– Praėjo metai, kai vadovauji didžiausiai žurnalistų organizacijai Lietuvoje. Tavo apsisprendimas imtis atsakomybės buvo netikėtas ir tau, ir kolegoms…
– Tas šuolis tikrai buvo netikėtas, nes apsispręsti dėl vadovavimo LŽS reikėjo per kelias minutes, Tarybos posėdžio metu. Sutikau vadovauti sąjungai keturis mėnesius, iki suvažiavimo, tačiau susiklostė taip, kad tie mėnesiai virsta pusantrų metų, kadangi suvažiavimas vyks tik šių metų lapkričio 28 dieną. Tiesa, man ši atsakomybė nebuvo visai nežinoma. Dešimt metų buvau LŽS vicepirmininkas, tad žinojau organizacijos vidų. Kai iškilo grėsmė, kad organizacija gali likti apskritai be vadovo, o kolegos manimi pasitikėjo, supratau, kad negaliu atsisakyti atsakomybės. Iš esmės buvau pasirengęs šitam darbui, nors į LŽS veiklą grįžau po pertraukos, kurios metu vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
– Gal galėtumei trumpai papasakoti apie savo kelią iki LŽS pirmininko pareigų?
– Būdamas dar paauglys įkūriau pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvės vyčiai“. Mes, keli vyresniųjų klasių moksleiviai, skaitėme A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, diskutavome apie Lietuvos išlaisvinimą. Vasario 16-ąją išklijuotais lapeliais pasveikinome Telšių gyventojus su Nepriklausomybės diena ir dar pridėjome: „Šalin okupantus“. Mus pagavo jau rytojaus dieną – vienas mūsiškių prasitarė savo giminaičiui, kuris nubėgo į KGB ir mus įskundė. Buvo tardymai, teismai, mus išmetė iš mokyklos, šeimą ištrėmė iš Telšių. Laimė, laikai jau buvo kiek liberalesni, o Lietuvoje daug patriotų, kurie tyliai ir nepastebimai stengėsi padėti moksleiviams.
Esu lituanistas ir žurnalistas. Baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Prasidėjus Atgimimui buvau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas, rašiau disertaciją apie XVI–XVII amžių Lietuvos lotyniškąją poemą. Buvau vienas lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ įkūrėjų, organizavau ekspedicijas į lietuvių tremtinių bendruomenes Saratovo srityje ir Sibire.
Daug metų dirbau žurnalistu radijuje ir televizijoje. 2000–2012 metais dirbau ir vedžiau laidas „Žinių radijuje“, labiausiai įsiminusios yra „Avilys“, „Raktas“, „Vektorius“, „Pozicija“. Vėliau, 2012–2015 metais, buvau „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistas ir laidų vedėjas. 2015–2017 m. dirbau interneto portalo alkas.lt redaktoriumi ir laidų vedėju. 2004–2009 metais Vilniaus televizijoje (vėliau „5 kanalas“) vedžiau laidas „Europulsas“, „Pulsas“. 2017–2022 metais vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Taigi į LŽS pirmininko pareigas atėjau turėdamas ilgametę patirtį tiek radijuje, tiek televizijoje, taip pat patirtį dirbant su lietuvių kalba ir kultūra. Manau, kad tai padeda geriau suprasti tiek žurnalistų kasdienybę, tiek platesnius iššūkius, su kuriais susiduria lietuvių kalba ir žiniasklaida.
Išlaikytas stipresnis tęstinumas
– Dabar pakalbėkime apie LŽS. Kas labiausiai jaudino perimant vadovavimą? Kaip sekasi ją stiprinti?
– Labiausiai jaudino atsakomybė už tęstinumą. LŽS yra ne tik didžiausia, bet ir seniausia žurnalistų organizacija Lietuvoje. 2029 m. minėsime šimtmetį. Kita vertus, akivaizdu, kad LŽS reikia iš esmės atsinaujinti, nes šiuo metu ji yra atsilikusi nuo laikmečio reikalavimų. Kalbu apie tai atvirai.
– O Latvijoje ir Estijoje žurnalistų sąjungos iš esmės išnyko. Kodėl?
– Ne visai tikslu būtų sakyti, kad jos „išnyko“. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje žurnalistų organizacijos egzistavo dar tarpukariu. Estijoje Eesti Ajakirjanike Liit buvo įkurta 1919 m., Latvijoje taip pat veikė Latvijas Žurnālistu savienība. Taigi tradicija buvo panaši kaip ir Lietuvoje.
Tačiau sovietinės okupacijos metais šios organizacijos buvo paverstos sovietinėmis struktūromis arba tiesiog likviduotos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990–1991 m. padėtis trijose šalyse susiklostė skirtingai. Estijoje pavyko atkurti Eesti Ajakirjanike Liit, ji sėkmingai veikia iki šiol. Latvijoje senosios žurnalistų sąjungos atkurti visavertiškai nepavyko. 2010 m. buvo įkurta nauja organizacija – Latvijas Žurnālistu asociacija.
Lietuvoje LŽS išlaikė stipresnį tęstinumą. Tai leido jai išlikti gana įtakinga organizacija tiek ginant žurnalistų interesus, tiek bendraujant su valdžios institucijomis. Lietuvoje LŽS išliko todėl, kad turėjo stiprią institucinę atmintį ir gebėjo bent iš dalies prisitaikyti. Tačiau ir mes turime rimtų iššūkių. Perimdamas vadovavimą labiausiai jaudinausi, ar pavyks grąžinti sąjungai aktualumą ir patrauklumą. Ar pavyks padaryti, kad narystė LŽS būtų ne formalumas, o reali nauda – tiek profesinė, tiek žmogiška. Ir ar LŽS vėl galės tapti organizacija, formuojančia Lietuvos žurnalistikos veidą, o ne pasyviai stebinčia procesus.
– Pernai keli žurnalistai demonstratyviai išstojo iš LŽS. Ar tai labai pakenkė sąjungai? Kiek naujų narių priėmėte?
– Didelėse organizacijose neišvengiamai kažkas ateina, kažkas išeina. LŽS prasidėjo pokyčiai, organizacija rado ryžto įvertinti pati save. Ne visiems užteko jėgų tą ištverti. Per šiuos metus priėmėme keliolika naujų narių, ypač regionuose. Todėl bendras narių skaičius jau daug metų lieka gana stabilus – apie 450.
Regionams – sisteminė parama
– Daug sumaišties Lietuvoje sukėlė LRT įstatymo keitimo procesas. Kokias pamokas gavome?
– Pagrindinė pamoka – kad skuboti, politiškai motyvuoti sprendimai žiniasklaidos srityje visada kelia riziką. Turime labai aiškiai ginti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą ir kartu užtikrinti jo efektyvumą bei atskaitomybę visuomenei. LŽS buvo viena žurnalistų organizacijų, pasirašiusių kreipimąsi dėl žurnalistų įtraukimo į teisėkūros procesą. Kai tas buvo padaryta, mes kartu su Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija bei Interneto žiniasklaidos asociacija dalyvavome darbo grupėje, rengusioje šio įstatymo pataisas. Kai kurios kitos žurnalistų organizacijos šiame procese dalyvauti atsisakė – rengė protestus. Ką gi, demokratija leidžia rinktis. Mano galva, valstybę turime kurti tardamiesi. Esame jos kūrimo bendradarbiai. Tai yra pagrindinė pamoka.
– Regioninė žiniasklaida Lietuvoje susiduria su dideliais sunkumais. Kaip vertini jos būklę ir ką būtina daryti?
– Regioninė žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratijos pamatų Lietuvoje. Tai ne tik vietinės naujienos – tai žmonių galimybė žinoti, kas vyksta jų savivaldybėje, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kai regioninis laikraštis silpnėja ar užsidaro, vietos bendruomenė lieka be balso ir be kontrolės mechanizmo.
Deja, daugelis regioninių redakcijų šiandien dirba ties išgyvenimo riba. Mažėja pajamos, auga kaštai, o komandos dažnai lieka vieno ar dviejų žmonių. Tokiomis sąlygomis labai sunku užtikrinti kokybę.
Žvelgiant į Europą, matome veikiančius modelius. Šiaurės šalys – Norvegija, Švedija, Danija – jau dešimtmečius taiko tiesiogines spaudos subsidijas žiniasklaidos įvairovei ir vietos žurnalistikai išsaugoti. Švedijoje nuo 2019 m. yra specialus fondas silpnai padengtiems regionams. Prancūzija taiko mišrų modelį su tiesioginėmis subsidijomis, platinimo parama ir mokesčių lengvatomis vietos žiniasklaidai. Europos Sąjungos lygiu veikia programos „Journalism Partnerships“ ir projektas „Local Media for Democracy“, kurie teikia paramą būtent vietos ir regioninei žiniasklaidai.
Lietuvoje tokios didesnės sisteminės paramos kol kas maža. Todėl LŽS turi aktyviai siūlyti sprendimus: ieškoti modelių tikslingai paramai regioninei žiniasklaidai, skatinti naujus projektus.
Grėsmė – informacinis vakuumas
– Žiniasklaida yra viena svarbiausių institucijų krizės ar karo metu. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos pasirengimą vadinamajai valandai X?
– Manau, kad žiniasklaidos sektoriaus pasirengimas plataus masto krizei yra nepakankamas. Daugelis redakcijų neturi planų, ką daryti, prasidėjus krizei. Trūksta generatorių, popieriaus atsargų, susitarimų dėl rezervinių spaustuvių. Ryšiai su komendantūromis ir civilinės saugos struktūromis dažniausiai yra neformalūs arba apskritai silpni. Tai yra rimta spraga. Jei per krizę žiniasklaida negalės normaliai veikti, susidarys informacinis vakuumas, kurį labai greitai užpildys priešiška propaganda. Juk informacija visada buvo ne mažiau svarbi už ginklus.
– Ką, tavo nuomone, reikėtų daryti, kad žiniasklaida būtų geriau pasirengusi?
– Pirmiausia reikia pripažinti problemą valstybiniu lygiu. Žiniasklaida turi būti integruota į bendrą šalies gynybos ir krizių valdymo sistemą. Būtini aiškūs protokolai: kaip žiniasklaida veikia karo sąlygomis, kaip užtikrinamas jos darbas, kaip organizuojamas ryšys su kariuomene ir civilinėmis struktūromis. Antra, redakcijos turėtų turėti minimalius pasirengimo standartus: atsarginius elektros šaltinius, ryšio priemones, popieriaus atsargas, susitarimus su spaustuvėmis dėl galimybės dirbti alternatyviomis sąlygomis. Skaitmeninė žiniasklaida taip pat turi užtikrinti serverių ir ryšio atsparumą.
– Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti Lietuvos žurnalistų sąjunga?
– LŽS galėtų tapti koordinatore tarp valstybės institucijų – Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, civilinės saugos sistemos – ir žiniasklaidos sektoriaus. Mes galime padėti sukurti ir diegti krizių planus redakcijoms, organizuoti mokymus, užmegzti oficialius ryšius su komendantūromis, padėti suformuluoti minimalius pasirengimo reikalavimus.
Tai nėra vien žiniasklaidos problema — tai valstybės saugumo ir visuomenės informavimo klausimas. Todėl LŽS yra pasiruošusi imtis aktyvaus vaidmens ir inicijuoti šį darbą kartu su atsakingomis institucijomis. Šio darbo ėmėmės jau praėjusių metų pabaigoje, tęsiame ir dabar. Kol kas ypatingų pokyčių dar nesimato, bet demokratijoje daugelis naujų iniciatyvų įsisiūbuoja gana lėtai.
Žurnalisto profesijos apibrėžtumas – svarbu
– Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas greitai keičia žurnalistų darbą. Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?
– Dirbtinis intelektas yra ir didžiulė galimybė, ir rimtas iššūkis. Viena vertus, DI gali palengvinti rutininius darbus – transkribuoti interviu, analizuoti duomenis, padėti greičiau surasti faktus. Tai leidžia žurnalistui daugiau laiko skirti gilesnei analizei ir žmogaus istorijoms.
Kita vertus, kyla rimtų pavojų. Dezinformacija ir sintetinių vaizdo klastočių grėsmė, kokybės ir atsakomybės klausimas, lietuvių kalbos apsauga. DI dažnai „mokosi“ iš didžiųjų kalbų, todėl kyla pavojus supaprastinti lietuvių kalbą ar prarasti jos savitumą.
Svarbiausia – žmogaus atsakomybė. DI yra įrankis, o ne žurnalistas. Žurnalistas turi išlikti pagrindinis, kuris prisiimti atsakomybę. Todėl LŽS įsitraukia kuriant profesinius standartus DI naudojimui.
– Ar matai poreikį atnaujinti Lietuvos žurnalistikos etikos kodeksą?
– Taip, poreikis yra akivaizdus. Dabartinis kodeksas kuriamas kitomis sąlygomis. Šiandien turime DI, visiškai naują informacijos sklaidos greitį, žurnalisto profesijos neapibrėžtumą.
Pirmiausia reikia aiškiai reglamentuoti DI naudojimą: kada privaloma nurodyti, kad turinys buvo sukurtas ar modifikuotas dirbtinio intelekto, ir kokiais atvejais jo naudojimas yra nepriimtinas. Antra – dezinformacijos prevencija ir žurnalisto pareiga aiškinti visuomenei, kaip atpažinti manipuliaciją. Trečia – žmogaus atsakomybės ir autorystės principas. Etikos kodeksas bus atnaujinamas, yra sudaryta jo kūrimo darbo grupė, kurioje yra ir LŽS atstovas.
– Ką tau reiškia vadovauti LŽS šiuo laikotarpiu?
– Tai galimybė realiai prisidėti, kad Lietuvos žurnalistika būtų stipresnė, profesionalesnė ir labiau gerbiama. Matau aiškias problemas – nuo ekonominio spaudimo redakcijoms iki pasitikėjimo žiniasklaida. Stengsiuosi stiprinti LŽS keliomis kryptimis. Pirma – pačios organizacijos reforma ir veiklos efektyvinimas. Antra – aktyvesnis dalyvavimas žurnalistikos, kaip profesijos, atnaujinimo ir gynimo darbe. Ir trečia – sieksiu, kad LŽS taptų vieta, kurioje kolegos gali jaustis ne vieni, ypač šiais sudėtingais laikais. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Bet aš tikiu, kad, jei sugebėsime atsinaujinti, būti naudingi savo nariams ir visai žurnalistų bendruomenei. LŽS turi ateitį.
- – Ko palinkėtum Lietuvos žurnalistams?
– Linkiu drąsos ir ištvermės likti ištikimiems profesijai ir profesinei atsakomybei. Ir linkiu vienybės – gebėti ginti bendrus interesus, kai to labiausiai reikia. Žurnalistika – tai ne tik darbas. Tai – misija.
