Pajūrio naujienos
Help
2018 Spalis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną14°C debesuotumas 9 %
Naktį4°C debesuotumas 79 %
Apklausa

Ar politikų reitingai turi įtakos Jūsų apsisprendimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-10-12

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-10-12

Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, publikuoja žodinės kūrybos darbus. Laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com


Į kūrybą – Viliaus Orvido brydėmis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-10-12
Imigracinę vizą, taip vadinamąją „žaliąją kortą“, įgijusi imbariškė Aldona Anužienė žiemas praleidžia užatlantėje. Tačiau sakė su nostalgija prisimenanti metą, kai pažinojo šviesaus atminimo Vilių Orvidą, palikusį gilų pėdsaką jos gyvenime ir kūryboje.

„Smilčių“ skaitytojams žinomos kraštietės Aldonos Anužienės, šiomis dienomis švęsiančios 76-ąjį gimtadienį, kūryba mus pasieks iš užatlantės. Pastaruoju laiku tik vasaras gimtajame Imbarės kaime leidžianti, o šaltuoju metų laiku tarsi paukštis tėviškę paliekanti ir Bostone JAV įsikurianti A. Anužienė, nuolat siunčia pluoštus savo eilėraščių.

Gyvenimą dalija perpus

„Bostonas primena Europą, ir klimatas toks pat – kaip mūsiškis. Vaikštau vandenyno pakrante, klykia žuvėdros – viskas man primena Lietuvos pajūrį, tik kriauklės po kojomis – didžiulės, neįprastos akiai. Mano ryšys su Lietuva, Kretingos kraštu ir „Pajūrio naujienomis“ nenutrūks, net jei gyvenimas pasisuktų taip, kad visam laikui likčiau svetimame krašte. Kol kas daliju save tarp abiejų dukterų, – Imbarėje gyvenu su ūkininkaujančios dukters Ainos Brazdeikienės šeima, o Bostone – pas dukrą Vidą Morkūnas, kuri dirba sukarintoje JAV aplinkos apsaugos tarnyboje“, – atviravo sparnus į užatlantę jau kelianti kraštietė.

Moteris sakė, jog Atlanto pakrančių vaizdai – kasdien palei vandenyną ji nueina po 5 kilometrus – ir išgyvenamos emocijos jos eilėraščiuose nuolat persipina su nostalgija gimtajam kraštui.

Kūrybos mūza, neslėpė, ją pagavo prieš aštuonerius metus ir neša vis gilyn. O tam, ji mano, didžiulės įtakos turėjo patirtis, kai kurį laiką teko gyventi ir dirbti šalia prakilnaus krašto menininko ir tikėjimo brolio Viliaus Orvido.

Kūrėją augino meninė aplinka

„Abu su amžinatilsį vyru dailininku grafiku Jonu Anužiu buvom šalia Viliaus, apsupto stiprių asmenybių, taip pat ir dvasiškai pasiklydusių žmonių. Jis visus priėmė, su visais rasdavo bendrą šneką. Manau, kad didžiumą vertybių, kurias puoselėju, ir esu perėmusi iš jo“, – sakė imbarietė.

Jau tada jos pasąmonėje eiliuotai dėliodavosi mintys. Tačiau tuomet dar nedrįso rašyti, – rašė jos vyras Jonas, bet Viliui taip ir nedrįsęs prasitarti. „O šiandien norėčiau išleisti Jono ir savo kūrybos knygas“, – prisipažino kraštietė, ne vieną savo eilėraščių paskyrusi Viliui Orvidui.

A. Anužienė sakė iš to laiko, iš bendrystės, kuri dažnai trukdavo ligi paryčių, su jaunais žmonėmis, aktoriais, rašytojais, dailininkais ji godžiai gėrė kitokį gyvenimą, – gyvenimą, kuriame jau sklandė nepriklausomybės dvasia, pagarba žmogui, polėkis kūrybai.

Ji sakė prisimenanti, kaip pas Vilių lankydavosi neseniai anapilin iškeliavusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė su vyru Vincu Dineika, kuris sodyboje rūpinosi sveikatinimu, o jaunimas dalindavosi įspūdžiais iš apsilankymų pas tėvą Stanislovą.


Koplytėlėmis nusagstytas kelias į Kūlupėnus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-10-12
Tintelių dvarininkų iniciatyva ant švedų kapų pastatyta masyvi koplyčia primena kelių šimtmečių senumo įvykius.

Senojo kelio į Salantus per Kūlupėnus ir Nasrėnus pakelės akį patraukia senais kryžiais bei koplytėlėmis – šios įvairių dydžių, su skirtingų šventųjų skulptūromis viduje, stovi ant žemės arba prikaltos prie medžių. Dažnam pakeleiviui kyla mintis – kodėl jų gausu būtent šiame kelyje ir ką jos reiškė mūsų seneliams ir proseneliams.

„Smūtkeliai“ žymėjo svarbią vietą

Kretingos muziejaus muziejininkai Danutė Šorienė ir Julius Kanarskas mano, jog nėra jokio dėsningumo dėl to, kad būtent šiame kelyje yra gausiai išlikę mažosios liaudies architektūros statinių – koplyčių, kryžių ir koplytstulpių. „Gal čia mažiau išvogė“, – prasitarė D. Šorienė, neslėpdama, jog daugybė liaudies meno kūrinių buvo išgraibyta ilgapirščių.

Sukurtos paprastų liaudies meistrų dar praėjusiame šimtmetyje, šiandieną jos yra mūsų tautos paveldo dalis, įregistruotos Kultūros vertybių registre ir saugomos valstybės.

Savamokslių meistrų sukaltos ir išpuoštos skulptūromis – Dievo Motinos, Jėzaus, Juozapo ar kitų šventųjų, koplytėlės pažymi vietas, kurios kažkuo buvo svarbios ten gyvenusiems žmonėms. „Pagal etnologą Igną Končių, „smūtkeliai“ būdavo statomi, susiejant tą vietą su kokiu nors įvykiu: gal kažkas žuvo, gimė, išsigelbėjo. O ir kiekvienos sodybos kieme stovėdavo kryžius ar koplytėlė, kaip apsauga nuo nelaimių, gaisrų ar blogos akies“, – tvirtino J. Kanarskas.

Menotyrininkė Alė Počiulpaitė pastebėjo, jog tik Žemaitijos krašto meistrams buvo būdinga statyti koplytėles tiesiai ant žemės. O Kretingoje pernai viešėjusi garsi šalies teatrologė lėlininkė Salomėja Burneikaitė sakė, jog žemaitiškos koplytėlės jai primenančios krikščioniškose šalyse populiarų „šėpos“ – lagamino teatrą, mažas kilnojamas bažnytėles, namelius, kuriuose vaidinama prakartėlė – Jėzaus gimimo istorija.


„Esu Dievo malonės ir gamtos vaikas, ir toje aplinkoje, naujų ieškojimų kelyje vis dar atrandu kažką naujo“, – prisipažino 50-ąjį rudenį atšventęs brolis pranciškonas Bernardas Belickas, kurį kretingiškiai žino ne tik kaip dvasininką, bet ir eilių kūrėją.

„Kiek kartų mes po žemę vaikštome,/Susitikimų, atradimų, praradimų duris varstome...“, – viename savo eilėraščių rašo brolis pranciškonas Bernardas Belickas. Regis, rašo apie kiekvieną mūsų ir apie save, šiemet pasitikusį 50-ąjį gyvenimo rudenį...

– Kretinga savęs nebeįsivaizduoja be brolio Bernardo. O brolis Bernardas? Ar jis pats save įsivaizduoja be Kretingos?

– Per 18 metų buvimo Kretingoje, atrodo, jau susigyvenau su Kretingos žmonėmis, nors iš pradžių labai viskuo stebėjausi ir stebėjau... Man, dzūkeliui, būdinga bendrauti tiesiogiai, labai greitai tose vietose, kuriose atlieku tarnystę, susigyvenu su visais... Pamilau ir jūrą, kuri man – tai kodas Nemuno, o Nemunas – tai kodas jūros.

Pirmoji meilė man, gimusiam Birštone, ir buvo Nemunas, o jūra – jau pasimatymas su Žemaitijos kraštu. Žmonės čia nuostabūs, ir jeigu jie yra geresni negu aš – vadinasi, turiu kur paūgėti, kitaip į save pažvelgti. Su metais, peržvelgiant savo kelio kasdienybę, vis intymiau norisi ištarti tą raktinį žodį „atsiprašau“, įsivertinti, motyvuoti save. Norisi pasakyti, kad esu dėkingas, jog Dievas davė laiko. Esu dėkingas ir už suklupimus, kuriuos turėjau, kad būtų sustiprintas gyvenimas, kad turėčiau, iš ko mokytis. Nes tiesa negimsta iš nieko, ji atranda savo vertę per gyvenimo pasiekimus.

– Tai vis dėlto, kokie tie Kretingos žmonės?

– Kalbėti apie Žemaitijos krašto žmones? Aš jų iki galo taip ir nepažinau, ir numirsiu nepažinęs. Bet jie turi savo vadovavimąsi, savo stuburą, nuomonę, kelią. Tame pažinime juos vis iš naujo pažįstu per bendravimą, per tarnystę, bet kažko, nepažinto, dar yra, ir tada supranti, kad esi svečias šiame krašte, nesi iki galo to krašto šeimininkas. Nors, kaip bebūtų keista, kai sugrįžtu į Birštoną, jaučiuosi ano gyvenimo, ano laiko vaikas, žmogus. Ten jau ir to, ir to nepažįstu. Mes bandome save apgauti – buvo ana ten, gyveno, o dabar nebėra. Juk, pagalvojus, grįžtu į laikmetį, kada buvau, o dabar nebėra to laiko. Yra tik šiandien ir ateitis.

O iš tikrųjų kretingiškiai – mieli, nuostabūs žmonės – man duoda impulso tarnystei, ir jeigu taip gali pasakyti, vadinasi, jau suaugai su tuo kraštu, įsišaknijai. Visos tos mintys – kalbant apie paprastus žmones. O valstybė, valdžia, – jau būtų kitas žvilgsnis.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-09-14

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-09-14

Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, publikuoja žodinės kūrybos darbus. Laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com .


Į drobes – per vidaus pažinimą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-09-14
Metusi sau „baltą pirštinę“ – išgyventi iš kūrybos, dailininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė sakė pagaliau atradusi laiko ir savęs pažinimui.

Kretingiškė menininkė 57-erių Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė žengė drąsų žingsnį – prieš metus ji kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą: atsisakė valdiško darbo ir pasiryžo gyventi vien iš tapybos – veiklos, teikiančios jai tikrąjį džiaugsmą, ir kūrybos procese pritaikant savarankiškai įgytas psichologijos žinias.

Žengė „va bank“

L. Skačkauskaitės-Kuklienės akrilu tapytose drobėse dominuoja itin šviesios spalvos, kurias menininkė neretai pagyvina kaligrafijos štrichais. Ilgus metus dėsčiusi grafikos dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetuose bei mokiusi dailės privačiai, moteris atviravo pasijutusi ant plonytės ribos – leistis būt palaužtai kasdienybės naštos ar ryžtis pakeisti gyvenimą iš esmės.

Ji žengė „va bank“ ir šiandieną dėl to džiūgauja: „Kaip gera tapus laisva menininke. Anksčiau buvo daug bėgimo, streso, – laiko kūrybai ir sau beveik nebelikdavo. Ir kai viską paleidau, bet nenuleidau rankų, gyvenimas tartum nušvito – ieškojau žinių, stengiausi perprasti taisykles, kodėl yra taip, o ne kitaip, nors, atrodo, viską darai, kad būtų kuo geriau, bet išeina atvirkščiai, ir vis klausi – kodėl? Tam, kad išsiaiškinčiau tai, stipriai dirbau pati su savimi – įvyko svarbios transformacijos, o kūrybą pagavo galinga srovė“, – atviravo menininkė.

Šalia tapybos suradusi savo mėgstamą „arkliuką“, Lidija sakė nemažai laiko skirianti psichoanalizei, emocinės laisvės technika pagelbėjo atpažinti ir įveikti vaikystės traumas, o psichogenetikos žinios – suprasti, kas perduota genais iš kartos į kartą ir kodėl tai atliepia joje.


Šiandien folkloro tenka mokytis

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-09-14
Baublių folkloro ansamblis „Kalnopė“, vadovaujamas Kristinos Katauskienės (antra iš kairės) ir propaguojantis žemaičių krašto folklorą, per metus surengė 11 koncertų Baubliuose ir išvykose.

Šiandien folkloro tenka mokytis

Kretingos rajono kultūros centro Baublių skyriaus meno vadovė Kristina Katauskienė, išsikėlusi tikslą savo krašto žmones sudominti folkloru, jį pasiekė: jos vadovaujamas folklorinis ansamblis „Kalnopė“ spalį ne tik švęs vienerių metų veiklos sukaktį – kolektyvas jau tapo ir rajono kultūrinio gyvenimo dalimi.

„Tai buvo dvejopas iššūkis: pirma, – šiandien žmonės turi labai daug pasirinkimo, antra, – folkloro atlikimas – visai kitoks. Tai nėra kapelinis ar chorinis dainavimas. Folkloras atliekamas visai kita maniera – atrodytų, kad jis turėtų būti natūraliai žinomas iš senovės, perduodamas iš kartos į kartą, bet to tenka mokytis“, – pripažino K. Katauskienė.

Ji pati kilusi iš Baublių krašto, tėvai ir dabar gyvena Nausodžio kaime. Baubliai jai buvo ir pirmoji mokykla, ir pirmoji darbovietė, o dabar sugrįžo dirbti į Baublių skyrių. Suburti folklorinį ansamblį inicijavo ir Kretingos rajono kultūros centro Baublių skyriaus vedėja Verutė Keblienė, tai daryti skatino ir Kultūros centro direktorius Pranas Razmus.

„Visi kartu ėmėmės tikslo, atsirado ansamblio branduolys, ir taip po truputį – eilutė po eilutės, posmelis po posmelio, daina po dainos – išaugome į kolektyvą, kuris šiandien turi stabilų repertuarą ir mielai važinėja su koncertine programa“, – kalbėjo ansamblio vadovė.

Per metus „Kalnopė“ dalyvavo 11 koncertų Baubliuose ir išvykose: folkloro atliekamos dainos skambėjo Baublių skyriaus suorganizuotuose renginiuose – koncerte Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, renginyje šv. Kazimiero garbei, per mokykloje surengtą Motinos dieną, „Šluotos“ šventėje, per pilietinę-istorinę akciją 1940–1990 m. okupacijos aukoms atminti, vasaros šventėje, baubliškiai buvo išvykę koncertuoti į Tverus, Salantus, Budrius, dalyvavo Kretingos rajono senjorų bendruomenės šventėje, rajono kapelų ir retro muzikos ansamblių apžiūroje.

„Kalnopė“ daugiausia atlieka tradicines žemaičių, Klaipėdos krašto liaudies dainas, yra išmokę keletą proginių dainų.


Lietuvą apkabinęs skulptūromis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-09-14
Kauno pilies kieme iškilęs didingas „Laisvės karys“ vainikavo klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrybą. Šalia skulptoriaus – jo žmona aktorė Virginija Kochanskytė.

Klaipėdiečio skulptoriaus Nacionalinės premijos laureato 66-erių Arūno Sakalausko vardas Kretingos krašto žmonėms tapo gerai žinomas, kai Laukžemės kaimo aikštę 2012-aisiais papuošė iš balto akmens iškaltas šventasis Andriejus, o po visą Lietuvą pasklido šiemet, prie Kauno pilies iškilus didingajam „Laisvės kariui“.

Palangoje įamžins signatarus

Šį rudenį Palangą papuoš A. Sakalausko kompozicija, skirta atminti keturiems 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarams – Antanui Smetonai, Steponui Kairiui, Jurgiui Šauliui ir Kazimierui Steponui Šauliui, kurie XIX a. pabaigoje mokėsi Palangos progimnazijoje. Beje, paminklą prelatui K. S. Šauliui atminti menininkas pernai sukūrė Švėkšnoje, iš kur šis buvo kilęs.

Skulptorius sakė, jog tai bus abstrakti Nepriklausomos Lietuvos kelią vaizduojanti kompozicija iš granito bei nerūdijančio plieno su žemaitiškų audimo raštų intarpu. Jo dirbtuvėse skulptūra jau stovi užbaigta. Ji iškils Kretingos gatvės pabaigoje, tarp bažnyčios ir buvusio pašto, kur, talkinant architektui Algirdui Žebrauskui, palangiškiai ketina įrengti Signatarų alėją.

Menininko žodžiais, jo skulptūra turėjo būti atidengta liepos 6-ąją, bet Palangos miesto savivaldybė nespėjo sutvarkyti prieigų, todėl skulptūros atidengimas nukeltas į lapkritį.

Tačiau Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną skulptoriaus A. Sakalausko turtingą ilgametę kūrybą tarsi vainikavo išvien su kolegomis iš Ukrainos Olesiu Sidoruku bei Borisu Krylovu sukurtas „Laisvės karys“, netikęs vilniečiams, bet džiugiai sutiktas kauniečių.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas