Klaipėdos festivalis šią vasarą vyks jau šeštąjį kartą. Kokia šių metų festivalio idėja ir programa?
Šiais metais Klaipėda mini gana reikšmingą mūsų kraštui datą – karalienės Luizės 250 metų jubiliejų. Kaip žinia, 1807–1808 m. Klaipėda buvo tapusi Prūsijos karalių rezidencija, čia su savo dvaru gyveno karalienė Luizė ir karalius Frydrichas Vilhelmas III. Lietuvos mastu šis faktas galbūt nėra ypatingai reikšmingas, bet mūsų krašto istorijoje karalienė Luizė yra svarbi asmenybė, daug nuveikusi Klaipėdos miestui: globojo mokyklas, rūpinosi miestiečių ugdymu, neturtingais vaikais.
Haydno oratoriją Klaipėdos festivalyje pristatysime rugpjūčio 13 ir 14 d., o rugpjūčio 21 ir 22 d. esame suplanavę Šokio diptiko premjerą. Bendradarbiaujame su choreografu Marceliu Leemanu iš Šveicarijos ir lietuvių choreografe Agnija Šeiko; norime pristatyti ir moterų menininkių kūrybą. Leemano Decrescendo ir Šeiko Borrowed Landscapes pastatymo darbai prasidės jau gegužę–birželį.
Rugpjūčio 29 d. pernai pradėtą festivalio svečio poziciją užpildys Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras. Dabartinė jo dirigentė yra Kristiina Poska iš Estijos, tad tai bus ir tam tikras sąlytis su Baltijos šalių kultūra. Orkestras atvyksta su visu savo instrumentarijumi, scenoje išvysime virš šimto jaunų žmonių! Skambės patraukli, spalvinga programa – Maurice’o Ravelio Bolero ir Siuita iš baleto Dafnis ir Chlojė – bei Richardo Strausso simfoninė poema Taip kalbėjo Zaratustra. Mums yra aktualu šiuo koncertu sudominti ir Klaipėdos meno mokyklas, kad moksleiviai ir studentai savo akimis pamatytų, jog ir jauni žmonės gali groti dideliuose orkestruose. Šis pavyzdys jiems galėtų tapti tam tikra motyvacija pradėti savo kūrybinį kelią. Su Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija tariamės dėl galimybės surengti bendrus mūsų ir prancūzų jaunųjų muzikų susitikimus, skirtus pabendrauti: galbūt tai taip pat turėtų paskatinamąjį efektą, parodant, kaip nuostabu yra jauniems žmonėms būti kūrybinių komandų dalimi.
Festivalio koncertinę programą lydės edukaciniai renginiai: ekskursijos, pokalbiai ir kitos veiklos.
Su Klaipėdos festivaliu įžengsite į rudenį – rugsėjo 5 d. nuskambės paskutinis koncertas, o jau rugsėjo 11 d. teatras pradės naują, 40-ąjį, sezoną. Spalį numatyta Georgo Friedricho Händelio operos Julijus Cezaris premjera. Kuo dar stebins jubiliejinis sezonas?
40-ąjį sezoną norisi įprasminti, visų pirma, pagerbiant mūsų teatro žmones. O iš repertuarinės veiklos pagrindinis sezono įvykis, be abejo, yra Georgo Friedricho Händelio Julijus Cezaris. Labai laukiame šios baroko operos, jaučiame susidomėjimą iš auditorijos. Iki premjeros, rugsėjo mėnesį, norėtume pakviesti publiką į edukacinį pokalbių ciklą, kuriame ji būtų supažindinama su baroko atlikimo specifika, kuo jis skiriasi nuo klasikinio atlikimo, kuo įdomi yra baroko muzika, instrumentai, dainavimas ir pan.
Iš kitų svarbesnių akcentų paminėčiau rugsėjo 22–ąją – mūsų korifėjaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį, kurį Lietuvoje dabar jau minime kaip Kultūros dieną. Esame sutarę su Operomanija atvežti į Klaipėdą įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operą Jūratė. Kūrinys bus adaptuotas mūsų teatrui: jo premjera Vilniaus senajame teatre buvo orientuota į kiek mažesnę instrumentininkų ir choro sudėtį. Šiuo metu operos kompozitoriai dirba, pritaikant kūrinį mūsų teatro simfoninio orkestro ir choro pajėgumams; solistai ir aktoriai bus tie patys, kurie dalyvavo ir Vilniaus pastatyme. Jūratė padės supažindinti mūsų auditoriją su šiuolaikiškesniais meniniais sprendiniais, naujosios operos raiška: nors muzika yra sukurta M. K. Čiurlionio kūrinių pagrindu, vizualinis ir režisūrinis sprendimas yra naujoviškas. Bendradarbiavimas su Operomanija mums leidžia savo auditoriją po truputį pratinti prie modernių veikalų. Apskritai opera Jūratė dėl savo tematikos labai tinka paminėti M. K. Čiurlionio gimtadienį būtent Klaipėdoje, negana to – ji bus rodoma salėje Jūra. O ir dalis kūrybinės komandos yra iš mūsų krašto – solistė Lauryna Bendžiūnaitė, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Sakyčiau, kad tai gana klaipėdietiškas kūrinys.
Tarptautinės muzikos dienos proga, tik šįkart ne spalio 1-ąją (nes ruošimės Julijaus Cezario premjerai), o spalio 15-ąją, pakviesime į tradicinį KVMT simfoninio orkestro koncertą, skirtą Klaipėdos kompozitorių kūrybai: atliksime Alvido Remesos simfoniją. Taip pat turėsime keletą naujų kamerinių projektų, vienas iš jų – kamerinė opera Smėlio čakona, kurios premjera numatyta lapkričio mėnesį.
Lapkritį pristatysime ir vienos įdomesnių pastarųjų metų choreografių, menininkės Annabelle Lopez Ochoa (Kolumbija, Belgija) kūrinį Mammatus. Jis bus integruotas į triptiką kartu su kitais mūsų dviem pastatymais, bet būtent Ochoa dalis bus premjerinė. Mammatus buvo sukurtas Joffrey Ballet kompanijai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Choreografė mielai sutiko atvykti į Klaipėdą ir pastatyti šią kompoziciją mūsų baleto trupei.
Greta naujienų rodysime visą turtingą teatro repertuarą. Rugsėjį ir gruodį bus du Mamma Mia! spektaklių blokai, greta kitų pastatymų, atliksime Philipo Glasso operą Kelionė, Johanno Strausso II operetę Tūkstantis ir viena naktis, Jerry Bocko miuziklą Smuikininkas ant stogo. Jis rodomas jau dvidešimt penkeri metai, bet susidomėjimas neblėsta: jaučiame žydų bendruomenės dėmesį – LRT televizijos laida Menora buvo atvykusi daryti reportažo. Regis, kūrinys vėl įgauna antrą kvėpavimą.
Paraleliai ruošiame projektą 2027 metams. Tai kamerinė opera Vilko vaikai. Šiuo metu dirbama ties libretu, bendradarbiaujame su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisierė Greta Štiormer. Vilko vaikų tema yra labai aktuali mūsų kraštui, be to, orientuojamės į Lietuvos kultūros sezoną Vokietijoje. Kūrinys bus parengtas ir vokiečių kalba, tad tikimės, kad jis galėtų sudominti ir Vokietijos žiūrovus, atverdamas prisiminimų lauką, žadindamas tam tikrus sentimentus.
Šviežiausia dabartinio sezono premjera – miuziklas Mamma Mia! pagal grupės ABBA dainas. Ar publika labai jo laukė?
Susidomėjimas didžiulis! Juokavome, kad dar nebuvome pradėję statyti, o gegužės spektakliams jau nebuvo likę bilietų. Labai tuo džiaugiamės: su mumis net susisiekė aistringi kūrinio fanai, kurie siūlė paskolinti savo su miuziklu susijusias kolekcijas ir pan.
Premjerai ruošėsi visos teatro tarnybos: ir siuvykla, ir scenografijos dirbtuvės, nekalbant apie meninius kolektyvus. Šiame miuzikle labai daug personažų – solistai, choras, šokėjai. Be kita ko, labai įdomu išgirsti, kaip ABBA dainos skamba lietuviškai. Galbūt žiūrovams tai bus tam tikra nuostaba, nes visi įpratę prie dainų skambesio anglų kalba. Kokybišką vertimą garsine ir tekstine prasme padarė Virginijus Pupšys.
Šis, kaip ir kiti teatro pastatymai, turi savo generalinį rėmėją: miuziklą Mamma Mia bei Klaipėdos festivalį remia laivininkystės kompanija Limarko. Kokią matote tokio bendradarbiavimo prasmę ir vertę teatrui greta finansinio indėlio?
Manau, svarbiausia čia yra tai, kad skirtingi sektoriai susitinka ir tampa bendražygiais, įgyvendindami tam tikrą idėją. Viename mieste dirbantys kolektyvai, kurie savo profesiniame lauke yra nutolę, turi progą keliauti greta. Svarbu, kad gebame atrasti jungtinių projektų, kurie domina ir verslo, ir kultūros bendruomenes. Tai sukuria ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę – žmogiško susitikimo ir suvokimo, kad tai, ką mes darome kartu, skirta tiek mūsų miesto ir Klaipėdos regiono gyventojams, tiek ir visai Lietuvai, nes jaučiame susidomėjimą teatro veikla Lietuvos mastu. Mes kartu galime dovanoti kokybišką, profesionalų kultūrinį produktą auditorijai ir sykiu ją plėsti. Kai įmonė prisideda prie paramos kūriniui, jos darbuotojai irgi pradeda juo domėtis ir tokiu būdu plečiame savo auditorijos lauką – atsiranda galimybė susitikti.
Man atrodo, kad bendradarbiavimas ir buvimas kartu įvairiuose procesuose yra būtinybė. Ypač šiais technologijų laikais, kai esame be galo individualizuoti, surasti bendrus taškus ir kurti kartu yra labai svarbu. Labai džiaugiamės, kad tiek Mamma Mia!, tiek Julijus Cezaris atrado savo globėją (Julijų Cezarį remia VMG grupė. – Red.), kad kurdami ir pristatydami spektaklius turime draugą, su kuriuo galime keliauti šiame procese ir būdami kartu sukurti kai ką prasminga. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie įmonių, kurios remia mūsų veiklą, tam tikro viešinimo ir žinomumo. Į teatrą ateinanti auditorija pradeda domėtis ir rėmėjo veikla. Man atrodo, kad abipusis pokalbis ir buvimas, darbas kartu, siekis bendrų rezultatų yra labai svarbus.
Beata Baublinskienė
