Į klausimą, kodėl svarbu įteisinti Žemaitijos regioną, A. Žebrauskas atsakė mokslininko R. M. Rodriguezo žodžiais: „Istoriniai regionai yra esminiai norint suprasti žmonijos ir valstybės raidą. Jie pripažįstami dėl reikšmingų istorinių įvykių ir tradicijų, formavusių jų istorinį naratyvą bei savimonę“, ir pridūrė, kad Žemaitija yra senas, savitas istorinis ir etnokultūrinis Europos ir Lietuvos regionas, išsaugojęs stiprią regioninę savimonę, savitą kalbą, pagarbą papročiams ir savo istorijai, todėl būtina tai oficialiai įteisinti.
Skaitytojams pateikiame keletą profesoriaus minčių ir jo surinktų istorijos faktų.
Pirmasis rašytinis šaltinis
Žemaičių, gyvenusių pačiame vakarų baltų genčių arealo centre ir todėl vėliausiai paveiktų krikščionybės sklaidos Europoje, vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1219 m. Ipatijaus kronikoje – seniausiame išlikusiame XII–XIII a. Volynėje sudarytame Pietų Rusios trijų metraščių sąvade. Joje aprašytoje Haličo-Volynės taikos sutartyje tarp Volynės ir atskirų, viena kitai nepavaldžių, vakarų baltų žemių kunigaikščių minimi du žemaičių žemių kunigaikščiai – Gedvilas ir Vykintas. Ši sutartis yra pirmasis žinomas rašytinis šaltinis, patvirtinantis Žemaitijos egzistavimą.
Žemaičių pergalės
Žemaičių konfederacijos karinę galią, taip pat konfederacijos sueigose renkamų žemaičių kariuomenės vadų karo strategijos ir taktikos išmanymą liudija daugybė jungtinės žemaičių kariuomenės pergalių. Svarbiausia jų – žemaičių kariuomenės laimėtas Durbės mūšis 1260 m. liepos 13 d. Jame buvo sutriuškinta galinga jungtinė Vokiečių ordino kariuomenė. Neabejotina, kad jungtinės žemaičių kariuomenės pergale pasibaigęs Durbės mūšis (įžymiausia XIII a. pergalė Lietuvos istorijoje) nulėmė ne tik Žemaitijos, Mindaugo Lietuvos, bet ir viso rytinio Baltijos jūros regiono istorinę raidą.
Neabejotina ir tai, kad būtent 1255 m. įkurta Žemaičių žemių konfederacija, suvienijusi žemaičių genčių pajėgas savo tapatybei ir laisvei išsaugoti, buvo vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių istorinės Žemaitijos ir žemaičių tautos susiformavimą.
Žemaičiai ne tik atsilaikė – jie apgynė savo tapatybę, žemę, kalbą ir papročius, ir jau XIII a. iškilo kaip savitas Europos istorinis regionas.
Žemaitijos krikštas
1413 m. rudenį žengtas svarbus ir politiškai rizikingas žingsnis – pradėtas Žemaitijos krikštas. Žemaitijos – paskutinės Europos pagoniškos žemės – krikštas (tiksliau – jo pradžia) leido Jogailai ir Vytautui įgyti Konstanco Bažnyčios susirinkimo (1414–1418 m.) paramą, sprendžiant Žemaitijos christianizacijos ir Medininkų (Žemaičių) vyskupijos įsteigimo 1417 m. klausimą.
Išskirtinę Žemaitijos – paskutinės Europos pakrikštytos žemės – krikšto reikšmę liudija ir 1421 m. rugsėjo 11 d. pirmojo po Bažnyčios schizmos Romos popiežiaus Martyno V bulė Žemaičių tautai „Mirabilis Deus“. Ja popiežius Žemaičių vyskupystę pavedė Apaštalų Sosto globai. Tik 1427 m. Žemaičių vyskupija iš tiesioginės popiežiaus globos priskirta Gniezno metropolijai.
Reikšmingos sutartys
Trys sutartys – 1259 m. Mindaugo ir Vokiečių ordino sutartis (rytinė Žemaitijos riba – Nevėžio upė), 1411 m. Torunės taikos sutartis (šiaurinė Žemaitijos siena. Tikslinta XVI a.) ir 1422 m. Melno taikos sutartis (pietvakarinė Žemaitijos siena. Koreguota 1815 m.) – iki XV a. pirmos pusės apibrėžia istorinės Žemaitijos ribas. Būtent šioje teritorijoje 1417 m. įsteigta istorinė Medininkų–Žemaičių vyskupija.
Žemaitija, vienintelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje išsaugojusi istorinį žemės pavadinimą, tapo Žemaičių kunigaikštyste, valdoma pačių žemaičių išsirinkto seniūno, o Žemaičių kunigaikščio titulas buvo įtrauktas į valdovų titulatūrą (naudotas iki 1917 m.). Iki šių dienų išliko devynių valdovų privilegijos, garantavusios istorinei Žemaitijos žemei autonomiją, plačias teises ir savivaldą.
Žemaitija – žemėlapiuose
Žemaitija (lot. Samogitia) kaip istorinė žemė Europos kartografijoje žymima jau nuo XV a., ankstyvojo kartografijos raidos laikotarpiu. Ji pavaizduota Europos, Rytų Europos, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografijoje iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 m. ir vėliau Europoje kilus Tautų pavasariui, Europos tautoms ieškant savo istorinių šaknų. Tai patvirtina ir 2016 m. Telšių apskrities archyvo įgyvendintas projektas „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“, kurio metu Lietuvos ir Estijos archyvuose surasta ir suskaitmeninta per 350 istorinių žemėlapių (iš jų 17 visos Europos žemėlapių, kuriuose vaizduojama Žemaitija).
Čia verta paminėti neseniai surastą 1526 m. Bernardo Wapowskio Pietų Sarmatijos žemėlapio fragmentą, kuriame pirmą kartą Europos kartografijos istorijoje pažymėtos Žemaitijos kunigaikštystės gyvenvietės: Alsėdžiai, Batakiai, Ceklis, Luokė, Plateliai, Švėkšna, Telšiai, Viduklė, Pajūris, Viešvėnai, Kaltinėnai, Kražiai, Šaukėnai, Tauragė ir Raseiniai.
Herbas ir vėliava
Žemaitijos kaip istorinės valstybės žemės statusą patvirtina jos paminėjimai pamatiniuose valstybės dokumentuose – 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutuose, taip pat prieš valdovų karūnaciją pasirašomoje „Pacta conventa“ (sutartis su tauta). Žemaitiją rasime ir LDK kanclerio didžiajame antspaude ir ankstyvojoje valstybės heraldikoje. Žemaitijos istorinis herbas – raudoname skyde vaizduojama juoda meška su antkakliu – žinomas nuo 1492 m., o istorinė vėliava (baltos spalvos su dviem uodegomis ir Žemaitijos herbu) – nuo 1565 m. (minima ir 1441 m. valdovo privilegijoje).
Skleidė išsivadavimo idėjas
Žemaičiai pirmieji LDK suformavo ir skleidė tautinio atgimimo, socialinių reformų ir politinio išsivadavimo idėjas, aktyviai dalyvavo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose. Dėl stiprios tautinės savimonės caro administracija į smulkiąją ir vidutinę Žemaitijos bajoriją ir laisvuosius valstiečius žiūrėjo kaip į vieną pavojingiausių visuomenės grupių ir vis labiau ją represavo.
Nepaisant to, Žemaitija ir šiomis vis sunkėjančiomis aplinkybėmis įvairiomis formomis priešinosi krašto rusifikacijai – veikė slaptos mokyklos, plito knygnešių judėjimas. Viena svarbiausių pasipriešinimo formų buvo XIX a. 6–7 dešimtmečiais Žemaičių vyskupystėje Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtas blaivybės judėjimas, kuris savo mastu ir ekonominėmis pasekmėmis išgąsdino caro valdžią ir sulaukė tarptautinio atgarsio.
Valstybės kūrėjai
Svarbu tai, kad Žemaitijos atstovai, aktyviai dalyvaudami 1918 m. valstybės atkūrimo procese ir suvokdami trapią atkuriamos valstybės tarptautinę padėtį, pademonstravo išskirtinę pilietinę brandą.
Jie laikinai, siekdami stiprinti kuriamą Lietuvos valstybę, sutiko apriboti dalį Žemaitijos tapatybės: atsisakyta federalizmo (istorinės savivaldos atkūrimo) idėjos ir pritarta lietuvių kalbos (pasirinkimas balansavo tarp žemaičių-lietuvių kalbų), kaip valstybinės kalbos, statusui. Tikėtasi, kad stiprėjant Lietuvos valstybei ir lietuviškajai tapatybei bus rasti tvarūs sprendimai, leidžiantys išsaugoti unikalią žemaičių kalbą, Žemaitijos istoriją ir regioninę Žemaitijos tapatybę.
Įkurta Žemaičių kultūros draugija
Tik pūstelėjus laisvės gūsiui, 1988 m. rudenį (tais pačiais metais kaip ir Lietuvos Sąjūdis), Žemaitijos sostinėje Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“, iš visos Lietuvos susirinkę žemaičių intelektualai, nekeldami (kad sustiprėtų Lietuva) politinių tikslų, atgaivindami tarpukariu pradėtą kultūrinį judėjimą „iš apačios“, įkūrė (tiksliau – pratęsė 1932 m. įkurtos Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“ veiklą) Žemaičių kultūros draugiją. Įkurta ŽKD savo svarbiausiu veiklos uždaviniu laikė istorinės Europos žemės Žemaitijos regioninės tapatybės, žemaičių kalbos ir istorijos išsaugojimą bei jos visavertį integravimą į valstybės gyvenimą.
Valstybė negirdi pilietinės žemaičių iniciatyvos
ŽKD prezidentas A. Žebrauskas teigė, kad žemaičių pilietinės iniciatyvos nuo pat valstybės atkūrimo 1991 m. negirdimos ir visiškai ignoruojamos. Neišgirsta liko ir LR Prezidentui, LR Seimui, LR Vyriausybei išsiųsta 2020 m. tarptautinio Žemaičių kongreso rezoliucija „Dėl žemaičių kalbos, istorinio Žemaitijos regiono įteisinimo, išsaugojimo ir integracijos“.
Draugijos vadovui kyla klausimas, ar Lietuva, nesaugodama istorinės Europos žemės Žemaitijos, jos tapatybės, vienos iš gyvų pasaulio baltų grupės kalbų (žemaičių kalba įregistruota pasaulio kalbų registre, ISO 639-3 kodas sgs, kaip gyva, savarankiška baltų grupės kalba), gali išlikti visaverte Europos valstybe, ugdančia stiprią, brandžią ir atsparią pilietinę visuomenę?
„Ar praradę tapatybę, nesaugodami savo (ir regioninės) istorijos bei kalbos, netapsime mažu, pilku statistiniu ekonominiu Europos vienetu, negebančiu su pasauliu dalintis savo kultūriniu išskirtinumu?
Dar galime pakeisti regiono tapatybę, istoriją, kalbų ir kultūrų įvairovę niveliuojančią Lietuvos kultūros trajektoriją. Dar galime… Kol neišnykome (o tikrai nykstame), kol neišsivaikščiojome, sekdami paskui gerove viliojantį „aukso veršį“.
Grąžinkime šiai Europos istorinei žemei įsisenėjusias skolas, įteisindami Žemaitiją kaip istorinį Lietuvos regioną, įteisinkime savitą, gyvą istorinio regiono žemaičių kalbą kaip regioninę kalbą“, – paragino A. Žebrauskas.
