Tai tik vienas skirtumų iš serijos „kaip dirba jie, o kaip mes“, kuriuos Kretingos muziejaus darbuotojų komanda parsivežė iš patirčių mainų komandiruotės Suomijoje. Per keturias vizito šioje šalyje dienas aplankytos penkios muziejinės įstaigos, įvyko susitikimai su kretingiškius priėmusių muziejų atstovais, kuriuose pristatyta ne tik šeimininkų, bet ir mūsų muziejaus veikla bei patirtys. Lankytasi ne tik visuomenei prieinamose ekspozicijose, bet ir saugyklose, muziejininkų kabinetuose, specialiose tyrimų laboratorijose.
Vienas didžiausių muziejų atvėrė ir saugyklas
Šaltiniai internete rodo, kad Suomijoje veikia per 1 tūkst. muziejų ir įvairių ekspozicinių erdvių, maždaug šeštadalis jų – profesionaliai administruojami muziejiniai objektai, kiti – vietos bendruomenių, fondų ar kitokio pobūdžio iniciatyvų sukurtos muziejinės įstaigos. Auksinis suomių trejetas – Nacionalinė galerija, Nacionalinis muziejus ir Suomijos gamtos istorijos muziejus LUOMUS. Pastarasis, patenkantis į pasaulio įdomiausių gamtos muziejų 30-uką, atvėrė duris Kretingos muziejaus komandai.
„Tai nacionalinės svarbos muziejus. Jis ir Helsinkio universiteto padalinys. Du viename. Įsikūręs XIX a. pastatuose. Muziejaus fondai įspūdingi: augalų, įvairiausių vabzdžių kolekcijos, natūralaus dydžio gyvūnų iškamšos. Seniausi artefaktai skaičiuoja ne dešimtis, bet šimtus metų. Ir tai yra organika, kurią apsaugoti nuo irimo yra didžiulis iššūkis. Tad muziejus daug investuoja į saugyklų technologijas, kad trapūs eksponatai, pavyzdžiui, drugelių kolekcijos, nebūtų prarastos. Kadangi dirbama ranka rankon su universiteto mokslininkais, tyrimų galimybės čia turtingos“,– po apsilankymo muziejaus tarnybinėje zonoje įspūdžiais dalijosi Tadas Šaulys, vyriausiasis Kretingos muziejaus rinkinių kuratorius.
Jis atkreipė dėmesį, kad technologine pažanga turtingo muziejaus administracija taip pat turi problemų dėl istorinių pastatų pritaikymo skirtingų negalių lankytojams. „Šiuo požiūriu mūsų ir suomių rūpesčiai panašūs. Visi muziejai, kurie veikia istoriniuose pastatuose, turi problemų užtikrinant neįgaliųjų poreikius laisvai judėti, matyti, girdėti. Ir čia nėra tipinių sprendimų“, – sakė jis.
Helsinkio gamtos istorijos muziejaus padalinys – Botanikos sodas su oranžerija (Kaisaniemi Botanic Garden). „Gal dukart už mūsų Žiemos sodą didesnė oranžerija turi aiškiai apibūdintą kryptį – joje pristatoma tik Rytų Afrikos flora. Skirtingoms augalų grupėms sudarytos skirtingos augimo sąlygos. Jose palaikomi rūšims reikalingi temperatūros ar drėgmės režimai. Augalai klesti. Kokia galėtų būti pamoka mums? Objektyviai įsivertinti turimas aplinkos sąlygas, išsigryninti augalų rūšis, kuriems jos palankios. Gal tuomet reikės ir mažiau priežiūros, ir galėsime tikėtis geresnio augalijos vaizdo“, – po pokalbių su kolegomis iš Helsinkio gamtos istorijos muziejaus savo mintimis dalijosi Jurgita Tertelienė, Kretingos muziejaus Gamtos ir aplinkos tvarkymo skyriaus vedėja.
Kaip kalėjimas vėl tapo pilimi
Už Suomijos sostinės ribų aplankyti trys ne mažiau įdomūs ir išskirtiniai muziejai. Čia patirta, kaip svarbu muziejui rasti savąją liniją – sukurti autentišką, stiprų, emociškai paveikų istorinį pasakojimą. Hėmės pilis, kurią galima būtų pavadinti suomiškaisiais Trakais, viena seniausių ir geriausiai išlikusių viduramžių pilių Suomijoje. Ji stūkso šalies pietuose ant Vanajavesi ežero. Pilies istorija prasideda XIII amžiuje, tačiau suklestėjo ji viduramžiais, kuomet buvo perstatyta į mūrinę ir tapo švedų didikų rezidencija. Nuo XIX amžiaus pradžios iki pat 1972-ųjų čia veikė kalėjimas, iš pradžių mišrus, vėliau vien tik moterų.
Kretingos muziejaus komandą po didžiulį kompleksą vedžiojęs Jounis Marjamaki, Suomijos kultūros paveldo ekspertas, muziejininkas, dviejų istorinių pilių valdytojas, pasakojo, kad svarstant apie pilies transformavimą į muziejų būta dviejų galimybių, kokį jos istorijos etapą iškelti kaip svarbiausią vertę – kalėjimo epochą ar viduramžius. Kalėjimo muziejaus variantas būtų reiškęs mažesnius pritaikymo muziejinei ekspozicijai kaštus, greitesnį procesą ir gal net didesnius lankytojų srautus. Pasirinktas ilgesnis ir sudėtingesnis istorinės tiesos atkūrimo požiūriu kelias – piliai grąžinti viduramžių vaizdą. Pagrindiniu tokio sprendimo motyvu tapo visuomenės interesas, nes viduramžių paveldo objektų šalyje išlikę labai mažai. „Pilies atgimimo procesas nėra paprastas, trūksta žinių apie jos vidaus struktūrą, interjerus, o kalėjimo laikmetis ją stipriai pakeitė. Muziejinė ekspozicija pilyje – gana kukli, tad autentiškumo stoką šiame komplekse bandoma kompensuoti renginiais ir įvairiomis patirtimis – rengiamos modernaus meno parodos, čia kūrybinėms stovykloms kviečiami menininkai, vyksta edukacinės veiklos vaikams. Muziejininkai daug dirba norėdami šiai vietai įkvėpti gyvybės. Beje, viename pilies teritorijoje esančių pastatų atiduota duoklė ir šios vietos kalėjimo etapui. Čia įrengtas Kalėjimo muziejus, kuriame taip pat teko pabuvoti. Buvo nekasdieniška ir įdomi patirtis”, – pasakojo muziejininkas T. Šaulys.
Dėl autentikos – be šildymo ir elektros
Louhisario dvaras, gyvuojantis nuo XVII amžiaus, į kurį nuvedė profesinių mainų kelionės maršrutas, lankytojams atviras tik šiltąjį metą. Per tuos kelis mėnesius čia veikiančiame dvaro kultūros muziejuje sulaukiama apie 30 tūkst. lankytojų. Muziejaus patrauklumo turistams priežastimis įvardijamos jo sąsajos su legendiniu Suomijos karo vadu, prezidentu Karlu Gustavu Emiliu Manerheimu (dvaras priklausė jo šeimai, čia jis gimė) bei turtinga ekspozicija. Smalsuoliai dvare turi galimybę išvysti įspūdingus interjerus, pažinti tiek tarnų, tiek ponų gyvenimo aplinką, pasivaikščioti po erdvų angliško stiliaus parką. Įspūdžiui sustiprinti personalas dėvi atstovaujamo laikmečio ir luomo kostiumais. Na, o faktas, kad dvare nėra nei šildymo, nei elektros, nustebino. Šios ypatybės pristatomos kaip muziejaus išskirtinumas. Beje, muziejaus kasa elektrą turi.
„Mums pasisekė, Suomijoje mūsų gidu buvo muziejininkystėje itin stiprus žmogus – p. Jounis Marjamakis, puikiai pažįstantis ne tik Suomijos, bet ir Lietuvos muziejų aplinką bei problemas. Ponas Jounis yra vienas iš Europos pilių ir dvarų valdytojus vienijančios tarptautinės organizacijos „European Historic Houses“ (Europos istorinių pastatų asociacija) vadovų. Šios organizacijos narė yra ir Lietuvos pilių bei dvarų asociacija, o šiai priklauso ir Kretingos muziejus. Jo dėka turėjome galimybę sistemiškai pažinti Suomijos muziejų veikimo modelį, silpnąsias ir stipriąsias jo puses. Pavyzdžiui, muziejus vienijančios Muziejų kortelės naudas, mažesnių muziejų jungimo prie didžiųjų procesus, valstybės politiką muziejų administravimo srityje. Beje, Kretingos muziejaus patirtys ir lankomumo rodikliai padarė įspūdį ir, tikėtina, kad kito vizito į Lietuvą metu p. J. Marjamakis apsilankys ir Kretingoje”, – komandiruotės Suomijoje patirtis ir pamokas apibendrino T. Šaulys.
Programa, kviečianti judėti ir tobulėti
Dvi Kretingos muziejaus darbuotojų komandos į patirčių mainų komandiruotes Islandijoje ir Suomijoje vyko pagal Šiaurės ir Baltijos šalių viešojo administravimo programą. Ji finansuoja įvairių sričių viešojo sektoriaus specialistų profesinio tobulinimosi Šiaurės ir Baltijos jūros regiono valstybėse projektus. Programos lėšomis apmokama didžioji dalis komandiruočių išlaidų. Šis finansinis mechanizmas sukurtas ir veikia tam, kad ES šalyse būtų daugiau tarpusavio supratimo ir susikalbėjimo, mažėtų viešojo sektoriaus specialistų kompetencijų bei administracinių įgūdžių skirtumai.
