Pajūrio naujienos
Help
2019 Sausis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną-5°C debesuotumas 79 %
Naktį-13°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar registruoti, bet ilgus metus nebegyvenantieji savivaldybėje turėtų rinkti jos valdžią?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Skleidę Budriuose mokslo šviesą

  • Mūsų žmonės
  • 2019-01-18
Sofija ir Vincas Jankauskai prieš savo vestuves 1932 m.

Kretingoje gyvenanti gydytoja Emilija Jankauskaitė-Pakutinskienė (gim. 1936 m.) stropiai saugo savo tėvų – mokytojų Sofijos ir Vinco Jankauskų atminimą, jų ir aplinkos fotografijas bei dokumentus. Šių mokytojų darbas, visuomeninė veikla bei jų istorinis palikimas yra tapęs ir Kretingos krašto istorijos dalimi.

Sofija Šišniauskaitė (1908–1984) gimė Kretingoje darbininkų šeimoje, kurioje augo ir 1906 m. gimusi vyresnė sesuo Akvelina. Jų medinis namas stovėjo Akmenės gatvės atkarpoje, vedančioje nuo Vilniaus gatvės pėsčiųjų tilto per Akmeną link, sovietmečiu veikusios „žuvinės“ vietoje.

Baigusi Kretingoje pradžios mokyklą, ji įstojo į 1920 m. rudenį pradėjusią veikti Kretingos progimnaziją. Šiai mokyklai miesto savivaldybė iš pirklio Geršono Olšvango išsinuomojo kiek apleistą mūrinį raudonų plytų namą, stovėjusį prie Kretingos liuteronų bažnyčios, dabartinės Rotušės a. 10 pastato vietoje. Jo remontu rūpinosi progimnazijos tėvų komitetas, o lėšas mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms skyrė švietimo ministerija. Taip 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse pradėjo 56 vaikai. Pirmasis direktorius buvo Bronislovas Valiušaitis (1898–1981), o nuo 1923 m. kunigas Petras Ruškys (1876–1963). Progimnaziją lankė Kretingos miesto ir apskrities kaimų ir miestelių, o taip pat kaimyninių Gargždų ir Palangos miestų bei jų apylinkių vaikai. Joje buvo mokoma lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, piešimo, dainavimo, geografijos bei tikybos dalykų, dirbo 7 pedagogai. Daug dėmesio buvo skiriama ir užklasinei veiklai. Mokiniai rengė vaidinimus, dalyvaudavo medžių sodinimo talkose. Tarp mergaičių buvo populiarūs gimnastikos pratimai, „gyvieji paveikslai“. Tai XIX–XX a. pradžioje paplitęs scenų su grupe įvairiomis pozomis sustingusių modelių, vaizduojančių kokią nors sceną ar tapybos paveikslą, reiškinys. Berniukai taip pat gimnastikuodavo, populiaru buvo ir spalvotomis vėliavėlėmis „kalbinti“ Morzės abėcėlę, o visi kartu stengdavosi aplankyti ir Palangą, pamatyti jūrą. 1924 m. baigusi progimnaziją Sofija nusprendė savo gyvenimą paskirti pedagoginiam darbui, nes jaunai valstybei mokytojų labai trūko, be to, tapti mokytoju skatino ir būsimas gana aukštas socialinis statusas bei visuomeninis autoritetas. Prie progimnazijos veikė beraščių ir mažaraščių kursai suaugusiesiems, o nuo 1923 m. pradėti rengti ir dvimečiai pedagoginiai kursai, kuriuose galėjo mokytis asmenys, baigę nors 4-ias vidurinės mokyklos klases. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių 2 mokytojų seminarijos kursus. Atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti gyventojų raštingumo problemas. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad, 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 1927 m. sėkmingai baigusi dvimečius kursus, kurių metu ji užmezgė draugystę su taip pat juos baigusiu V. Jankausku, Sofija pradėjo dirbti Kretingos apskrities Skuodo valsčiaus Paluknės liaudies mokyklos jaunesniąja mokytoja.


Kapitulai – filmo apie Augustiną Dirvelę premjera

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-01-18
Augustinas Dirvelė

„Pažadėjau viską padaryti, kad tik filmo apie Augustiną Dirvelę premjera įvyktų per pranciškonų kapitulą Kretingoje. Ir man tai pavyko – juosta buvo sukurta vos per pusmetį“, – antradienio vakarą Šv. Antano rūmuose, kuriuos pats A. Dirvelė pastatė ir kuriuose buvo kalinamas, pristatydamas kino juostą „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ kalbėjo filmo režisierius Justinas Lingys.

Įspaudė ryškų pėdsaką Kretingoje

Į valandos trukmės filmo, kuriame atskleista dramatiška A. Dirvelės istorija, pristatymą atvyko jo scenarijaus autorė Monika Midverytė, vaizdo operatorius Gintautas Alekna, taip pat kone visi į kapitulą Kretingoje suvažiavę broliai pranciškonai, gausiai susirinko kretingiškių.

Sukurti šią kino juostą paskatino praėjusią vasarą Lietuvos pranciškonų brolijos vadovo provincijolo Algirdo Malakauskio inicijuota ekspedicija į Komiją, kur garsus prieškario Kretingos žmogus provincijolas Augustinas Dirvelė kalėjo lageryje ir žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.

„Tėvo Dirvelės veikla tarpukariu stipriai pakeitė Kretingos veidą – buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija, Šv. Antano rūmai, įrengta lurdo grota, atidaryta spaustuvė. Užėjus sovietų okupacijai, A. Dirvelė buvo suimtas ir tapo tikėjimo kankiniu, nesutikęs kolaboruoti su valdžia ir iki galo likęs ištikimas Dievui ir tėvynei“, – apie sumanymą įamžinti A. Dirvelės atminimą kalbėjo A. Malakauskis.

Jo žodžiais, filmo idėją inspiravo pernai minėtos svarios sukaktys – tėvo A. Dirvelės 115-osios gimimo metinės, Pranciškonų gimnazijos 85-metis ir brolių sugrįžimo į Lietuvą 30-metis.


Tautos patriarchą įamžino tarpukariu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-01-18
Angelo skulptūra pažymi maro pakirstų Kretingos kaimo žmonių kapinių bei pirmosios katalikų bažnyčios vietą.

Viena seniausių Kretingos miesto Jono Basanavičiaus gatvė, nutiesta palei dešinįjį Akmenos upės krantą, šiuo garbingu vardu buvo pavadinta tarpukariu, sovietmečiu pervadinta į Petro Cvirkos, o po nepriklausomybės atkūrimo vėl atgavusi ankstesnįjį. Šios gatvės istorija itin spalvinga ir turtinga, vedanti prie Kretingos miesto kūrimosi ištakų.

Angelas mena pirmąją bažnyčią

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, nepriklausomoje Lietuvoje gatvės masiškai buvo vadinamos Nepriklausomybės akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus vardu, o ypač – po jo mirties. Ir Palangoje tuo pat metu, kaip ir Kretingoje, antroji pagal svarbumą gatvė po Tiškevičių bulvaro buvo pavadinta J. Basanavičiaus vardu.

Istoriškai Kretingos J. Basanavičiaus gatvė patenka į Kretingos dvaro bei Kretingsodžio kaimo, kuris 1936 m. buvo prijungtas prie miesto, valdas, o svarbiausi aplinkiniai keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos, Šventosios gatvėmis.

Prieškariu ši gatvė, prasidėjusi nuo dvaro, tesiekė dabartinę Palangos–Šiaulių kelio kryžkelę, už jos miesto link tebuvę kelios mažažemių sodybos. „Dabartinė užstatyta gatvės dalis nuo kryžkelės ligi maro kapinaičių, arba vadinamojo Marijos kalnelio, buvo tuščia. Visa dauba, žemę išdalijus pas Tiškevičius tarnavusių kumečių vaikams, užstatyta pokariu. Dauba nuo kapinaičių ligi vadinamojo žuvinės tilto sovietmečiu buvo paaukštinta, užpylus ją žemėmis“, – kalbėjo J. Kanarskas.

Tautodailininko Adolfo Viluckio sukurtas Angelas šiandieną žymi pirmosios Kretingos katalikų bažnyčios vietą, – ją 1602 m. pastatė dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius, o rūpintis patikėjo pasikvietęs pirmuosius pranciškonus. Tačiau vėlesni istorijos posūkiai nulėmė, kad Kretingos miestas pradėjo kurtis kitapus Akmenos, o Kretingsodžio praeitį kretingiškiams šiandien ir primena Angelas ir koplytėlė ant maro kapinių.


Menininko ikonos iškeliavo į Vatikaną

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-01-18
Buvęs artimas Viliaus Orvido draugas klaipėdietis menininkas Borisas Jokubauskis pastarąjį dešimtmetį gilinasi į ikonų tapybą.

Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis 61-erių dailininkas Borisas Jokubauskis kretingiškiams yra žinomas kaip nuolatinių Viliaus Orvido atminimui jo sodyboje Gargždelės kaime rengiamų plenerų organizatorius. Tačiau B. Jokubauskio vardas plačiai nuskambėjo, kai per palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją dvi jo ikonos buvo padovanotos kardinolui Angelo Amatui ir iškeliavo į Vatikaną.

Netikėta pačiam autoriui

Kai pernai vasarą per T. Matulionio beatifikaciją į Lietuvą atvyko už šį procesą atsakingas kardinolas A. Amato, vieną klaipėdiečio nutapytą ikoną „Neišsenkama taurė“ jam iškilmingai įteikė Kaišiadorių miesto meras Vytenis Tomkus, o kitą „Esse Homo“ Vilniaus Katedros aikštėje per patį beatifikacijos procesą – Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

Tačiau tai, kad šios B. Jokubauskio tapytos ikonos buvo įteiktos aukštam dvasininkui iš popiežiaus Pranciškaus aplinkos, kuris jas išsivežė į Vatikano rūmus, buvo netikėta pačiam jų autoriui.

Apie tai jis sužinojęs iš Kaišiadoryse gyvenančio parapijiečio giminaičio Daliaus Šatrausko. Nes šios ikonos buvusios nutapytos anksčiau. 2013 metais Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“, bizantiškųjų ikonų gerbėjos ir parodos sumanytojos Simonos Makselienės paskatintas, surengė pirmąją savo ikonų parodą.

„Tapau ir taip pat atiduodu ikonas į krikščioniškus knygynus, gal iš jų pastarosios dvi ir buvo nupirktos. Ne be reikalo sakoma – Viešpaties keliai nežinomi: taip, kaip Jis vedžioja ikoną tapančio žmogaus ranką, taip per Jį ikona suranda jai skirtąją vietą“, – apie galimus savo ikonų kelius samprotavo B. Jokubauskis.


Kariai savanoriai, bendradarbiai ir bičiuliai J.Pabrėža (kairėje) ir S. Piktuižis XX a. 4-as deš.

Šiemet sukako 100 metų ne tik nuo atkurtos Lietuvos valstybės, bet ir jos kariuomenės atkūrimo. Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje lemiamą vaidmenį suvaidino kariai savanoriai, atsiliepę į Laikinosios Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“.

Tarp jų buvo ir kretingiškiai – Juozas Pabrėža ir Stasys Piktuižis. J. Pabrėža gimė 1884 m. spalio 26 d. Nasrėnų kaime bežemių valstiečių šeimoje, buvo joje vienintelis vaikas. Neturėdama savo žemės, Pabrėžų šeima gyveno sunkiai, vertėsi padieniais darbais, dirbdama namuose ar pas turtinguosius valstiečius. Netrukus po sūnaus gimimo šeima susirado varganą medinę lūšnelę Salantų dvaro palivarko žemėje. Kiek paaugęs, sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganyti jų gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Būdamas 11 metų žiemomis pradėjo lankyti Salantų rusišką pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko tarnauti pas ūkininkus, dirbant įvairius žemės ūkio darbus. 1905 m. Salantų parapijos klebonui paskyrus kunigą Pranciškonų Urbonavičių (1868–1941 m.), pradėta statyti nauja Salantų bažnyčia. Šis bažnyčios statyboje kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo ir J. Pabrėža. Pastebėjęs jo darbštumą, sąžiningumą ir organizacinius sugebėjimus, 1912 m., jau po naujos bažnyčios pašventinimo, P. Urbonavičius pakvietė jį tarnauti klebonijoje. Čia jis susipažino su savo bendraamžių kunigu Pranciškumi Čepuliu (1884–1962 m.), kuris į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Tarp šių vyrų užsimezgusi bičiulystė tęsėsi ir 1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi. J. Pabrėža išvyko kartu su juo ir pradėjo dirbti Laukžemės klebonijos ūkvedžiu. Čia jie sutiko ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Būdamas aktyvus lietuvybės puoselėtojas, patriotas P. Čepulis, atsiliepdamas į Laikinosios Vyriausybės 1918 metų gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“ kartu su savanoriu Mykolu Urbonavičiumi surinko pirmąjį Kretingos apskrityje karių savanorių būrį, į kurį įstojo ir J. Pabrėža.


Knygoje – atgimęs Kretingos dvaras

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-12-21
Gausiai nuotraukomis iliustruoto albumo apie Kretingos dvarą sudarytoja muziejininkė Jolanta Klietkutė pristatė jį ir visuomenei.

Kalėdų išvakarėse Kretingos muziejus visuomenei pristatė naują iliustruotą leidinį „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“, kurį parengė patys muziejininkai, o jo leidimą finansavo Savivaldybė.

Kretingos muziejus grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrė nuo 1991 metų. Albumą pristačiusi Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, jog nuo to laiko muziejus knygas leidžia kas kelerius metus, stengdamasis pristatyti nuveiktus darbus. Pastaroji knyga esanti jau ketvirtoji, – ankstesnė apie Kretingos dvaro valdytojus buvo išleista 2010-aisiais.

„Per pastarąjį dešimtmetį Kretingos dvaro sodyboje daug kas pasikeitė: atkurti dvaro statiniai, atsirado naujos edukacinės erdvės, parkas pasipuošė fontanu ir skulptūra „Mergaitė su skėčiu“, muziejus pasipildė naujais rinkiniais, – kalbėjo V. Kanapkienė. – Todėl ir norėjosi žmonėms apie visa tai papasakoti besibaigiant šiųmetinei Dvaro šventei „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Tos garbingos Tiškevičių giminės žvaigždės vedami pakilome iš apleisto dvaro tarsi šiukšlių krūvos, tačiau dar liko rimtų darbų sutvarkyti parką, atkurti „Nykštuko“ fontaną su skulptūra. Todėl ir sakome, kad muziejaus rašoma knyga dar nesibaigė.“

V. Kanapkienė, parengusi įžanginį straipsnį, kuriame apžvelgė muziejaus nueitą kelią, įgyvendintus projektus ir siekius, pasidžiaugė, jog knyga yra bendras visų muziejininkų darbas. Jos sudarytoja – muziejininkė Jolanta Klietkutė, redaktorė – Reimunda Ruškuvienė, o viršelio dizainą sukūrė muziejaus dailininkė Inga Idaitė.

Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja J. Klietkutė apibūdino knygos struktūrą: atskirame skyriuje pateikiama medžiaga apie dvaro istoriją, grafų Tiškevičių giminę, dvaro perlą – Žiemos sodą ir pirmąją Lietuvoje čia įkurtą elektrinę, kitas skyrius skirtas veikiančioms ekspozicijoms, atskirai apžvelgiamos dvaro mįslės – aptikti sarkofagai, sugrąžintos relikvijos bei dovanos, nušviečiama parko istorija.


Kretingiškio prakartėlėje – per 40 skulptūrų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-12-21
Adolfas Viluckis savo darbų skyrė aukcionui dvaro parko „Nykštuko“ fontanui atkurti.

Kretingiškis tautodailininkas 79-erių Adolfas Viluckis sukūrė kone žmogaus dydžio prakartėlę, kurią sudaro per 40 įvairių figūrų. Šią prakartėlę Lietuvos nacionalinis kultūros centras atrinko konkursui „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausį, tradiciškai per Tris Karalius, Širvintose.

Prakartėlę galima apeiti aplinkui

Liaudies menininko išdrožta prakartėlė stebina ne vien jos herojų įvairove – be Šventosios šeimos, ten dar gausybė įvairių veikėjų – grojantys angelai, piemenys, Trys Karaliai, taip pat ir gyvūnų – avinukai, asiliukas, naminiai paukščiai. Visi prakartėlės veikėjai išraiškingi – kiekvienam suteiktas savitas charakteris bei vaidmuo ir nė vienas neatkartoja kito.

„Vokietijoje ir Slovėnijoje prisižiūrėjau įvairiausių prakartėlių – ten kasmet rengiami konkursai, į kuriuos kviečiami liaudies menininkai. Daugybės šalių pasaulio kūrėjai kaip pagrindinį prakartėlės motyvą pasirenka tvartelį, jame įkurdina Šventąją šeimą, o kas ją apsupa, priklauso nuo autoriaus išmonės. Mano prakartėlės erdvės tarsi pačios prašė drožti tas skulptūrėles, kokias sugalvojau, ir patalpinti ten, kur jos ir yra“, – kalbėjo A. Viluckis.

Jis pasakojo, jog prakartėlę drožęs iš beržo, – jo gumbą aptikęs ilgai gulėjusį jauniausio savo brolio Jono namų ūkyje. Gerai medį apžiūrėjęs nusprendė, jog jis būsiąs tinkamiausias prakartėlei. Pirmiausia reikėjo paruošti pagrindą taip, kad iš visų pusių ant kompozicijos kristų šviesa, nes ji įrengta ne plokštumoje, o yra erdvinė, tuomet ėmėsi ruošti vietas figūroms.


„Dienos pradžiai. Dienos pabaigai“

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-12-21
Viena „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus fotosesijos nuotraukų: (iš kairės) karatekos Matas Jonauskas ir Edvardas Petrauskas, pedagogė Edita Gliožerienė, policijos pareigūnas Irmanas Galdikas, verslininkas Gintautas Igaris, rajono meras Juozas Mažeika, kraštietis Paulius Vaniuchinas ir ūkininkas Stasys Šmaižys. Priekyje – Deimantė Daktaraitė.

„Pajūrio naujienos“, panorusios pasidžiaugti teigiamų pokyčių proveržiu mūsų rajone, tradicinio ir skaitytojams kasmet dovanojamo kalendoriaus herojus šventinei fotosesijai sukvietė į šiomis dienomis duris atvėrusią naująją Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką. Pastatą, kuris ne tik keičia Kretingos architektūrinį veidą, bet ir taps vaikų, jaunimo, suaugusiųjų savišvietos, įdomių veiklų ir informacijos sklaidos centru.

Vykstant fotosesijai, dar kaukšėjo statybininkų plaktukai, kabojo „stop“ juostos, o ir dulkės dar gulė ant laiptų, sienų, atitvarų. Tačiau tai neturėjo įtakos puikiai nuotaikai, kuria su „Pajūrio naujienomis“ tądien dalinosi Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, lopšelio-darželio „Pasaka“ ugdytinė Deimantė Daktaraitė, Darbėnų gimnazijos pedagogė Edita Gliožerienė, verslininkas karteniškis Gintautas Igaris, ūkininkas vydmantiškis Stasys Šmaižys, policijos pareigūnas Irmantas Galdikas, Pranciškonų gimnazijos gimnazistai karatekos Matas Jonauskas ir Edvardas Petrauskas, kraštotyrininkas kolekcionierius salantiškis Paulius Vaniuchinas.

Kokie gi jiems buvo šie metai ir ko 2019 m. kalendoriaus herojai norėtų palinkėti savo krašto žmonėms?

Rajono meras Juozas MAŽEIKA sakė, jog gyvenime yra daug įdomių ir mielų veiklų, kurių vieną jis tikrai pasirinks, baigęs rajono vadovo kadenciją. O kalbėdamas apie pokyčius rajone, šiuos, besibaigiančius 2018-uosius, jis įvardino kaip vienus sėkmingiausių metų per jo vadovavimo rajonui laiką: „Nevardindamas tų kliūčių, kurios, vykdant galingus projektus, yra neišvengiamos, vis dėlto turiu pripažinti, kad pavyko įgyvendinti tai, kas buvo suplanuota. Kalbu apie bibliotekos, sporto komplekso statybas, Žemaitės alėjos renovaciją, o kiek dar pavyko atnaujinti šaligatvių, gatvių, žvyrkelių. Manau, kad daug apie tai kalbėti nereikia – žmonės patys mato ir įvertina, kiek gerėja infrastruktūra, aplinka, vadinasi, ir visų gerovė.

Asmeniškai metai irgi buvo geri – šeimai, vaikams, anūkams. Kasdieniai dalykai, žinoma, ir yra kasdieniai, tačiau nepatyrėme didesnių stresų, išgyvenimų. Gyvenome toje pusiausvyroje, kuri suteikia ir džiaugsmo, ir rūpesčių, – kaip gi be to... O krašto žmonėms norėčiau palinkėti didesnio vidinio optimizmo – juk gyvenime visada daugiau yra gerų dalykų negu blogų. Tad tai ir mokėkime pamatyti.“


Kocko miestelio bendruomenė ir svečiai 1933 m. mini Bereko Joselevičiaus mirties metines.

Legendinis kretingiškis Berekas Joselevičius, apie kurį jo žemiečiai plačiau sužinojo visai neseniai, kaimyninėje Lenkijoje gerbiamas jau daugiau nei 200 metų. Lenkija – tai šalis, neužmirštanti jos istorijai nusipelniusių žmonių, kokios tautybės jie bebūtų.

Berekas Joselevičius, hebrajiškas vardas Ber-Dov, gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingoje, žydų šeimoje. Tuo metu Kretinga priklausė Abiejų Tautų Respublikai, kurią sudarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė. Nuo pat mažens jis pagal žydų tradicijas siekė mokslų, mokėsi Kretingoje ir Telšiuose. Paauglystėje pamėgo arklius, jais jodinėdamas tapo puikiu raiteliu. Gabų jaunuolį pastebėjęs tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis paskyrė jį savo prekybinių reikalų patikėtiniu. Daug keliaudamas po Europą B. Joselevičius išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Vakarų Europos kultūra, užmezgė plačius prekybinius ryšius, tad išsilavinusiam ir jau praturtėjusiam jaunuoliui norėjosi siekti naujų gyvenimo aukštumų. 1788 m. apsigyvenęs Varšuvoje tęsė prekybinę veiklą, tais pačiais metais sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus Jozefo ir dukros Lejos. 1794 m. Lenkijoje prasidėjęs generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos Karalystę su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę!“, skelbė naujas, pažangias visuomenines idėjas bei tapo pirmuoju tautiniu judėjimu, į kurį įsitraukė ir Lenkijos žydai. B. Joselevičiui su bendražygiais pavyko suformuoti apie 500 karių turintį lengvosios kavalerijos žydų pulką, kuriam, gavęs pulkininko laipsnį, B. Joselevičius pats ir vadovavo. Jo vedamas pulkas didvyriškai kovėsi su 1794 m. lapkričio 4 d. Varšuvą apsupusia gausia carinės Rusijos armija, bet jėgos buvo nelygios, dauguma sukilėlių žuvo. B. Joselevičius išvengė žūties ir 1795 m. su šeima pasitraukė į Austrijai priklausančios Galicijos Lvovo miestą. Iš ten 1798 m. persikėlė į Italiją, kur įstojo į generolo Jano Henriko Dombrovskio vadovaujamą Lenkų legioną, kuris kovojo Prancūzijos armijos gretose. 1803 m. B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose. Tais pačiais metais vienas pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas 1807 m. sudarius Tilžės taikos sutartį tarp Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos, įsteigiama Varšuvos Kunigaikštystė, vėl atgaivinama Lenkijos, kaip suverenios valstybės, atkūrimo idėja.


Kretingiškės paveiksluose – senovės baltų simboliai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-11-16
Siuvinėjimas Dianai Žukauskaitei – nuo jaunystės užsidegęs kūrybinis pomėgis.

Po rajono bibliotekas bei kultūros skyrius keliauja kretingiškės kultūros darbuotojos Dianos Žukauskaitės kryželiu siuvinėtų 16 darbų paroda „Senovės baltų ženklai: atminties skiautės“, kurią menininkė skyrė šiemet švenčiamų Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo 100-mečiui.

Juostose – simbolių lobynas

„Kartais manęs klausia, kodėl yra 16, o ne 12 ženklų – kiekvienam mėnesiui po vieną? Tačiau tai nėra Zodiako ženklai. Parodos gimimo priešistorė tokia: kai prieš 3-jus metus laukėm į Kretingos miesto šventę atvykstant kolektyvo iš Latvijos Rezeknės etnocentro, pagalvojau – reikėtų išsiuvinėti suvenyrų baltiškais motyvais. Norėjosi, kad būtų kažkas bendra ir simboliška abiem tautoms. Taip ir pradėjau domėtis senovės baltų ornamentika, atskirais simboliais, – kuo toliau, tuo giliau“, – pasakojo D. Žukauskaitė.

Vėliau jos pažįstama, pamačiusi pirmuosius siuvinėtus paveikslus, paskatino sukurti jų ciklą Lietuvos 100-mečiui. „Artėjant Vasario 16-ajai, parodai aš jau buvo paruošusi būtent 16 senovės baltų ženklų“, – teigė pašnekovės.

Į valstybės ištakas, jos etnokultūrą D. Žukauskaitė meniškai pažvelgusi prieš pat Lietuvos valstybės jubiliejų, ji taip pat siekė pagerbti ir kaimyninę Latviją, kuri savo nepriklausomybės jubiliejų švenčia lapkričio 18-ąją.

Menininkės žodžiais, abiejų baltų tautų pavelde simbolių daugiausiai yra išlikę tautiškose juostose. Nors ir neatsikartoja tas pats raštas, tačiau įvairaus dydžio simboliai išlieka tie patys: svastikos – ugnies ir saulės ženklai, žalčiai, aitvarai, žiogeliai, vėželiai, varlytės. Taip pat populiarūs mėnulio, Aušrinės, raganos, Maros ir Gajos – gamtos mirimo ir gimimo – ženklai. Latvių tautodailėje itin pamėgtas yra Laimos siūlas, iš pirmo žvilgsnio primenantis įmantrų raštą, tačiau iš tiesų – paprastas, keliaujantis ir nenutrūkstantis, tarsi gyvybės simbolis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas