|
|
|
Darbo paieškos: tenka ir mišką ravėti
Gyvenant kurorto pašonėje atrodo, kad vasarą nesunku susirasti darbą – tačiau ši taisyklė galioja tik, jei esi pilnametis ir turi darbo patirties. O ką daryti tiems, kuriems iki 18 metų dar šiek tiek trūksta? Darbo paieškas būdama nepilnametė išbandžiau savo kailiu. Pirmoji diena – tūkstantis „Ne!“ Nusipirkau laikraštį ir jame pasižymėjau tinkamiausius darbo pasiūlymus: rinkausi pagal siūlomą darbą, vietą ir amžių, nuo kurio priima. Tą patį padariau ir internete, tačiau jame darbo pasiūlymų - kur kas mažiau. Na, štai ir prasidėjo visi sunkumai... Į rankas paėmiau telefono ragelį, su didžiuliu jauduliu surinkau pirmąjį telefono numerį ir... Balsas anapus ragelio pasakė, kad nepilnamečių nepriima. Nepasidaviau ir vis skambinau, skambinau kitais numeriais, o man atsakydavo tą patį – jei neturi aštuoniolikos, negausi ir darbo. Dar po kelių skambučių pagaliau vienas sugebėjo mane pradžiuginti – paprašė žinute atsiųsti savo vardą, amžių, miestą, iš kurio esu, ir savo telefono numerį, pažadėjo, kad paskambins. Kaip manote, ar sulaukiau skambučio? Ne! Vis tiek nepasidaviau ir skambinau toliau. Dar po kelių nesėkmingų skambučių vienas paprašė atsiųsti savo CV. Bet nepanorau jo pildyti, nes yra tekę girdėti, kad tie, kurie yra siuntę savo CV, vėliau vis tiek atsakymo nesulaukia. Maždaug po keturiolikos skambučių pamaniau: ,,Nejaugi visą vasarą liksiu be darbo?“. Sunerimau ir nuliūdau. Bet blogas mintis išsklaidė penkioliktas skambutis. Pamačiau tokį skelbimą: . "Kavinė-baras prie jūros siūlo darbą barmenei, padavėjai, virtuvės pagalbinei darbuotojai ir virėjai“. Nesitikėjau, kad į tokį darbą gali priimti nepilnamečius, bet vis dėlto paskambinau nurodytu telefonu – ir atsiliepęs žmogus patikino, jog priima visus ir svarbu norėti dirbti! Susitarėme dėl bandymo dienos. Teliko sulaukti skambučio... Dienos rezultatas – iš 15 skambučių atsakė 4: vienas paprašė atsiųsti CV, du – atsiųsti sms su savo vardu, miestu, amžiumi, telefono numeriu, ir tik vienas pakvietė pabandyti padirbėti. Antroji diena – barmenė miške Atėjo laikas, kai turėjau susitikti su būsimu darbdaviu. Tiesą pasakius, šis darbo pasiūlymas iš karto buvo gana įtartinas – keistas pasakymas, kad dirbti priima visus, kai barmenėmis ar padavėjomis įprastai dirba merginos tik nuo 18 metų. Moteris, kuri man skambindavo tartis dėl susitikimo, niekaip negalėdavo apsispręsti dėl dienos, dar labiau įtarimą kėlė susitikimo vieta – Klaipėdos autobusų stotis. Bet vis tiek ryžausi, vildamasi – o gal pasiseks? Važiuodama autobusu į Klaipėdą, visą kelionę nekantravau: laukiau, bet tuo pačiu ir bijojau susitikimo. Atvykusi į sutartą vietą, paskambinau moteriai ir ji man liepė laukti prie kavinės, pasakiusi, jog netrukus atvažiuos. Atėjo 10 valanda ryto – laikas, kada ir buvome sutarę susitikti. Belaukiant praėjo pusvalandis. Pradėjau vis labiau nerimauti, nebežinojau, nė ką galvoti, bet vis tiek laukiau... Dar po 10 minučių atvažiavo automobilis – į jį įsėdome mes, trys merginos, kurios ieškojome darbo. Nuvykome į kažkokią sodybą. Ten sužinojome, kad dirbsime ne kavinėje, kaip buvo žadėta, bet tvarkysime lauko namelius ir mums vadovaus ne moteris, su kuria bendravau telefonu, o vyras, kuris mus atvežė automobiliu. Jis persodino mus į kitą mašiną ir važiavome toliau. Visos buvome sutrikusios ir kai vairuotojas ko nors mūsų paklausdavo, dažniausiai tylėdavome arba atsakydavome labai nedrąsiai. Nuvykome į vietą: nameliai seni, neremontuoti, aplinkui – daug išlūžinėjusių medžių, vidury – dvi geležinės priekabos. Didžiausią pyktį kėlė tai, kad tik tada sužinojome, jog reikės dažyti namelius, ravėti mišką ir atlikti panašius darbus, o mes tam net nebuvome tinkamai apsirengusios. Paskirstė darbus, pradėjome dirbti. Bet netrukus aš nebeištvėriau: kodėl turiu ravėti mišką, nors turėjau būti barmene ar padavėja? Kadangi kartu su manimi buvo draugė, su ja pasitarėme ir nusprendėme važiuoti namo. Su baime šeimininkui pasakėme, kad nebenorime pas jį dirbti. Jis šiek tiek nustebo, dar truputėlį pasiginčijome, bet jis vis tiek mus galų gale parvežė iki autobusų stoties. Dienos rezultatas: dabar – tai tik linksmas nuotykis, tačiau tuomet mums buvo labai baugu... Trečioji diena – pagaliau nusišypsojo sėkmė Praslinko dar kelios dienos, klausinėjau draugų, gal kas žino, kur į darbą priima nepilnamečius, bet vis – jokių žinių. Vėl pradėjau viską nuo pradžių: atsiverčiau laikraštį, susiradau skelbimų internete ir skambinau, skambinau, skambinau, kol pavyko susitarti dėl darbo pokalbio. Šis skelbimas buvo kur kas geresnis ir atrodė patikimesnis. Nuvykau į pokalbį, mane pasitiko maloni jauna mergina, papasakojo apie darbo sąlygas, atlyginimą, sunkumus, pardavinėjant akinius nuo saulės ir pan. Paklausiau jos, ar aš jau turiu darbą. Pažadėjo paskambinti man ir pranešti. Pamaniau, kad skambučio, ko gero, nesulauksiu, todėl savo paieškos nenutraukiau. Skambinau toliau... Nepatikėsite, bet man pavyko susitarti dėl dar vieno darbo pasiūlymo – lauko prekyba įvairiomis vasaros prekėmis. Būtent tokio darbo pasiūlymo aš ir ieškojau! Nuvykau į darbo pokalbį: šįkart moteris pasakė, kad pagalvos iki kitos savaitės, ir liepė man apsispręsti, ar tenkina pasiūlytos darbo sąlygos. Beliko laukti... Ir štai vieną dieną pasižiūriu – mano telefone praleistas skambutis iš prekybos saulės akiniais. Kitą dieną apsidžiaugiau, kad tąkart nespėjau atsiliepti, nes sužinojau, kad darbą gavau lauko prekyboje vasaros prekėmis. O man ten labiau patiko darbo sąlygos! Nedvejodama pasirašiau darbo sutartį ir pradėjau dirbti. Dar atlygio negavau, bet žinau, kad jau greitai galėsiu džiaugtis pirmaisiais savo uždirbtais pinigais...
Edita STARKOVAITĖ
"P. n." akademijos narė |
|
