Iš sauskelnių – į lauką
Paklausta, kaip reikėtų apibūdinti gamtos arba lauko darželį, jo įkūrėja ir vadovė 38-erių I. Dapšauskė sakė, kad tikslaus apibrėžimo nėra: tai tiesiog esanti vieta, kuri tinka vaikui, jo raidai ir kurioje vaikas jaučiasi gerai.
Ieva papasakojo, kad tuomet, kai gimė pirmasis jų vaikas – dabar Danieliui jau 13-ka, – lankė Prieraišios tėvystės centrą Vilniuje ir su bendraminčiais dalindavosi, kaip sveikai auginti vaikus, kartu rinkdavosi švęsti. „Kai sūnui sukako dveji, reikėjo parinkti darželį. Pradėjome žvalgytis, kur vaikui būtų geriausia, ir užkliuvo toks dalykas, kaip lauko pedagogika. Ji ypatinga tuo, kad ugdoma be direktyvų ir nurodymų, tuomet, kai vaikas iš sauskelnių pereina prie kitos formos – prie buvimo lauke. Ėmėme tuo domėtis ir ryžomės patys žengti pirmuosius žingsnius. Mus labai palaikė kolegė Milda Jankauskienė, kuri degė svajone – turėti savo darželį. Tuomet tai dar buvo naujovė Lietuvoje, su Žilvinu Karpiu buvome šio ugdymo pradininkai“, – organiškai, iš pačių poreikio atėjusią pradžią prisiminė Ieva.
Ilgainiui ši idėja rutuliojosi, prisidėjo dar kelios mamos, pasiskirstė darbus. Ieškojo vietos būtent Vilniaus miesto centre, kuris I. Dapšauskės žodžiais, labai žalias, gal net žaliausia sostinė pasaulyje, jos vidury – Kalnų ir Vingio parkai. „Norėjosi, kad tėvams netektų vaikų vežioti toli. Išsinuomojome kotedžą, ilgainiui veikla išsiplėtė – dabar mūsų darželį lanko 50 vaikų nuo 1-erių metų iki mokyklinio amžiaus“, – pasakojo Ieva, dabar auginanti tris atžalas – be Danieliaus, dar 10-metę Liepą ir 8-erių Mykolą, visi trys lankė gamtos darželį.
Remiasi Valdorfo pedagogika
Gamtos darželyje „Po smilgom“ su 20-ties vaikų grupe dirba po 4 darbuotojus, tarp jų – licencijuoti pedagogai. Veiklos gamtos darželyje vyksta labiau iš pajautimo: jei oras geras, užsiėmimai perkeliami į lauką.
„Orientuojamės į vaikų būsenas, tai tarsi grįžimas į pradžių pradžią, tarkim, piešti anglimi be baimės susitepti ar šokinėti per balas nebijant, kad sušlaps. Mes sakome, kad vaikas yra arba švarus, arba laimingas. Ar matėte kada vaiką, kuris nesijaustų laimingas lietuje? Laimė ateina su patyrimu. Tyrinėjame gamtą ir joje vykstančius procesus mokome priimti natūraliai, ir patiems pajaučiant, kad esame jos dalis“, – įtaigiai kalbėjo pašnekovė.
Pasak I. Dapšauskės, ugdymas suintensyvėja nuo 5-erių metų, dirbama pagal adaptuotą ugdymo programą, kuri remiasi Valdorfo pedagogika. Jos esmė – gilintis į vaiką ir jo raidą jo smalsumo kelionėje: „Tai – kiekvieno vaiko matymas: lyg pastatytum jį ant stalo, ir kiekvienas pedagogas jį matytų kitaip ir jo paveikslą pieštų skirtingai. Žinoti kiekvieną vaiką yra meistrystė. Pas mus yra daugybė susitarimų, ore tvyrančių taisyklių – vieną paskatinti, kitą raminti, nubrėžiant jo ribas. Jeigu vaikas nori mamos, jam liūdna, to nereikia nuneigti, o pabūti kartu jo liūdesy, nes juk tikrai – jam beprotiškai liūdna. Kitąkart būtina stebėti: ar vaikui liūdna dėl to, kad kitą vaiką iš darželio anksčiau pasiėmė mama, ar dėl to, kad kažkas nuskriaudė. O jei vaikas suklydo – natūralu, bet svarbu skatinti neužsibūti toje klaidoje.“
Iššūkis tėvams – pasitikėti
Prieš priimant vaiką į darželį, vyksta gilus pokalbis su jų tėvais: kiek jie jau nori paleisti vaiką iš savo globos. „Jeigu matau, kad tėvai dar abejoja, sakau – nuostabu, dar palaukite. Tėvai turi patikėti ir jausti, kad vaikas čia yra saugus. Sakau jiems, kad būtent jūsų pasitikėjimas aukštai neša įstaigos vėliavą: jei namie tėvai aptarinėja situaciją darželyje, o vaikas – šalia, ir nors atrodo, kad jis nesidomi, bet iš tiesų yra tarsi lakmuso popierėlis – taip įsiveliama į melo spiralę. Jeigu tėvai taip motyvuos vaiką, kad darželyje – nauji žaislai, įdomūs užsiėmimai, atseit, viskas puiku, tai jau yra melas. Reikia kalbėti, kad gali būti visko: tave gali ir užgauti, nepildyti tavo norų, apimti ilgesys. Tai yra normalu.“
Ieva tikino, kad su vaikais kalbama įvairiomis temomis, netgi apie mirtį, nes ji – taip pat būties dalis. „Einame mišku, ir ant tako vaikai pamato negyvą ežiuką. Smalsiai jį apžiūrinėja. Vieni sako: na va – senas buvai ir numirei. Kiti: juk žinojai, kad čia dviračių trasa, kodėl nebuvai atidus? Sumanė surengti ežiuko laidotuves, kiti sako, o ką valgysime per gedulingus pietus? Gedulingi pietūs jiems – bendrystės ašis, mirtis jiems nebėra baugi. Bet vienas sumąstė, kad tai galėjo būti kažkieno mamytė, jam pasidarė liūdna. Stengiamės atitolinti nuo tokių minčių. Vaikai turi savo vidinį kompasą, mokykimės iš jų, kol sistema dar neįsuko į grimasų verpetą“, – kalbėjo pašnekovė.
Gilinasi į neuroedukaciją
I. Dapšauskė neslėpė, kad jų komandai nėra paprasta rasti darbuotojų, netgi mokytojo padėjėjų, kad galėtų pavaduoti per vasarą. Nes šiame darbe reikalingos ne tik žinios, bet ir stipri empatija. „Dažnai jauni žmonės po studijų ateina tarsi štampuoti robotukai, jiems svarbu užpildyti ugdymo planus. O gebančius dirbti priimame pagalbininkais, ir, matant jų potencialą, išsiunčiame mokytis“, – sakė darželio vadovė.
Jau dešimtmetį veikiantis darželis „Po smilgom“ – visuomet ieškojimų kelyje: dabar I. Dapšauskė labiau gilinasi į neuroedukaciją, išklausiusi specialius mokymus, įgijo licenciją. „Šios žinios reikalingos tokiais atvejais, kai, apibūdinsiu paprastai, įrankių dėžutė tarsi išnaudota, bet raktas į ją taip ir nerastas. Kiekvienas vaikas – individualus, ir su kolegomis aiškinamės, kas yra „normalus“ vaikas, – tokio apibrėžimo netgi nėra. Jeigu iš vaiko girdi – man to negalima ir to negalima, vadinasi, kažkas su juo jau yra padaryta ne taip. Nesibaiminame priimti vaikų ir su autizmo sutrikimais, tačiau įsivertiname, kiek galime jiems padėti, kad nenukentėtų bendras grupės mikroklimatas“, – kalbėjo pedagogė.
