių garantavo dideles pajamas – aut. past.), tuštėjančioms provincijos vietovėms atvėrė naujus pajamų šaltinius, tapo impulsu ekonominei plėtrai. Su besikuriančiais turizmo paslaugų industrijos subjektais tokiose vietovėse atsirado daugiau naujų darbo vietų, praturtėjo socialinis ir kultūrinis bendruomenių gyvenimas.
Mažas Siglofjorduro miestelis pačioje Islandijos šiaurėje – tobulas pavyzdys, kaip kultūros įstaiga gali iš esmės pakeisti vietos žmonių gyvenimą. Daugybę metų atšiaurioje pakrantėje gyveno žvejai ir vertėsi žvejyba. Apie 1903-iuosius prasideda tai, kas dabartiniame Siglofjorduro Silkės eros muziejuje vadinama Silkių era. Nutinka taip, kad prie šio miestelio krantų pradeda plaukti silkės. Jų sužvejojimo mastas pritraukia žuvies pramonę. Laimikį čia pradedama ne tik pardavinėti, bet ir apdoroti, gaminti žuvies miltus, taukus ir t.t. Pasakojama, kad per silkių sezoną tik šimtais gyventojus skaičiavęs žvejų kaimas išaugdavęs iki 12-os tūkstančių gyventojų turinčio miestelio su barais, kavinėmis ir net dviejomis madingų skrybėlių parduotuvėmis. Silkių era Siglofjordure tęsėsi šešis dešimtmečius, iki 1963-iųjų, kuomet silkės pakrantės vandenyse tiesiog neliko. Ir gyvenimas apmirė. Užsidarė žuvies apdirbimo įmonės, parduotuvės, išsivažinėjo žmonės. Socialinis štilis tęsėsi beveik iki 9-ojo dešimtmečio, kol susibūrė aktyvių vietos žmonių bendruomenė ir įkūrė muziejų.
Muziejus savo pasakojimo linijai pasirinko ne silkes ir jų apdorojimo plonybes, o šiame procese svarbų vaidmenį atlikusių moterų dalią. „Silkių mergaitės“ – taip buvo vadinamos moterys, kurios neskaičiuodamos paros valandų stovėjo prie silkių išdorojimo stalų, valė, krovė į statines, sūdė jas ir uždirbdavo daugiau nei vyrai. „Silkių mergaitės“ gyveno labai kukliomis sąlygomis, maži vaikai, jeigu tokių būdavo, laiką leisdavo šalia mamų, pasodinti į statines. Ekskursiją po Silkių eros muziejų kolegoms iš Kretingos vedė vienos „Silkių mergaitės“ vaikas Danielis Petur, itin jautriai perteikęs kaimelio klestėjimo ir nuosmukio atmosferą.
Sėkmės raktą – muziejaus idėją – suradusi kaimo bendruomenė šią įstaigą išaugino iki kelių pastatų komplekso. Tam pritaikyti restauruoti buvę žuvies pramonės gamybiniai statiniai, eksponatu tapo net silkių taukų išgavimo linija. Kūrybiškai įrengtose muziejaus erdvėse dabar vyksta koncertai, bendruomenės renginiai, tuoktuvės, įsikūrė kavinukė. Jai indus, beje, sunešė patys miestelio žmonės. Muziejininkai skaičiuoja per metus sulaukiantys iki 35 tūkst. lankytojų. Turistų poreikiams tenkinti Siglofjordure visai neseniai pastatytas aukštos klasės naujas viešbutis ant vandens, po jo langais švartuojasi pramoginiai laivai, čia teikiamos SPA paslaugos. Netoliese restauruotuose sandėliuose atidarytos kelios kavinės ir greičiausiai tai ne pabaiga. Kad miestelis yra pagavęs augimo bangą, akivaizdu, o muziejininkai pasidalijo turintys planų dar labiau stiprinti „Silkių mergaičių“ pasakojimą, jo įtaigai kurti pasitelkti modernias technologijas ir dar plėsti savo valdas.
Siglofjorduro ir visos Islandijos muziejininkų problema – trumpas turistinis sezonas, nes šaltąjį laiką dėl atšiaurių klimatinių sąlygų, sniego gausos turistų srautai sumenksta, o mažesnės, regionų įstaigos tiesiog uždaromos. Kolegos su neslepiamu pavydu žiūrėjo vaizdus iš Kretingos muziejaus žiemos sodo, kuris lankytojus savo žaluma ir šiluma prikviečia net šalčiausiais žiemos mėnesiais.
Sėkmė – atrasti, ko reikia turistui
Mažo Islandijos miestelio Borganeso bendruomenės centre patekome į turistų antplūdį. Šis, taip pat privačia iniciatyva įkurtas centras jau du dešimtmečius generuoja pajamas pristatydamas pusvalandžio trukmės interaktyvų pasakojimą apie Islandijos istoriją – nuo pirmųjų gyvenviečių ir šalies atsiradimo pasaulio žemėlapyje iki modernių laikų. Istorinio pasakojimo modelis labai paprastas – eini užtamsintu maršrutu, klausaisi audiogido pasakojimo (audiogidas kalba net 15 kalbų), matai ir / ar patiri istoriją iliustruojančius efektus. Tokiu pat principu patiriami sagoje apie islandų herojų Egilį aprašyti žygiai. Veiksmas, aprašytas istoriniame epe, vyko būtent šioje vietovėje. Centro lankomumo rodikliai pavydėtini – iki 130 tūkst. lankytojų per metus. „Į Islandiją nevažiuoja tas turistas, kuris mėgsta į Ispaniją. Čia atkeliauja žmonės, kurie jau yra edukuoti ir puikiai supranta, jog čia neras saulės. Jiems įdomi Šiaurės šalių istorija. Pristatome ją trumpai ir vaizdžiai“,– pasakojo centro atstovė Gudveiga Lind Eigloardotir.
Įstaigos parengta salos istorijos perteikimo forma priimtina kruizinių laivų turistų darbotvarkę saloje organizuojančioms agentūroms – turistai čia gabenami autobusais, jie ir sudaro didžiąją dalį lankytojų srauto. Užsuka ir pavieniai keliautojai, apie šią galimybę sužinantys iš interneto. Patys centro kūrėjai sako matantys, kad jų istorinis pasakojimas jau prašosi modernizavimo ir, siekiant išlaikyti turistų srautus, apie tai jau galvojama, nes miestelis savo aukso gyslos nesirengia prarasti.
Dalia GRIKŠAITĖ
Kretingos muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja
