Kaip įveiksime regionų atskirtį

Būtinybė spręsti šias problemas yra. Didelė dalis jų paliekama savivaldai, nuo kurios stiprumo ir lyderystės komptencijų priklauso, kiek tų problemų bus išpsręsta. Kaip bebūtų, regionų žmonės, įvairios institucijos, verslas, nevyriausybinės organizacijos daro daug, kad atskirtis tarp regionų ir didmiesčių mažėtų, tačiau ne viskas vietos pastangomis įveikiama – reikia aktyvių veiksmų šalies valdžios ir ES lygiu.
Jau 10 metų vadovauju vienam stipriausių Vakarų Lietuvos regione profesinio mokymo centrų. Manau, regiono mastu yra svarbu, kad Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras įdeda daug pastangų, mokydamas įvairių profesijų, kurios yra reikalingos darbo rinkoje. Darbdaviai, suteikdami darbo vietas, be jokios abejonės kuria mūsų regiono patrauklumą, o jaunuoliai ir suaugusieji, įgiję paklausias profesijas ir įsidarbinę, kuria pridėtinę vertę sau, savo šeimoms ir aplinkai, kurioje pasilieka dirbti ir gyventi.
Atskirtis dažniausiai yra suvokiama kaip nevienodos galimybės, kaip atotrūkis tarp to, ką regionas turi realiai ir ko jam reikėtų iš tiesų, todėl galiu tik pasidžiaugti, kad Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras ne tik prisideda prie Vakarų Lietuvos regiono jaunimo užimtumo, verslumo skatinimo, sklandžios jo integracijos į darbo rinką, karjeros planavimos plėtojimo – siekiant spręsti darbo jėgos trūkumo ir socialinės atskirties mažinimo iššūkius, aktyviai dirbame siekdami darbo rinkai parengti ir žmones, turinčius negalią, įkvėpti jiems pasitikėjimo savimi ir tuo pačius spręsti įtraukties problemas.
Centre pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas mokosi 1 tūkst. 26 mokiniai, profesinio mokymo programose iš šiuo metu besimokančių 560 mokinių 8,8 proc. yra specialiųjų poreikių. Gimnazijos skyriuje pagal bendrojo ugdymo programas mokosi 466 mokiniai: specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai sudaro 25 proc. nuo visų mokinių – 23,3 proc. mokosi pagal pritaikytas, 1,7 proc. – pagal individualizuotas programas.
Kiekvienas mokinys į profesinio mokymo centrą ateina su savo istorija, gebėjimais ir iššūkiais. Nuosekliai įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, stengiamės kryptingai užtikrinti individualius poreikius atitinkančią švietimo pagalbą, sudarant sąlygas kiekvienam patirti mokymosi sėkmę ir asmeninę pažangą. Kad tai pavyktų padaryti, įdedama daug pastangų – bendradarbiauja mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, tėvai, esant poreikiui – ir išorės institucijos.
Turiu pripažinti, kad profesiniame mokyme įtrauktis yra išskirtinai praktiška – mokinys ne tik įgyja profesiją, bet ir pasirengia realiam darbui, išmoksta savarankiškumo. Mokiniai mokosi ne tik teorinių dalykų – jie dirba dirbtuvėse, praktinio mokymo bazėse, bendrauja su profesijos mokytojais, bendraklasiais ir darbdaviais, mokosi komandinio darbo, atsakomybės, praktinių įgūdžių. Profesijos mokytojai mokiniams pritaiko užduotis, individualiai aptaria mokymosi tempą ir padeda mokiniui ugdymosi procese patirti sėkmę. Tokia sėkmė dažnai tampa pirmuoju žingsniu į didesnį pasitikėjimą savimi. Centre taip pat sudarytos galimybės mokytis ir asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo.
Aš suprantu, kad profesinio mokymo centro pastangos dėl įtraukties yra tik nedidelė dalelė, kai kalbame apie gerokai didesnio masto atskirties problemas. Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo – kuo daugiau visų mūsų bendrų pastangų, tuo lengviau bus įrodyti, kad regionuose taip pat žmonės gyvena ir turi sumanymų, svajonių, ambicijų, kad jų poreikiai viešosioms paslaugoms, jų prieinamumui ir pasiekiamumui yra tokie patys ir kad jų gyvenimo gerovė neturi priklausyti nuo gyvenamosios vietos.