Krestelėjo liepa savo plaukus,
saulei bučinį tarp debesų įspraudė
ir galantiško rugpjūčio nebelaukus
koketavo, erzino, nesnaudė…
Basomis per smėlį, per šienautą žolę,
pamiške, per samanų paklotę,
pamilau aš liepą, vasaros gražuolę,
ji tiek nuostabių akimirkų parodė…
Baltą debesį ji mezginiais apnėrė
ir lelijas pakalbino nuo kranto,
o tada tarsi undinė nėrė
į tą mėlyną, beribį dangų…
Jurga VALERY
—
TĖVUI
Tavęs nebėra… Tu anapus seniai,
Negirdi kaip lakštingalos suokia,
Kaip pavasariai žydi, skrajoja drugiai,
Žemuogės sirpsta atokiai.
Tu gimei, kai gegužis mojavo žvaliai,
Palaukėm atbėgančiai vasarai…
Išėjai tylų rudenį… Su paukščiais kartu –
Skaudžiai klykė širdis, lijo ašarom.
Nusprendė likimas jaunam tau išeiti,
Nutrūko gyvybės gija per anksti…
Tėve, tavo atvaizdą jau renku po truputį –
Tavo bruožai tik nuotraukoj liko tikri.
Tavo veidą dėlioju tarsi dėlionę,
Menu dangaus mėlynumo akis…
Sunku jau atminti…
Kaip seniai viskas buvo,
Tik atminimai ir vėlei užklys…
Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ
—
Sieloj, dūšioj ir žemėj –
toks tyras jazminų kvapas,
ant lelijomis puošto stalo
dvi taurės lyg moterys šnekas…
Pasiimu vieną – keliu už žvaigždes,
kad paukščiai danguj nepaklystų,
pasiimu antrą – už saulę delne
nuprausti vasaros rytui…
Paglostau išplaukusį rugį,
jonažoles pievoj skinu,
žinau, jog liepa jau skuba
savuoju laiko ratu…
Sieloj, dūšioj ir žemėj –
valgiais nuklotas stalas,
puotauja mintys, bet stalo gale
padėtos dvi Dievo taurės…
Pasiimu vieną – ilgėja naktis,
rasom bėga praustis aušros,
Pasiimu antrą – joje pilnatis
ir atviras mano pasaulis…
Adelė DAUKANTAITĖ
—
MYLIMAS ŽMOGAU,
kartą mėnesienoj
Pasaka pražilo,
Kol Tavęs ilgėjaus
Ir daina nutilo,
Kol Tavęs aš laukiau,
Saulė nusileido,
Pievomis gimtinės
Vien šešėliai braido:
Pranašauja lietų,
Šaltį pranašauja…
Klumpėmis medinėm
Laikas iškeliauja,
Ten, kur jaunos dienos
Šoka lėtą tango,
Ten, kur mintys rymo
Prie atverto lango.
Zina PILKAUSKIENĖ
—
Gal net ne Jie išėjo…
Gal čia mes negrįžom…
Minkštu rūku. Į mėlynus namus.
Tarp debesų užuolaidom
paklydusiom
Ir atvertom langinėm.
Paštui.
Vėju atsiųstų maldų.
Gal net ne mes.
Gal Jie. Iš ilgesio…
Šiąnakt įžiebs žvaigždes,
Su meile išpurentuos
Dangaus platybių
Pataluos…
Inga MAŽEIKIENĖ
—
Rytas. Vakaras ankstyvas
širdį spaudžia liepos žiedas.
Ir žinai, ir nežinai
maldą sveria aitvarai.
Akyse tavi stebuklai
Džiugesį iš lėto kuria.
Spalvos ir mėlynos, ir vangios
neužteks tavam pasauliui.
Pučia, klega ir vaitoja
Kito uždegti paveikslai.
Daug vardų, tik vienas tavo
Šiandien, vakar, tik po metų
nebelauksi uragano.
Gal po vėjais be žiedų
Vers lemtis naujus lapus.
Marija BUČKIENĖ
—
TIESĄ PASAKIUS
Girdžiu, kaip jūra tolumoj banguoja,
Ir jaučiu baltų burių žvilgsnį tylų.
Įbridus ligi kelių, kur žaluma vešliausia,
Daržų ravėnėse rasa ant skruostų kyla.
Žiūriu į išpuoselėtus vynuogienojus sode,
Kaip laukiniai vijokliai jiems kilpas nerti bando,
Sustabdyti, pasiglemžti, paslėpti pavėsy –
Kova kasdienė čia savo vietą randa.
O sodybos šeimininkai – gandrai pavyzdingi,
Atsidavę šeimai, saugo lizdo šviesą.
Jie kojos svetur neiškels iš šito kiemo,
Su jų ramybe nepasigalynėsi, tiesą pasakius.
Ir aš pati pakeliu akis į tolį:
Ar galėčiau pasvajoti, kaip ištrūkti iš namų gniaužtų?
Bet kas gi purpleliais tuomet pasirūpins?
Jie seno ąžuolo drevėj gyvena paukščių aukštį.
Kas be manęs jiems visas rodas išsakys?
Kas pasakos apie keistuoles šarkas,
Kurios taip įnoringos blizgantiems daiktams,
Ir triukšmą kelia, pamesdamos saiką.
Jos svečių prišauks, triukšmaus prie slenksčio,
Bet ne vaišins, tiktai aplinkui skraidys…
Taip ir lieku tarp jūros ošimo ir savo žemės,
Kur kiekvienas paukštis mano vardą žino.
Aldona ANUŽIENĖ
—
AUDRA LIEPĄ
Tą dieną žiedlapiais lijo
Nuo ryto šėlo audra
Dūko dangus lyg įtrūkęs
Išplovęs sausrą staiga
Debesys švinu įmaišyti
Sunkūs išslydo tamsa
Plakė šakas, lenkė žemėn
Priminęs dangus – jo galia
Lietūs plovė upokšniais
Nešės fontanais gatve
Jazminų žiedus nuskynęs
Lyg piktas vaikas –
numetė sodo gale…
Tądien žiedlapiais lijo
Banga po bangos gaivale
Jūra spardės ir šėlo
Smėlio pilis griaudama
Griausmas ūmai sudundėjo
Žemė virpėjo aide
Sukrėtus darsyk – nuščiuvo
Lietui sustojus – stojo tyla…
Padrikai suplaktos pynės
Žiedlapiais lyg valiuta
Medžių atlygį gavus
Pasotinta tolo audra…
Odilė NORVILAITĖ
—
LIEPOS LIEPOS
Varva liepų medus,
Toks kvapnus ir saldus,
Tarsi laimė būties koncentrato.
Aš graži, tu gražus,
Mes skaičiuojam metus,
Kai veidrodžiai mūsų nemato.
Pasakyk, ar tiki,
Kad gelsvam debesy
Kuždas bičių sparnelių vibrato?..
Tu gražus, aš graži,
Tai – maža paslaptis,
Medumi liepos liepos kai laša.
Tai todėl dar jauni,
Mintimis sujungti
Į dienos ir nakties vizualą.
Tu gražus, aš graži,
Dega meilės ugnis –
Ji, tik ji, mus stipriausiais padaro.
Vakarėja dangus,
Skyla laikas perpus,
Ir dalina saulę lyg trupmeną.
Aš graži, tu gražus,
Dvelkia liepos medum,
Kad net širdys iš laimės sudreba.
EIRENĖ
—
HAIKU PALANGAI
Čia, šalia tilto,
kur smėlis šildo pėdas,
Širdis sugrįžta
Natalija ALMINAITĖ
Bangos ramina
Jūra slepia ašaras
Smėlis jas saugo
Ieva NARVILAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
