Atspindi medinę tarpukario architektūrą
Šis pagrindinėje miesto arterijoje – Vilniaus gatvėje – dar 1927 m. statytas namas atspindi Kretingos miesto medinę tarpukario architektūrą. Ilgus metus jame gyveno žinomi kretingiškiai medikai Pranutė ir Vaclovai Daukšai, paveldėję jį iš Pranutės giminaičių Agnelės ir Juozo Jurgučių, – Juozas buvo garsus to meto darbų vykdytojas ir pats statė šį namą.
Neseniai pasikeitus šeimininkams, pastarieji ir ėmėsi iniciatyvos gyvenamąjį namą ir jam priklausančius ūkinius pastatus rekonstruoti, paverčiant juos dviaukščiu dvibučiu gyvenamuoju namu su komercinės paskirties patalpomis jame, o greta esantį apželdintą ir nuo gatvės sunkiai įžiūrimą ūkinį pastatą – polifunkciniu statiniu su gyvenamosiomis patalpomis.
Po rekonstrukcijos 992 kv. m ploto Vilniaus g. Nr. 7 sklype dvibutis užimtų 402,8 kv. m, iš jų – 75,62 kv. m jame numatyta komercinėms patalpoms, o greta esantis pagalbinės paskirties statinys užimtų 154,8 kv. m plotą.
Pasak projektinius siūlymus rengusio architekto V. Grykšo, senajai sodybai buvo būdingas perimetrinis XIX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės užstatymas, kai gyvenamasis namas – prie gatvės, o ūkiniai pastatai – sklypo gilumoje. Aplinkoje vyrauja 1–2 aukštų pastatai su šlaitiniais stogais, mansardomis. O priešingoje gatvės pusėje dominuoja Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno kompleksas. Iš vidinės sklypo pusės atsiveria vaizdas į Akmenos upės pakrantes, kurios netrukus bus pradėtos tvarkyti, paverčiant jas kretingiškių poilsio vieta.
Projektas gali kisti
Nors Vilniaus g. Nr. 7 sklypas patenka į Kretingos miesto istorinės dalies urbanistinio paveldo teritoriją, tačiau pats pastatas nėra vertingas. Projektiniai sprendiniai, užtikino V. Grykšas, parengti laikantis kultūros paveldo apsaugos reikalavimų.
„Tai yra tik pirminiai siūlymai, jie nėra labai detaliai išaiškinti ir statybos eigoje gali kisti. Jie pateikti tam, kad galima būtų suprasti statinių tūrį ir visos sodybos užstatymo mastą. Beje, sprendiniai gana jautrūs aplinkos atžvilgiu: greta – maži atstumai, reikalingi bendri sutarimai su kaimynais, nes pastatai paaukštės, kris ilgesni šešėliai. Yra atlikti geologiniai tyrimai, bet dažnai vėliau paaiškėja techniniai dalykai, kurių iš anksto numatyti neįmanoma“, – akcentavo architektas.
Pašnekovas neslėpė, kad naujiesiems savininkams labiau priimtina būtų medinė architektūra, tačiau, tikino jis, pastatai – prie pat centrinės gatvės, kurioje vyksta intensyvus eismas, kyla vibracija, dėl to ir siūlo statinius iš mūro. Juolab kad būtų išlaikomas aplinkui atkuriamos paveldo teritorijos vientisumas: toje pačioje gatvės pusėje – mūriniai Lietuvos banko ir špitolės pastatai, kitapus – bažnyčios, vienuolyno kompleksas ir parapijai priklausantis pastatas prie akmeninės tvoros, o dar ketinama renovuoti šventoriuje esančius parapijos namus.
Gatvės uždaryti nereikės
Rekonstruotame pastate numatytos komercinės patalpos. Nors oficialiame rajono Savivaldybės tinklalapyje paviešintoje vizualizacijoje nurodyta, kad tai bus blyninė, tačiau, paaiškino V. Grykšas, tai nėra konkretus sprendimas, o tik kaip pavyzdys, savininkai gali vystyti ir kitokią komercinę veiklą.
Paviešinus pirminį projekto variantą, sakė V. Grykšas, jis laukiąs konstruktyvios kretingiškių kritikos, o ne nuomonių – patinka jiems šis variantas ar ne.
Paklaustas, ar rekonstrukcijos darbai nesukels didelių rūpesčių – neteks uždaryti važiavimo Vilniaus gatve, architektas sakė, kad privažiuoti į sklypą galima apačia, Akmenės gatve, kur tarp banko ir senosios vienuolyno skalbyklos yra servitutinis kelias, būtinas dėl priešgaisrinių reikalavimų.
Istorinio miesto ribose komercinėms patalpoms įrengti stovėjimo vietas automobiliams nėra privaloma, juolab kad viešos parkavimo vietos įrengtos netoliese – prie bažnyčios, Šv. Antano rūmų ir Vilniaus g. prie senųjų kapinių.
„Projektuodami statinius 9,92 a sklype, architektūriniu požiūriu nesielgėme barbariškai, – jei būtume vadovavęsi vieno projektuojamo privataus sklypo su 18 butų Savanorių gatvėje principu, galėjome ir labiau išplėsti pastatus“, – atsakingą požiūrį į miesto architektūrą akcentavo V. Grykšas.
Parapija džiaugiasi renovacija
Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, paklaustas nuomonės apie būsimą renovaciją, prisipažino dar į ją neįsigilinęs. „Tai – privati nuosavybė. Mums svarbu, kad naujieji statiniai neužgožtų bendro Vilniaus gatvės architektūrinio konteksto. Pasitikiu architekto Vytauto Grykšo kompetencija, jis yra tikras Kretingos patriotas, ir neįsivaizduoju, kad būtų galėjęs pasiūlyti ką nors netinkamo“.
Kretingos parapijos klebonas ir pranciškonų vienuolyno gvardijonas Saulius Paulius Bytautas pasidžiaugė, kad naujieji pastato Vilniaus g. Nr. 7 savininkai ėmėsi tvarkyti teritoriją: „Dabar tas namelis nei šioks, nei toks – apšiuręs, neišvaizdus. Sutvarkys, bus gražu, o jei dar įrengs blyninę, žmonės galės po Mišių nueiti ir pavalgyti.“
Anksčiau Vilniaus g. Nr. 7 sklypas apačioje, Akmenos slėnyje, ribojosi su parapijai priklausiusiu sklypu, pastate buvo kilęs gaisras. Sklypą išvalius, jis parduotas greta esančio sklypo su nugriuvusia senąja vienuolyno skalbykla savininkui Juliui Vikniui.
„Dabar mūsų rūpestis – renovuoti parapijos namus, užtruks detaliojo plano rengimas, kad jis atitiktų Bendrąjį rajono planą. Pagražės Vilniaus gatvė“, – sakė klebonas.
—-
Vytautas Grykšas pasidalijo garsaus kretingiškio liaudies menininko Antano Drungilo nutapytu paveikslu, kuriame atsispindi 1941 m. birželio 26-oji – viena dramatiškiausių Kretingos miesto istorijos datų, kai miestą nuniokojo didžiulis gaisras. Jame gerai matosi ir senoji miesto dalis su išlikusiu dabartiniu Vilniaus g. 7 ir kitais pastatais.
Šios nelaimės „autorystė“ priskiriama tuo laiku mieste jau šeimininkavusiam Kretingos miesto nacių kariniam komisarui. Ieškodami žydų rabino Benjamino Perskio, naciai padegė sinagogą. Iš pirminio šaltinio ugnis netruko persimesti į šalia stovėjusius namus.
Per vieną dieną sudegė didelė miesto dalis. Išliko tik į rytus nuo turgavietės ir Birutės gatvėje stovėję namai. Ugnis nusiaubė pranciškonų vienuolyną su bažnyčia ir jiems priklausančius pastatus: gimnaziją, tarnų namą, svirną, tvartus, kepyklą, kluoną ir kt. Sudegė visas bažnyčios stogas, medinė bokšto dalis, nuo karščio išsilydė Šv. Antano varpas, o krisdamas įkaitęs varpas sunaikino garsiuosius vargonus.
