Svarbesniu tapo tikrumas
Pasak Rūtos jos fotografijos matymas kito labai stipriai. Pradžioje jai atrodė, kad gera fotografija pirmiausia privalo būti techniškai tobula: teisingas apšvietimas, kompozicija, nustatymai. Ir visa tai, žinoma, svarbu. Bet šiandien mergina daug labiau mato ne nustatymus, o žmogų. „Supratau, kad gali sukurti techniškai nepriekaištingą kadrą, kuris visiškai nieko nesako. Gali pagauti vieną žvilgsnį, prisilietimą ar juoką. Būtent ta nuotrauka žmogui taps svarbiausia visoje galerijoje“, – sakė fotografė. Anksčiau fotografuodama mergina, galvodavo apie nuotraukos grožį. Dabar dažniau galvoja: „Kaip padaryti, kad šitas žmogus joje labiausiai atpažintų save?“. Jos manymu, tai ir yra didžiausias jos pokytis.
R. Marijošiūtė tikino, kad techniką galima išmokti. Po tam tikro laiko nustatymai suprantami automatiškai. Nebereikia galvoti, kurį mygtuką spausti. Tada atsiranda daug daugiau laiko stebėti žmogų, šviesą ir aplinką. Stilius, jai atrodo, atsiranda tada, kai nustoji bandyti fotografuoti taip, kaip „reikia“ arba, kaip šiuo metu madinga. „Mano fotografijoje svarbesniais tapo tikrumas, judesys, emocija. Man patinka graži estetika. Nenoriu, kad žmogus nuotraukoje atrodytų kaip kažkieno kito versija“, – dalinosi Rūta.
Rūtą labiausiai įkvepia patys žmonės. Jos nuomone, tai turbūt skamba banaliai, tačiau šis darbas atveria tūkstančius skirtingų istorijų. „Vieną dieną fotografuoju vestuves. Kitą – moterį, kuri pirmą kartą gyvenime ryžosi asmeninei fotosesijai. Dar kitą – žmogų, kuriantį savo verslą, – vardino pašnekovė. – Negaliu jų fotografuoti vienodai, nes jie nėra vienodi. Istorijos labai skirtingos, tad ir fotografijos pasakoja skirtingą nuotaiką, emocijas.“
Kretingiškė stengiasi nepradėti fotosesijos nuo minties „šiandien reikia padaryti šiuos ir anuos kadrus“. Ji turi planą, bet pirmiausia stebi žmogų – kaip jis juda, juokiasi, kaip pora bendrauja tarpusavyje. Labai dažnai prieš susitikimą sukurtas planas visiškai nukrypsta kita linkme. „Tai, kas nerežisuota yra daug gražiau ir tikriau negu bet koks planas“, – kalbėjo
R. Marijošiutė. Tada kiekviena fotosesija jai tampa nauja istorija, o ne dar vienu darbu sąraše.
Atveria žmogaus jausmus
Fotografė pripažįsta, kad su išmaniaisiais telefonais šiandien galima padaryti gerų kadrų, tačiau mano, kad profesionalaus fotografo darbas niekada nebuvo tik paspausti mygtuką: „Fotografas mato šviesą prieš padarydamas nuotrauką, mato, kur žmogui atsistoti, kaip pasisukti ir ką pakeisti, kad atrodytų geriausiai.“ Anot jos, žmogui nereikia žinoti, ką daryti su rankomis, kur žiūrėti ar kaip pozuoti. Fotografė mano, kad čia slypi didžiulė profesionalios fotosesijos vertė. Žmogus gali tiesiog būti, o ji pasirūpina viskuo kitu.
Gera technika suteikia galimybių. Profesionaliame darbe ji tikrai yra svarbi. Net brangiausias fotoaparatas savaime nesukuria geros fotografijos. „Galėtumėte duoti dviem fotografams tą patį fotoaparatą. Pastatyti juos toje pačioje vietoje, su tuo pačiu žmogumi. Gautumėte dvi absoliučiai skirtingas istorijas“, – įsitikinusi profesionalė. Fotografas fotografuoja ne tik fotoaparatu. Pagauna momentą savo patirtimi. Gebėjimu numatyti akimirką. Technika yra įrankis. Akis ir pajautimas – tai, kas tą įrankį paverčia kūryba.
Tendencijos keičiasi. Spalvos, pozos, drabužiai, fotografijos stilistika – visa tai po dvidešimties metų pasakos tik apie laikmetį. „Man pačios vertingiausios fotografijos yra tos, kuriose gali beveik išgirsti juoką. Kur matai, kaip mama žiūrėjo į savo vaiką. Kaip jaunikis žiūrėjo į nuotaką. Kaip tuo gyvenimo etapu žmogus atrodė ir jautėsi“, – apie šilumą suteikiančius momentus kalbėjo mergina. Gaudydama kadrą, ji galvoja ne tik apie nuotraukos patrauklumą „Instagram“ platformoje. Galvoja ir apie žmogus jausmus, atvertus nuotrauką po dvidešimties metų.
Kretingiškė juokavo, jeigu už kiekvieną „aš nefotogeniška“ gautų po eurą, turbūt jau nebereikėtų fotografuoti. Ji tai girdi nuolat. Ir labai dažnai po fotosesijos tas pats žmogus jai pasako: „Negaliu patikėti, kad aš tokia graži.“
Fotografė nesitiki, kad klientas ateis mokėdamas pozuoti. „Parodau, kaip pozuoti, kur atsistoti, ką daryti su rankomis, kur žiūrėti. Padedu judėti, kalbinu, juokinu. Duodu tam tikras užduotis“, – darbo užkulisius atskleidė Rūta.
Improvizacija sukuria magiją
Planas reiškia saugumą, bet improvizacija yra tai, kas sukuria magiją. Prieš fotosesiją Rūta su žmonėmis aptaria jų viziją: kokius drabužius dėvės, kokios vietos norėtų, laiką, apšvietimą. „Kai prasideda fotografavimas, turiu palikti vietos gyvenimui. Būna planas keičiasi, gimsta kitos idėjos. Dažniausiai būtent tie neplanuoti momentai tampa mėgstamiausiais kadrais“, – tikino ji.
Fotografui fotosesija prasideda gerokai anksčiau negu paima fotoaparatą į rankas. R. Marijošiūtės tikinimu, pirmiausia reikia, kuo geriau suprasti žmogų, kam reikalingos nuotraukos, kokio jausmo norisi, kas jiems patinka, ko bijo, ko nenori. „Esu pastebėjusi, kad kuo daugiau neaiškumo nuimame prieš fotosesiją, tuo ramiau žmogus į ją ateina“, – paaiškino fotografė.
Visai neseniai mergina turėjo fotosesiją, kuri buvo suplanuota paskutinę minutę. „Klientė vėliau juokėsi, kad net neturėjo laiko pradėti „stresuoti“. Kartais mes tiek ruošiamės „tobulai akimirkai“, kad pradedame jos bijoti. O iš tiesų dažnai reikia tiesiog ateiti ir leisti viskam įvykti“, – patirtimi dalinosi Rūta.
Po fotografavimo jos darbas dar tikrai nesibaigia. Laukia atranka, spalvos, kruopštus retušas ir visa galerijos istorija. Jai svarbu ne tiesiog atiduoti gražių kadrų rinkinį, o rezultatą, kuris pasakotų istoriją, skleistų emocijas.
Patirtis pačiai meistrei yra beveik taip pat svarbu, kaip nuotraukos. „Nesvarbu, kokio tipo fotosesija tai būtų, kiekvienai atiduodu dalelę savęs“, – tvirtino ji.
Asmeninė fotosesija gali tapti laiku ir meilės sau priminimu. Poros fotosesija – kitokiu, smagiu pasimatymu. Nėštumo fotosesijos nuotraukos irgi tampa pasimatymu, tik jau nebe dviese. Šeimos fotosesija – tai lyg kitokia veikla su vaikais. Joje yra žaidžiama, lakstoma ir juokiamasi. „Kur kas svarbiau, kad vaikai smagiai paleistų laiką. Negu pusvalandį tobulai sėdėtų ir žiūrėtų į objektyvą“, – apie momentų svarbą prabilo Rūta.
Fotografijos ateitis
Paklausus, ką mano apie dirbtinį intelektą, Rūta atsakė, kad jai tai pirmiausia įrankis. Anot jos, fotografija visada keitėsi kartu su technologijomis. Nuo juostos pereita prie skaitmeninės platformos. Keitėsi redagavimo galimybės, fotoaparatai, programos. Dabar turime dar vieną didžiulį pokytį. Kretingiškės įsitikinimu dirbtinis intelektas (DI) gali padėti fotografui atlikti dalį techninių, pasikartojančių darbų. Jos manymu, galimybės tik augs. Tačiau yra viena dalis, kurios negalime atiduoti technologijai. Tikros ir tyros žmogaus istorijos. „DI gali sugeneruoti porą tobuloje šviesoje. Bet jis negali sugrąžinti to konkretaus žvilgsnio, kuriuo jūsų žmogus žiūrėjo į jus, būtent tą dieną“, – esmę nusakė R. Marijošiūtė.
„Negali iš naujo sukurti jūsų penkiamečio vaiko juoko. Negali atkartoti močiutės apkabinimo ir paversti tai tikru prisiminimu. Galbūt kitiems atrodo gražu, bet visi žino, kad tai, kas sugeneruota – nėra tikra. Todėl technologijų nebijau“, – įsitikinusi Rūta, tvirtinusi, kad kuo daugiau pasaulyje bus dirbtinai sukurtų vaizdų, tuo vertingesnės taps tikros fotografijos.
Jeigu fotografei tektų susitikti su žmogumi, kuris dar dvejoja, ar fotografija tinkamas kelias. Paklaustu: ko jie laukia? „Kol numestumėte kelis kilogramus? Kol vaikai paaugs? Kad atsirastų tinkamesnis metų laikas? Kad išmoktumėte pozuoti? Kad jaustumėtės pasiruošę?“ – retoriškai klausė ji.
Profesionali fotosesija, anot R. Marijošiūtės, nėra vien investicija į gražias nuotraukas. Tai investicija į prisiminimą apie gyvenimo etapą, kuris nebepasikartos: „Tam tikrai nereikia mokėti pozuoti, būti „fotogeniškam“ ar laukti tobulos savo versijos.“
Marija KALNIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
