Pajūrio naujienos
Help
2018 Gruodis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 8 %
Naktį4°C debesuotumas 17 %
Apklausa

Ar pritariate streikuojantiems mokytojams ir juos palaikantiesiems?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2018-ųjų Metų žmogų

Edita GLIOŽERIENĖ
Gintautas POGOŽELSKAS
Paulius VANIUCHINAS
Ričardas JOVAIŠA
Arvydas BALSEVIČIUS
Eugenija DANIUK
Nerijus GEDMINAS
Antanas BLUŽAS
Janina LUKAUSKIENĖ
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-11-09


KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-11-09


Kiekvienas rašinys – kaip sizifo darbas

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-11-09

Vienas autorių, kurio tekstas pateko į Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos literatūrinį almanachą „Laiko smiltys“ (2017 m.) – buvusio abituriento Lauryno Pazdrazdžio, kuris šiuo metu jau studijuoja informatiką Vilniaus universitete. Paklaustas apie kūrybą, 19 metų vaikinas tvirtino, kad jos ir buvę tiek, kiek lietuvių kalbos mokytoja priversdavo rašyti, o dabar vienintelis menas, kurį jis supranta, yra „unikaliai ar neįprastai išspręstas matematikos uždavinys“.


Per pastaruosius 11 metų Senosios Įpilties folkloro ansamblis „Graistupis“ Dainų šventėse yra pabuvojęs jau 4 kartus. Tokia galimybė, anot folkloro puoselėtojų, kolektyvui yra kaip didelė dovana ir paskatinimas.

„Senoji Įpiltis yra gražus dainuojančio kaimo pavyzdys“, – neabejojo viena Kretingos rajono kultūros centro Senosios Įpilties skyriaus folkloro ansamblio „Graistupis“ vadovių Laima Šiaulienė. O skyriaus vedėja ir ansamblio dainininkė Danutė Bružienė pripažino, jog tai, kad ansamblis suteikia dainavimo kartu džiaugsmą, bendrystę, ir yra tas veiksnys, dėl kurio „Graistupis“ gyvuoja jau 30 metų.

„Esame kartu ir dainoje, ir džiaugsme, ir bėdoje“, – ansamblio narių bendruomeniškumą ir to svarbą akcentavusi D. Bružienė prisiminė ir ansamblio atsiradimo ištakas, kai 1988 m. buvusi skyriaus vedėja bei ansamblio vadovė Birutė Stalmokienė dainuoti sukvietė kaimo moteris ir vyrus, kurie folklorą ir mokėjimą jį atlikti buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių. „Gaila, jų nė vieno jau nebėra. Laikas negailestingas – folkloro ansamblio žmonės buvo gimę 1930–1935-aisiais, o vyriausias dainininkas – 1928 m., – prisiminė D. Bružienė, kuri kartu su Uogute Rupšiene šiandien yra tos dainininkės, kurios gerai prisimena senųjų dainuotas dainas. – Štai jau 27 metai, kaip abi dainuojame, – juokaujame, kad po plačiais sijonais bedainuodamos ir vaikus išnešiojome, ir pagimdėme, ir į Dainų šventes juos vežėmės.“

Pirmąkart Dainų šventėje „Graistupis“ dalyvavo 2007 m., jau vadovaujamas Rimanto Varkojaus – ansamblio vadovu jis dirbo 12 metų. Dabar ansambliui vadovauja Laimutė Šiaulienė ir Laurynas Surblys.

„Atsimenu, kai pirmąkart išvažiavome į Dainų šventę, nė rūbų padorių neturėjome. Tik kai jau patekome į Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, Birutė Stalmokienė išrūpino mums tautinius rūbus – jais reprezentavome Žemaitijos kraštą. Ir dainos, rateliai, žaidimai, pasakojimai – žemaičių krašto, paveldėti iš buvusių ansamblio dainininkų, senolių. Tai yra jų palikimas, kurį saugome ir kurį dar gebame gaivinti scenoje“, – kalbėjo D. Bružienė.

Ji prisiminė ir graistupiečių parengtą programą „Lino mūka“, kurią sukurti padėjo ir šviesios atminties audėja Adolfina Repšienė, o dabar jos sūnus Justinas Repšas – aktyvus „Graistupio“ dalyvis, be to, dar groja kaimo kapeloje, o į repeticijas važiuoja 9 km.


Įsimintini spektaklio „Aside“ kūrėjai – Gintarė Marija Ščavisnskaitė ir Niels Claes.

Lapkričio 22 dieną Kretingos rajono kultūros centre įvyks antrasis tradicinio meno festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas“ renginys – šokio spektaklis „Aside“.

Spektaklyje pasirodys Agnijos Šeiko šokio teatro duetas Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Niels Claes iš Belgijos, šiemet apdovanoti aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi.

Duetas 50 min. trukmės spektaklyje perteiks žmonių siekį surasti savo vietą visuomenėje, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, negalios, lyčių bei seksualinės orientacijos. Pasak festivalio organizatoriaus Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, spektaklis „Aside“ gilinasi į saviraiškos, noro būti suprastam, atstūmimo temas, o šokėjų duetas, skambant atšiauriai elektroninei muzikai, pakeri nepriekaištingu technišku atlikimu. Kostiumus sukūrė žinomo Latvijos šiuolaikinės miesto mados prekinio ženklo „One Wolf“ kūrėjai. Spektaklis vyks kamerinėje erdvėje, o žiūrovai sėdės ant paaukštinimų, kurie N. Gedmino žodžiais, padeda sukurti amfiteatro atmosferą.

Tokioje pat netradicinėje erdvėje gruodžio 3-ąją bus rodomas trečiasis festivalio renginys – Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Vestuvės“ pagal Bertoldo Brechto pjesę. O festivalio pabaigtuvėms Kultūros centro erdvėse ketinama eksponuoti masyvius erdvinio turinio darbus, sukurtus VDA Telšių fakulteto studentų.

Festivalis šį rudenį startavo su pjese vaikams „Pepė keliauja į koncertą“. „Renginys pavyko: buvo labai triukšminga, tačiau mokytojai dėkojo. Visi festivalio renginiai yra nekomerciniai – iš jų neuždirbsi, tačiau jie skirti tiems, kurie iš tikrųjų myli teatrą“, – patikino N. Gedminas.

„Smilčių“ informacija


Kūryboje: žmogaus ir visatos dialogas

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-11-09
Vakar parodą „Saturno šešėliai“ atidariusi dailininkė Agnė Palilionytė teigė, kad visuomenei pristatomi patys naujausi jos darbai, įkvėpti minčių apie kosmosą ir jo ryšį su žmogaus egzistencija.

„Tai yra savotiškas atsakymų ieškojimas – iš kur mes, kodėl ir kaip mes egzistuojame“, – sakė 36 metų kretingiškė dailininkė Agnė Palilionytė, kalbėdama apie savo aistrą domėtis kosmosu. Ši savo begalybe ir sistema žmogaus protui sunkiai aprėpiama erdvė ir tapo įkvėpimo šaltiniu naujajai A. Palilionytės tapybos parodai „Saturno šešėliai“, kuri vakar buvo atidaryta Kretingos rajono kultūros centre.

Prieš parodos atidarymą A. Palilionytė atskleidė, kad „Saturno šešėliai“ yra tarsi savotiškas ankstesnės jos parodos „Žvaigždžių dulkėse“ tęsinys, kuomet daugiausia minčių ir įkvėpimo semiamasi iš literatūros bei kitų šaltinių apie kosmosą.

Mintys – iš naktinio dangaus

„Fantazavau apie Saturno gyvybės formas ir žmogus mano darbuose yra traktuojamas kaip šešėlis, neturintis veido bruožų ir perteiktas ekspresyviai, judantis“, – sakė dailininkė.

Kita paveikslų dalis – abstrakcijos, kurios taip pat gimė, žvelgiant į naktinį dangų ir apmąstant visatos begalybę. Daugiausiai darbų atlikti aliejine tapyba ant drobės, tačiau esama ir akvarelės – menininkė šypsosi: galbūt tai taps užuomina apie kitą parodą, kurią sudarytų darbai, atlikti tik akvarele.

„Mano žinios apie kosmosą nėra didelės, tačiau man patinka apie jį skaityti – apie Didįjį sprogimą, juodąsias skyles, planetas, apie tai, kaip gimsta žvaigždės ir kaip jos išnyksta. Tokiu būdu savotiškai ieškau atsakymų, iš kur mes: kosmoso laiku žiūrint, mūsų gyvenimas nesudarytų nė milisekundės, tarsi ir neegzistuotume, tačiau mes juk egzistuojame, – savo mintimis pasidalijo A. Palilionytė. – Kyla klausimų, ar dar kitur egzistuoja gyvybė, kokios jos formos, kokie fizikos dėsniai veikia kosmose, kokią įtaką jie daro mums.“


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-10-12

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-10-12

Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, publikuoja žodinės kūrybos darbus. Laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com


Į kūrybą – Viliaus Orvido brydėmis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-10-12
Imigracinę vizą, taip vadinamąją „žaliąją kortą“, įgijusi imbariškė Aldona Anužienė žiemas praleidžia užatlantėje. Tačiau sakė su nostalgija prisimenanti metą, kai pažinojo šviesaus atminimo Vilių Orvidą, palikusį gilų pėdsaką jos gyvenime ir kūryboje.

„Smilčių“ skaitytojams žinomos kraštietės Aldonos Anužienės, šiomis dienomis švęsiančios 76-ąjį gimtadienį, kūryba mus pasieks iš užatlantės. Pastaruoju laiku tik vasaras gimtajame Imbarės kaime leidžianti, o šaltuoju metų laiku tarsi paukštis tėviškę paliekanti ir Bostone JAV įsikurianti A. Anužienė, nuolat siunčia pluoštus savo eilėraščių.

Gyvenimą dalija perpus

„Bostonas primena Europą, ir klimatas toks pat – kaip mūsiškis. Vaikštau vandenyno pakrante, klykia žuvėdros – viskas man primena Lietuvos pajūrį, tik kriauklės po kojomis – didžiulės, neįprastos akiai. Mano ryšys su Lietuva, Kretingos kraštu ir „Pajūrio naujienomis“ nenutrūks, net jei gyvenimas pasisuktų taip, kad visam laikui likčiau svetimame krašte. Kol kas daliju save tarp abiejų dukterų, – Imbarėje gyvenu su ūkininkaujančios dukters Ainos Brazdeikienės šeima, o Bostone – pas dukrą Vidą Morkūnas, kuri dirba sukarintoje JAV aplinkos apsaugos tarnyboje“, – atviravo sparnus į užatlantę jau kelianti kraštietė.

Moteris sakė, jog Atlanto pakrančių vaizdai – kasdien palei vandenyną ji nueina po 5 kilometrus – ir išgyvenamos emocijos jos eilėraščiuose nuolat persipina su nostalgija gimtajam kraštui.

Kūrybos mūza, neslėpė, ją pagavo prieš aštuonerius metus ir neša vis gilyn. O tam, ji mano, didžiulės įtakos turėjo patirtis, kai kurį laiką teko gyventi ir dirbti šalia prakilnaus krašto menininko ir tikėjimo brolio Viliaus Orvido.

Kūrėją augino meninė aplinka

„Abu su amžinatilsį vyru dailininku grafiku Jonu Anužiu buvom šalia Viliaus, apsupto stiprių asmenybių, taip pat ir dvasiškai pasiklydusių žmonių. Jis visus priėmė, su visais rasdavo bendrą šneką. Manau, kad didžiumą vertybių, kurias puoselėju, ir esu perėmusi iš jo“, – sakė imbarietė.

Jau tada jos pasąmonėje eiliuotai dėliodavosi mintys. Tačiau tuomet dar nedrįso rašyti, – rašė jos vyras Jonas, bet Viliui taip ir nedrįsęs prasitarti. „O šiandien norėčiau išleisti Jono ir savo kūrybos knygas“, – prisipažino kraštietė, ne vieną savo eilėraščių paskyrusi Viliui Orvidui.

A. Anužienė sakė iš to laiko, iš bendrystės, kuri dažnai trukdavo ligi paryčių, su jaunais žmonėmis, aktoriais, rašytojais, dailininkais ji godžiai gėrė kitokį gyvenimą, – gyvenimą, kuriame jau sklandė nepriklausomybės dvasia, pagarba žmogui, polėkis kūrybai.

Ji sakė prisimenanti, kaip pas Vilių lankydavosi neseniai anapilin iškeliavusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė su vyru Vincu Dineika, kuris sodyboje rūpinosi sveikatinimu, o jaunimas dalindavosi įspūdžiais iš apsilankymų pas tėvą Stanislovą.


Koplytėlėmis nusagstytas kelias į Kūlupėnus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-10-12
Tintelių dvarininkų iniciatyva ant švedų kapų pastatyta masyvi koplyčia primena kelių šimtmečių senumo įvykius.

Senojo kelio į Salantus per Kūlupėnus ir Nasrėnus pakelės akį patraukia senais kryžiais bei koplytėlėmis – šios įvairių dydžių, su skirtingų šventųjų skulptūromis viduje, stovi ant žemės arba prikaltos prie medžių. Dažnam pakeleiviui kyla mintis – kodėl jų gausu būtent šiame kelyje ir ką jos reiškė mūsų seneliams ir proseneliams.

„Smūtkeliai“ žymėjo svarbią vietą

Kretingos muziejaus muziejininkai Danutė Šorienė ir Julius Kanarskas mano, jog nėra jokio dėsningumo dėl to, kad būtent šiame kelyje yra gausiai išlikę mažosios liaudies architektūros statinių – koplyčių, kryžių ir koplytstulpių. „Gal čia mažiau išvogė“, – prasitarė D. Šorienė, neslėpdama, jog daugybė liaudies meno kūrinių buvo išgraibyta ilgapirščių.

Sukurtos paprastų liaudies meistrų dar praėjusiame šimtmetyje, šiandieną jos yra mūsų tautos paveldo dalis, įregistruotos Kultūros vertybių registre ir saugomos valstybės.

Savamokslių meistrų sukaltos ir išpuoštos skulptūromis – Dievo Motinos, Jėzaus, Juozapo ar kitų šventųjų, koplytėlės pažymi vietas, kurios kažkuo buvo svarbios ten gyvenusiems žmonėms. „Pagal etnologą Igną Končių, „smūtkeliai“ būdavo statomi, susiejant tą vietą su kokiu nors įvykiu: gal kažkas žuvo, gimė, išsigelbėjo. O ir kiekvienos sodybos kieme stovėdavo kryžius ar koplytėlė, kaip apsauga nuo nelaimių, gaisrų ar blogos akies“, – tvirtino J. Kanarskas.

Menotyrininkė Alė Počiulpaitė pastebėjo, jog tik Žemaitijos krašto meistrams buvo būdinga statyti koplytėles tiesiai ant žemės. O Kretingoje pernai viešėjusi garsi šalies teatrologė lėlininkė Salomėja Burneikaitė sakė, jog žemaitiškos koplytėlės jai primenančios krikščioniškose šalyse populiarų „šėpos“ – lagamino teatrą, mažas kilnojamas bažnytėles, namelius, kuriuose vaidinama prakartėlė – Jėzaus gimimo istorija.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas