Svarstymai dėl ateities
Kretingiškė M. Maštaraitė pasirinko savanorystę veterinarijoje, nes pati galvoja studijuoti sveikatos mokslus, tačiau nėra įsitikinusi, ar tai tikrai jai, todėl nusprendė išbandyti save tokioje srityje. „Medicinos studijos arba veterinarijos studijos kol kas yra pagrindiniai ateities pasirinkimai universitete“, – sakė mergina.
Jos kelias į veterinarijos savanorystę prasidėjo nuo svarstymo dėl ateities. Ji žinojo, kad tikriausiai ateityje norėtų dirbti su žmonėmis ar gyvūnais klinikoje, tačiau svarstė, kad darbas laboratorijoje jai būtų tinkamesnis. Apie tai išgirdusi draugė pasiūlė savanoriauti.
„Būčiau žmonių gydytoja ar veterinare į gydymą įdėčiau tiek pat pastangų. Šeimininkai su savo augintiniais sukuria be galo stiprius ryšius, ne tokius pačius, kaip su kitais žmonėmis, jie ypatingi, kitokie“, – dalinosi M. Maštaraitė. Gyvūnai labai gerai jaučia emocijas, todėl jiems suprasti žmones nereikia kalbos. Kiekvienas augintinis suteikia didelę emocinę paramą savo šeimininkams, žinodamas vizginti uodega, kai žmogus laimingas, ar prisiglaudžia, kai žmogus liūdi.
Sunkiausia – psichologiškai
Pagrindinės užduotys, kurias Miglė daro savanoriaudama, yra stebėti įvairias procedūras. „Mokausi, kaip vyksta paprasti patikrinimai, laboratoriniai tyrimai, operacijos, bendravimas su pacientų šeimininkais“, – pasidalino septyniolikmetė. Retkarčiais ji atneša paduoda, nuvalo ar palaiko įrankį. Dažnai tenka paglostyti gyvūną, nukreipti jų dėmesį, ar prilaikyti, kai gyvūnas nerimauja, juda.
Savanoriaujant, anot merginos, veterinarijoje reikia kantrybės, kadangi vyksta daug stebėjimo, o ypač sunkesnės procedūros, kaip operacijos, atliekamos ramiai, atsargiai, lėtai. „Išmokau geresnio bendravimo su gyvūnais, kaip reikia emociškai palaikyti gyvūną, kai jis jaučia nerimą per patikrinimą, procedūrą, galiu atpažinti, kai situacijose man reikia palikti darbą atlikti profesionalams ar reikia įsikišti ir padėti netarus kitiems žodžio“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Veterinarijoje sunkiausia yra psichologiniai, emociniai iššūkiai. „Per paprastus apsilankymus galvoju, ar nėra dar kažko, dėl ko gyvūnas gali kentėti, o mes nežinome. Dažnai iš nerimo per operacijas apsvarstau, ar tikrai gyvūnas nieko nebejaučia, užmigo, nors prieš akis atsakymas aiškus“, – sakė M. Maštaraitė.
Norint savanoriauti veterinarijoje, kaip teigė septyniolikmetė, reikia kantrybės ir organizuotumo, nes veterinarai privalo dirbti atsargiai, svariai, punktualiai, lėtai. Reikia drąsos, kad žmogus nebijotų dirbti su piktesniais, didesniais šunimis, kurie teoriškai gali padaryti nemažai žalos. „Praverčia emocinė stiprybė, ne visiems lengva matyti kraują ar vidaus gyvūno organus. Taip pat reikia mokėti spręsti problemas, turėti kritinį mąstymą“, – teigė savanorė.
Tokia patirtis, M. Maštaraitės nuomone, tikrai praverčia, jei nori dirbti su gyvūnais ateityje. „Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl savonariauju veterinarijos klinikoje – noriu pažiūrėti, ar toks darbas man tiktų“, – sakė ji.
Veterinarijos svarba
Veterinarijos specialistės Erika ir Loreta paaiškino, kodėl veterinarijos darbas toks svarbus: „Mes rūpinamės tais, kurie patys negali pasakyti, kas jiems skauda. Gyvūnai yra šeimos nariai, todėl jų sveikata tiesiogiai veikia ir žmonių emocinę būseną.“ Veterinaras ne tik gydo ligas, bet ir padeda jų išvengti, pastebėti ankstyvus simptomus, pasirūpinti tinkama mityba, vakcinacija, elgesiu ir gyvenimo kokybe.
Specialistės tikino, kad žmonės dažnai galvoja, kad veterinaro darbas yra vien glostyti šuniukus ir kačiukus. „Iš tikrųjų tai labai atsakingas, emociškai sunkus ir fiziškai varginantis darbas“, – dalijosi jos. Tokiame darbe reikia greitai priimti sprendimus, bendrauti su nerimaujančiais šeimininkais, atlikti procedūras, operacijas, kartais gelbėti gyvybes, o kartais susidurti ir su netektimis.
Šis darbas, anot klinikos įkūrėjų, teikia didžiausią prasmę tada, kai matoma, kad gyvūnui pagerėjo. „Kai sunkiai sirgęs pacientas atsistoja ant kojų, pradeda ėsti, vizgina uodegą ar murkia – tai labai stiprus jausmas“, – teigė jos, pridurdamos, kad prasminga padėti šeimininkams suprasti savo gyvūną ir sumažinti jų baimę.
Įprasta darbo diena veterinarėms dažniausiai būna labai įvairi. Vieną akimirką gali būti profilaktinė apžiūra ar skiepas, kitą – ūmus atvejis, žaizda, apsinuodijimas, gimdymo komplikacija ar operacija. „Daug laiko užima ne tik pats gydymas, bet ir tyrimų vertinimas, pokalbiai su šeimininkais, gydymo plano sudarymas, dokumentacija“, – vardino E. Žilinskaitė.
Rūpinasi keturkojais
Veterinarijoje dažniausiai dirbama su šunimis ir katėmis, bet pasitaiko ir triušių, graužikų. Gydymo principas visiems vienodas – padėti kuo profesionaliau ir humaniškiau. „Kiekviena gyvūno rūšis turi savo fiziologiją, ligas, vaistų toleravimą, todėl gydymas visada pritaikomas individualiai“, – paaiškino specialistės.
Gyvūnų mityba turi didelę įtaką jų sveikatai. Mityba veikia svorį, odą, kailį, virškinimą, kepenis, inkstus, sąnarius, imunitetą ir elgesį. „Netinkama mityba gali prisidėti prie nutukimo, virškinimo sutrikimų, alergijų, šlapimo takų problemų ar lėtinių ligų paūmėjimo“, – atskleidė L. Norkutė.
Dažniausiai matomos ligos gyvūnuose yra susijusios su jų gyvenimo būdu, šiuo atveju tai būtu: nutukimas, cukrinis diabetas, sąnarių ligos, dantų problemos, odos alergijos, virškinimo sutrikimai. „Daugėja ir vyresnio amžiaus augintinių, todėl dažniau diagnozuojamos inkstų, širdies, endokrininės ir onkologinės ligos“, – tikino veterinarės.
Paklausus, kaip suprasti, kas gyvūnui negerai ar nepatinka, specialistės atsakė, kad reikia stebėti elgesį. Gyvūnas gali tapti tylesnis, slėptis, mažiau ėsti, daugiau miegoti, vengti kontakto, urgzti, laižyti vieną vietą, sunkiau judėti, taip pat keisti laikyseną. „Katės ypač dažnai slepia skausmą, todėl net mažas pokytis – nebešoka ant palangės, mažiau prausiasi, slepiasi, gali būti svarbus ženklas. Gyvūnai kalba kūno kalba, tik reikia išmokti ją skaityti“, – tvirtino E. Žilinskaitė.
Gyvūno psichologija
Ryšys su gyvūnu yra labai svarbus. Gyvūnai jaučia žmogaus balsą, kūno kalbą, rutiną, nuotaikas. Jie mokosi per asociacijas: jei kažkas sukelia baimę ar skausmą, jie gali to vengti, jei patirtis maloni, jie labiau pasitiki. Būtina ne tik maitinti ir gydyti, bet ir suteikti saugumo jausmą, aiškią rutiną, švelnų bendravimą, nepamiršti žaidimų. Taip pat labai svarbu jausti pagarbą savo augintiniui.
Gyvūnai labai gerai skaito žmogaus emocijas. Šunys dažnai supranta balso toną ir kūno kalbą greičiau negu žodžius. Katės gali atrodyti nepriklausomos, bet jos taip pat formuoja stiprų ryšį su žmogumi, tik jį rodo subtiliau. Gyvūnai turi atmintį, įpročius, baimes, mėgstamas vietas, žmones ir ritualus. „Pavyzdžiui, katės, jei jūs ilgai miegate ir nejudate, ateis jūsų patikrinti, ar jums viskas gerai, jos jaučia, kai miegant nukrenta žmogaus temperatūra, sulėtėja kvėpavimas, todėl turi įsitikinti, kad su šeimininku viskas gerai“, – vieną situacijų apibūdino L. Norkutė.
Technologijos veterinarijoje
Atsiranda įvairiausių būdų, kaip pasitikrinti savo sveikatą socialiniuose tinkluose, tačiau tai gali būti pritaikoma ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Kyla klausimas, ar verta aklai pasitikėti augintinio diagnoze interneto platybėse. Erika ir Loreta įsitikinusios, kad socialiniai tinklai gali padėti, tačiau ir pakenkti. Jie padeda skleisti informaciją apie profilaktiką, ligų požymius, atsakingą auginimą. Bet kartu ten labai daug klaidingų patarimų: apie mitybą, vaistus, „natūralų gydymą“ ir skiepus. „Pavojingiausia, kai žmonės remiasi ne veterinaru, o komentarais internete. Socialiniai tinklai gali būti naudingi, jei informacija ateina iš patikimų specialistų“, – teigė gyvūnų gydytojos.
E. Žilinskaite ir L. Norkutė tvirtino, kad joms svarbiausia, jog veterinarija tobulėtų ne tik ligų gydyme, bet ir jų prevencijoje: „Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ankstyvai diagnostikai, skausmo kontrolei, gyvūnų gerovei, atsakingai mitybai ir šeimininkų švietimui.“ Šiandien veterinarijoje daugėja skaitmeninės diagnostikos, pažangesnių kraujo tyrimų, ultragarsinių tyrimų, endoskopijos, kompiuterinės tomografijos, dirbtinio intelekto sprendimų, vaizdo analizės. Ateityje veterinarija bus dar tikslesnė, labiau individualizuota, su daugiau technologijų, bet svarbiausias dalykas vis tiek išliks tas pats – pagarba gyvūnui ir nuoširdus noras jam padėti.
Marija KALNIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
