Žavi nevaržoma saviraiška
Kosto pažintis su scena prasidėjo itin anksti – pirmąjį vaidmenį atliko būdamas septynerių, pagal Žemaitę pastatytame spektaklyje „Kunigo naudą velniai gaudo“, Kurmaičiuose.
Nuo to laiko teatras jam tapo vieta, kurioje galima peržengti realybės ribas. „Scenoje gali tapti žmogumi, kuriuo gyvenime nesi, įsijausti į visiškai kitą pasaulį, išbandyti skirtingus charakterius ir perteikti įvairias emocijas“, – įsitikinęs K. Statkauskas.
Vaidyba vaikiną žavi nevaržoma saviraiška. „Teatre gali būti laisvas, ieškoti naujų idėjų ir kartu su kitais žmonėmis sukurti ką nors, kas pasiekia žiūrovą“, – pasakojo Kostas.
Atžalyniečio talentas jau dabar pastebimas – už Melagio vaidmenį spektaklyje „Deputatas“ jis buvo nominuotas kaip ryškiausias epizodinis aktorius.
Už pažintį su šia meno kryptimi jaunasis aktorius jaučiasi dėkingas savo mentoriams: „Jei ne režisieriai Donatas Žilinskas ir Auksė Antulienė, tai teatrą vargu ar gerai pažinočiau. Būtent jie man ir parodė tą teatro magiją.“
Svajoja drąsiai
Paauglys ateityje siekia ne tik vaidinti, bet ir pats kurti spektaklius, suburti žmones bendram kūrybiniam procesui ir studijuoti režisūrą.
Be to, Kostas puoselėja ir dar vieną, ganėtinai drąsią svajonę. „Mano didžiausia svajonė mene būtų bent kartą suvaidinti lietuviškame filme. Apie tai garsiai kalbu ne dažnai, nes suprantu, kad kino pasaulyje konkurencija yra labai didelė, tačiau man būtų didžiulis pasiekimas pamatyti save kino ekrane ir perteikti istoriją ne tik teatro scenoje, bet ir filme“, – atviravo jaunuolis.
Šešiolikmečio ambicijos neapsiriboja vien Kretingos scenomis: „Man labai svarbu kurti savo krašte ir prisidėti prie kultūros čia, tačiau kartu norėčiau pasiekti ir didesnes scenas, dalyvauti festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje.“
Vienas laiptelis šio tikslo link bus jau netrukus, šią vasarą Kostas kartu su „Atžalyno“ teatru vyks į Belgiją, festivalį „Louder Together“, kur pristatys šešėlių spektaklį.
Vienija meilė liaudies muzikai
Nors ateities planus Kostas vienareikšmiškai sieja su teatru, kita neatsiejama jo gyvenimo dalis yra muzika. Kretingos meno mokykloje vaikinas aštuonerius metus mokėsi groti akordeonu, o laisvalaikiu savarankiškai mokosi aibę instrumentų: nuo klavišinių iki gitaros, armonikos ir būgnų.
Šiuo metu šešiolikmetis dainuoja ir groja Kurmaičių skyriaus liaudiškos muzikos kapeloje „Kormate“.
Šiame aštuonių vyrų kolektyve Kostas yra kone jauniausias – muzikantų amžius čia svyruoja nuo 8 iki 59 metų. Visgi didelis amžiaus skirtumas jaunajam atlikėjui rasti bendros kalbos netrukdo: „Priešingai – iš vyresnių muzikantų galiu daug ko išmokti, o jie į kolektyvą atneša savo patirtį. Mus visus vienija meilė liaudies muzikai, todėl bendrą kalbą rasti visai nesunku.“
Jaunuolis šioje veikloje įžvelgia kur kas daugiau negu grojimą: „Man ši veikla patinka ne tik dėl muzikos, linksmų melodijų ir vaizdingų tekstų. Kapeloje jaučiu bendrystę, daug išmokstu iš
labiau patyrusių muzikantų ir kiekvienas koncertas suteikia naujos patirties.“
Tačiau didžiausia motyvacija groti liaudišką muziką kyla iš daugeliui bendraamžių nebūdingos asmeninės misijos: „Jaučiu poreikį saugoti liaudišką muziką ir ją plėtoti.“
Jaučia stiprų ryšį su žiūrovais
Kostas drąsiai griauna ir visuomenėje kartais tvyrantį stereotipą, kad akordeonas – tik senolių instrumentas. Jo teigimu, šio instrumento galimybės kur kas platesnės negu daugeliui atrodo.
„Akordeonu galima groti ne tik liaudies kūrinius, bet ir popmuziką, džiazą, tango ar net šiuolaikinius kūrinius. Jei jauni žmonės drąsiai juo groja ir ieško naujų skambesių, akordeonas gali būti toks pat šiuolaikiškas kaip gitara ar pianinas“, – įsitikinęs vaikinas.
Kaip plačių akordeono perspektyvų pavyzdį šešiolikmetis ima Dainų šventę: „Bažnyčioje buvo daugybė jaunųjų akordeonistų. Smagu buvo ir klausyti, ir žiūrėti.“
Miesto šventėse, festivaliuose ir bendruomenių renginiuose su akordeonu pasirodantis jaunuolis tikslaus savo koncertų skaičiaus jau nebeįvardina, nes jų būta itin daug. Visgi Kostui
labiausiai įsimena tie pasirodymai, kuriuose užsimezga tikras dialogas su publika: „Labiausiai įstringa tie pasirodymai, kuriuose jauti stiprų ryšį su žiūrovais, kai gali pakalbėti, pajuokauti ir sukelti šypseną. Tokie koncertai visada palieka stipriausią įspūdį.“
Kosto didelė minia renginiuose negąsdina, o kaip tik, ji vaikiną labiausiai įkrauna ir motyvuoja. „Bet kokiam muzikantui, aktoriui ar scenos žmogui žiūrovas yra brangus. Jei nebūtų žiūrovo, tai nebūtų ir mūsų. Didelė publika man suteikia dar daugiau energijos ir noro atiduoti viską, ką galiu“, – teigė šešiolikmetis.
Ramybę prieš pasirodymus jam garantuoja stiprus pasitikėjimas savo jėgomis ir repeticijose įdėtas darbas: „Mane ramina tai, kad aš žinau tekstą, ką reikės daryti, kur eiti, jei išpuls bėda – galiu ir paimprovizuoti. Svarbiausia man prieš pasirodymą yra susikaupti ir pasitikėti tuo, ką esu paruošęs žiūrovui.“
Muzika – poilsis
Suderinti mokyklą, repeticijas, koncertus paaugliui nėra lengva, todėl kartais tenka atsisakyti susitikimų su draugais ar spontaniškų planų. Tačiau Kostas supranta, kad aukšti tikslai reikalauja nuoseklaus darbo. „Nors grafikas būna intensyvus, scena ir muzika man suteikia tiek džiaugsmo, kad nejaučiu, jog kažką aukoju be prasmės“, – tvirtino vaikinas.
K. Statkauskas neslepia, kad didžiausia varomoji jėga šiame kelyje kyla iš jo nuolatinio noro tobulėti. „Aš pats ieškau galimybių dalyvauti, noriu išbandyti save skirtingose srityse, mokytis ir kurti žmonėms emociją. Man svarbu ne tik užlipti ant scenos, bet ir palikti kažkokį įspūdį žiūrovui, priversti jį kažką pajusti“, – akcentavo jaunuolis.
Nors šeima jaunąjį aktorių stipriai palaiko, jis turi ir reiklų asmeninį kritiką – savo senelį, kurio pastebėjimai padeda tobulėti. „Jis gali ne tik pasakyti, kad kažkas patiko, bet ir atkreipti dėmesį į tai, ką galėčiau padaryti kitaip, kaip geriau perteikti vaidmenį ar pasirodymą. Kartais jo kritika būna griežta, kartais ne visai pagrįsta, bet ji padeda tobulėti, nes suprantu, kad vien pagyrimų neužtenka – svarbu girdėti ir kitą nuomonę“, – kalbėjo jaunuolis.
Intensyvų gyvenimo ritmą palaikančiam Kostui muzika tarnauja ir kaip geriausias poilsis. Pavargęs po dienos darbų, jis dažnai paima į rankas gitarą, armoniką ar akordeoną, kad savo malonumui padainuotų liaudiškų dainų.
Kurmaitiškis neabejoja, kad nuolatinis buvimas scenoje jį stipriai pakeitė ir padarė brandesniu: „Ši veikla mane išmokė atsakomybės, kantrybės ir gebėjimo bendrauti su labai skirtingais žmonėmis. Muzika ir teatras parodė, kad svarbu ne tik pats pasirodymas, bet ir tai, kokią emociją perduodi kitam žmogui. Visa ši patirtis mane formuoja ateičiai – daro mane drąsesniu, kūrybiškesniu ir labiau suprantančiu kitus žmones.“
Elzė RUZGYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
