Pasak architektūros specialistų, rengiant pastato projektą net ir teisiškai privaloma numatyti, kaip bus apželdintas sklypas. Žinoma, žmonės sprendimus dėl žaliųjų kiemo erdvių palieka statybos paskutiniams etapams ir patys kuria aplinkos gerovę. Projekto autoriai turi kompetencijos padėti, nes dažnu atveju yra gavę akademinį šios srities išsilavinimą, bei patirties, apie ką naujakuriai kartais tiesiog nepagalvoja.
Nepakanka išlyginti sklypą
V. Grykšas ir A. Mitkienė pokalbyje priminė gana dažną situaciją, kai naujakuriai kaip vieną pirmųjų aplinkos tvarkymo principų numato sklypo „kaip stalo“ išlyginimą. Tačiau prieš griebiantis technikos, verta įvertinti jau augančius augalus. Dažnu atveju jie yra išties vertingi ir verta įdėti pastangų jiems išsaugoti. Pradėti reikėtų nuo sklypo paskirstymo zonomis ir įrėminimo – esminių bendros želdinimo kompozicijos principų. Parinkti tinkamas vietas medžiams, pasodinti gyvatvorę, akcentinius ar pridengiančius augalus, tada – gėlynai, daržo lysvės ir t. t.
Pasak architekto V. Grykšo, kuriant kraštovaizdį, labai svarbu jausti aplinką. Jei namas – gamtos apsuptyje, rekomenduojama kurti sodą, atkartojant gamtos dermę, kai atsižvelgiama į gruntą ir vyraujantį želdinių pasiskirstymą, įvertinti subrendusio augalo dydį.
„Egzistuoja labai slidi riba kičo link. Kuriant ir puoselėjant aplinką miesto ribose, dekoratyvinės skulptūros sode gal ir tinka. Tačiau ar tikrai reikia stirniuko arba nykštuko skulptūrų?“ – retoriškai klausė V. Grykšas.
Problema yra ne tik aplinkos nejautimas ar skonio trūkumas. „Aktuali ir dažna situacija tarp naujakurių – kai nežinau, ko noriu, tada užsėju žolę ir apsodinu perimetrą tujomis. Toks pasirinkimas yra saugus, nesiskiria nuo kaimyno, bet nėra ir jaukumo, individualaus braižo, sau pritaikytos erdvės pojūčio. Tą tobulą ir visą sklypą užimančią veją aš vadinu žaliuoju asfaltu. Švari aplinka – gražu, bet savo namų aplinką savarankiškai kuriantys žmonės nesusimąsto, kad tos vejos sėklos mūsų kraštui nebūdingos, tokia veja yra invazinė. Nupjovus veją, žolė nesupūva, yra tarsi plastmasinė“, – pastebėjo A. Mitkienė.
Jos nuomone, tokia tobula veja mūsų kraštui nebūdinga. Tokioje vejoje nesiveisia gyvybė, neskraido bitės, nes tobulos vejos norintys žmonės nenori natūraliai pievoje dygstančių ir augančių augalų. Tačiau yra atvirkščiai – lietuviškoje vejoje turi žydėti dobiliukai, kiaulpienės ar kiti vietiniai augalai, jie nėra svetimkūniai. Netobula veja, kaip ją suvokia kartais naujakuriai, yra pilna gyvybės, natūrali ir tvari.
„Būtina jausti ryšį su gamta. Taip tik atrodo, kad, užsėjus veją, nieko nereikės dirbti. Dažnai siekdami tobulos vejos, žmonės aplinkai daug daugiau tarnauja negu turėdami daržą ar sodą. Įvairovė būtina, ir ją galima susikurti sau ne tik patinkančią, bet ir patogią“, – neabejojo A. Mitkienė.
Sklypas – lyg namo tęsinys
Abu architektai itin džiaugėsi Kretingos miesto žalinimo planu. Pasak jų, miesto erdvių užsodinimas medžiais, dekoratyviniais krūmais duoda bendrą toną visiems, kuriantiems savo asmeninę erdvę šalia namų. Tokiu būdu sukuriamas ne tik jaukumas, bet ir šioks toks privatumas, jei sklypai suformuoti tankiai. Gausi žaluma sukuria tinkamą mikroklimatą, padeda išvengti perkaitimo efekto vasarą, sugeria gausius kritulius. Žaluma kartu maskuojami ir vizualinės taršos objektai mieste.
„Savo sklypą reikia suvokti kaip namo tęsinį, tarsi papildomus lauko „kambarius“. Norime, kad namuose būtų jauku ir malonu. Lygiai taip pat reikia planuoti ir kiemo, sodo erdves – kad jose būtų malonu ir patogu būti. Žmonės kartais bando priešintis natūraliai aplinkai ir priformuoja visokių kalnelių, akmens kompozicijų ir panašiai. Alpinariumai ar japoniškas stilius yra gerai, bet reikia išmanyti tų šalių filosofiją, kad jų landšafto akcentai būtų tinkami paties aplinkai“, – architektai akcentavo, kad dažnu atveju geriau tinka rinktis lietuviško tradicinio želdinimo principus. Toks apželdinimas dabar labai aktualus, o vietinių atsparių augalų pasirinkimas sutaupo daug laiko jų priežiūrai.
Pastebima ir nauja prasta tendencija naikinti „žaliąsias“ tvoras, vietoj to įrengiant aukštas, aklinas metalo tvoras. O juk būtent Kretingai nuo seno ypač būdingos tokios žaliatvorės. „Gaila. Jei taip – miestas po truputį praras savo išskirtinumą“, – sakė architektai.
Pašnekovai pasidžiaugė, kad lietuviai pamažu grįžta prie etnografinių dalykų – nori senovinių gėlių, tradicinių motyvų. Net ir daržas atranda savo vietą naujakurių planuose.
Vakarų Europoje skatinama turėti lysves net įstaigose, ant pastatų stogų. O lietuviai ir šiaip visada buvo neabejingi žemės ūkiui. Todėl noras turėti daržą grįžta. Dalį sklypo tikrai reikėtų skirti prieskoninėms žolelėms, mūsų kraštui būdingoms daržovėms, uogoms.
Paklausta, ar visur skubantys šiuolaikiniai žmonės dar turi laiko lysves ravėti, A. Mitkienė šypsodamasi klausė – o dėl ko mes ravime?
„Pradėkime nuo to, kur susiplanuoti daržą? Jei bijome kaimynų kritikos dėl piktžolių, daržą formuojame ūkinėje sklypo dalyje, kuri yra toliausiai nuo visų akių, gal net atskiriama krūmais. Jei kaimynų nuomonė nerūpi, lysves logiškiausia turėti šalia virtuvės ar ten, kur geriausiai auga pasirinkti augalai, kur gausu saulės. Juk norime ir gausaus derliaus sulaukti. Būtina numatyti ir vietą kompostui. Klaidingas įprotis lysves nuravėti plikai ir dėl kitų akių palaikyti tą „dykumą“. Viena kita piktžolė dar niekam nepakenkė, ir ne nuogai nuravėtose, o mulčiuojamose ar pagal gamtinės žemdirbystės principą prižiūrimose lysvėse augančios daržovės turi daug geresnį skonį“, – sakė
A. Mitkienė.
Būna, kad žmonės terasas susiplanuoja iš svetainės pusės. „Terasose mėgstame vasarą valgyti, rytais gerti kavą. Negi patogu iš virtuvės viską nešti į tą, kitame namo gale, esančią erdvę? Terasa daug patogiau su išėjimu iš virtuvės. Kaip ir prieskoninių žolelių lysves patogu susiplanuoti šalia virtuvės“, – patarė V. Grykšas.
Tarp egzotikos ir tradicijos
Renkantis, ką sodinti savo sklype, anot specialistų, nereikėtų vaikytis madų. Kartais natūraliau yra geriau.
„Iš sovietmečio dar likęs įprotis sodinti kuo egzotiškesnius augalus. Anuomet, kai nieko nebuvo, norėjosi kažko neįprasto. Tačiau jau seniai yra išbandyta ir mūsų protėvių nustatyta, kurie augalai tinkamiausi mūsų oro sąlygoms, dirvožemiui ir gyvenimo būdui. Dažnas pasirinkimas – tujos, klaidingai manant, kad tai pigus ir greitas būdas atsiverti nuo kaimyno. Tačiau ir jos serga, nudžiūva, sniegas jas išguldo, dažnai jas performuoja laukiniai gyvūnai. Geriau rinktis kitus visžalius augalus arba lapuočius, kurie lapus numeta tik pavasarį, pavyzdžiui, skroblą. Kretinga yra dėkingoje vietoje, ir dažnai pajūrio klimatas leidžia visą žiemą žaliuoti ir kitiems nereikliems lapuočiams, lianoms. Nebereiktų rinktis ir gana būdingų mūsų kraštuose buksmedžių, nes plačiai paplitęs kenkėjas juos sunaikina, ir kruopštus darbas nueina perniek. Gėles taip pat galima parinkti tradicines, susodinti taip, kad visą vasarą sodas žydės ir džiugins“, – kalbėjo A. Mitkienė.
V. Grykšas prisiminė lietuviams itin būdingą tradiciją, susijusią su kraštovaizdžiu ir pavasariu: „Prieš šv. Velykas visi išeina į sodus ir baltai dažo medžių kamienus. Toks kaip ir įsitikinimas, kad, nubalinus medžius, sodas jau yra tvarkingas. Balinti reikia tik jaunų medžių kamienus, nes jie yra pažeidžiami graužti žievę mėgstančių sodo lankytojų. Seno medžio storos žievės negraužia nei zuikiai, nei stirnos, tad nėra tikslo balinti. Tai daugiau iš seno likusi tradicija.“
Kalbėdami apie medžius ir krūmus, pašnekovai rekomendavo nepamiršti atstumų taisyklių. Jei sodinama gyvatvorė, tai ne ant kaimyno sklypo ribos. Augdama gyvatvorė plečiasi, tad sodinti reikia atitraukus nuo ribos. Jei sklypas mažas, puiki išeitis sodinti taip vadinamas kolonines obelis, kriaušes, kitus vaismedžius. Tinkamai prižiūrimi, medžiai neišsišakoja ir nelenda į kaimyno sklypą.
„Sodinant medį, jo kamienas turi būti 3 metrų atstumu nuo kaimyno sklypo ribos, jei tai šiaurinė dalis – 5 metrai. Nuo namo medis sodinamas 3 m atstumu. Taigi, jei sklypas – 6 arų, jame dažnu atveju galima pasodinti tik 1 medį“, – dėmesį atkreipė V. Grykšas.
Apibendrindami plačią kraštovaizdžio planavimo temą, architektai davė vieną, bet turbūt svarbiausią patarimą: „Bet kokiu atveju, renkantis tarp tradicijų ir egzotikos, tarp žaliojo asfalto ir gėlynų, tarp sodo ploto ir trinkelių kiekio, nereikia pamiršti, jog svarbiausia, kad jūsų susikurta aplinka jus džiugintų ir nekeltų įtampos.“
