Pajūrio naujienos
Help
2019 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną28°C debesuotumas 1 %
Naktį20°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar be šaulių Kretingoje būtų užtikrinta viešoji tvarka?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-06-14

Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ organizatoriai.

„Amerika Palangoje“ – šiuolaikinė „Amerikos pirtyje“ interpretacija. Į Keturakio buitinę komediją pažiūrėjome per šių laikų prizmę, atsižvelgdami į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, interpretuodami pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą“, – kalbėdamas apie po dešimties metų atnaujiną spektaklį akcentavo Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Grįžta į sceną

Pernai dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktį paminėjęs Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras, kasmet scenos meną vertinančius palangiškius ir kurorto svečius džiuginantis Tarptautinei teatro dienai skirtomis spektaklių premjeromis, šią vasarą nusprendė atgaivinti prieš dešimt metų statytą vaidinimą „Amerika Palangoje“. Pagal garsiąją Juozo Vilkutaičio Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ sukurtas spektaklis birželio 21–23 dienomis grįžta į kurhauzo sceną minint pirmojo lietuviško vaidinimo 120-ąsiais metines bei komedijos autoriaus 150-tąjį gimtadienį.

Režisieriaus Virginijaus Milinio vadovaujamo teatro repertuaras itin platus: nuo klasika tapusių lietuvių, rusų, kitų užsienio šalių dramaturgų pjesių iki itin modernių, šiuolaikinių dramos meistrų kūrinių. Nemažai spektaklių sukurta pagal ne scenai rašiusių autorių kūrinius: „Vaidiname Valančių“, „Pasaka apie angelus“ (pagal Vytauto V. Landsbergio kūrybą), „Ant marių krašto, Palangos miestely“ (pagal kraštotyrininkės Emilijos Adyklienės surinktus padavimus ir legendas), J. Bergmano novelių, J. Glinskio ir V. Katiliaus kūrybos interpretacijos. Visus šiuos kūrinius scenai pritaikęs net tik režisūrą, bet ir lituanistiką studijavęs V. Milinis prieš dešimt metų ėmėsi „Amerikos pirtyje“.

„Pasirinkdamas tekstus adaptavimui imu ne scenai pritaikytą medžiagą, tad reikia ją „įsceninti“, reikia pritaikyti teatrui pagal jo taisykles, pagal jo specifiką, dramaturgijos linijas, – paklaustas, kaip ir kodėl rinkosi kūrinius, pradėjo pasakoti V. Milinis. – Manau, kad itin pasisekė į sceną perkelti K. Donelaičio „Metų“ dalį „Žiemos rūpesčiai“ bei Vydūną – tada buvo orientuotasi į šių kūrėjų jubiliejus bei Dainų šventes. Kalbant apie „Ameriką pirtyje“ – postmoderno, postdramos laikais atkurti viską nuo A iki Z būtų archyvinis, muziejinis variantas. Manau, mes galėtume atkurti, tam tikra prasme restauruoti spektaklį, bet ar kas žiūrės? Visų pirma, labai ilgai užsitęstų. Antra – Keturakio, kaip ir Donelaičio, pusė mokiniams mokyklose pateikiamos medžiagos yra leksikos žodynėlis. Dalis žodžių jau užmaršty ir likę tik lietuvių kalbos žodyne, dalis – nevartotinų. Mūsų spektaklyje yra palikta keletas Keturakio teksto intarpų, viena scena – visiškai autentiška. O paskui viskas interpretuojama per šių laikų prizmę, atsižvelgiant į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą. Pabandėme pažiūrėti ir parodyti, kaip po 120 metų teatro ir dramaturgijos prasme galima pasižiūrėti į šią linksmą buitinę komediją.“


Į vasarą įžengė su tapybos darbų retrospektyva

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-14

Alfonsas Sereika savo darbų parodą „Retrospektyva“ paskyrė savo mokytojui jau amžinybėn išėjusiam Aleksandrui Ilginiui.

Viename interviu kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Sereika buvo prisipažinęs, kad, kai susidraugavo su teptuku ir aliejiniais dažais, sėdo tapyti ir tapė daug. Bet, nutapęs iki 100 darbų, sakė jų nebeskaičiavęs – tiesiog paleidęs į pasaulį, kad jie gyventų savąjį gyvenimą draugų, bičiulių, pažįstamų namuose...

A. Sereika buvo žadėjęs neberengti ir savo darbų parodų, bet šito pažado neištesėjo: pernai parodą dedikavęs savo miestui Kretingai, į šią vasarą 85-erių tautodailininkas įžengė su Kretingos rajono kultūros centre surengta tapybos paroda „Retrospektyva“, kurią paskyrė savo mokytojui ir bičiuliui jau mirusiam dailės studijos „Guboja“ įkūrėjui Aleksandrui Ilginiui.

„Tapytojo ir pedagogo darbas buvo jo pašaukimas ir gyvenimo prasmė – ant tapybos aukuro jis padėjo pats save“, – A. Sereika prisipažino, kad būtent šis žmogus uždegė kūrybos ugnį jo širdyje, beje, tebedegančią iki šiol.

A. Sereikai labai įstrigo A. Ilginio pasakyti žodžiai, kad tapyba – tai autoportretas, kūrėjo sielos išpažintis, ir kad tapyboje nieko nenuslėpsi – čia viskas kaip ant delno.

Ant to delno A. Sereika dėjo jūros, miestų, gamtos vaizdus, natiurmortus, taip kurdamas savąjį stilių, kurį tautodailininkas pavadino primityvo ir profesionalaus braižo mišiniu.

„Mokytojas Aleksandras, anuomet parveždavęs iš Maskvos vakarietiškų dailės albumų, žurnalų, kitokių spalvotų leidinių, juos mums rodydavęs ir visuomet akcentuodavęs spalvos reikšmę, – kalbėjo A. Sereika, apgailestavęs, kad iš tapybos mokytojo ne viską spėjęs įsisavinti, suprasti. – Aleksandras Ilginis mokė mus profesionalios tapybos, mokė amatą paversti menu.“

Tapytojas prisipažino, kad jam labai norėdavosi teptuku brūkštelėti vieną kitą agresyvesnį brūkšnį, bet ne – negalėjęs, nes sėdėjo tautodailininkų vežime, vadinasi, tapyti privalėjo be jokio agresyvumo.

„Didžiausias mano rūpestis buvo, kaip pajausti spalvą, o stilius susiformavo savaime. Įkvėpimo nepripažįstu – mintis ateina galvojant ir bedirbant“, – paprastus, bet svarbius dalykus įvardino tautodailininkas, parodos atidarymo dieną savo mokytojui A. Ilginiui paskyręs ir vieną savo sukurtų eilėraščių.


Spalvinga tapyba, juodai balta fotografija, ažūriniai skulptūriniai objektai – visa tai telpa Palangoje, Antano Mončio muziejuje, eksponuojamoje tarpdisciplininio menininko Algio Griškevičiaus parodoje „Sankirtos“.

„Nelabai seniai, prieš trejetą metų, buvau surengęs savo personalinę parodą Klaipėdoje, Kultūrų komunikacijų centre. Tad, gavęs Antano Mončio namų-muziejaus pakvietimą, kiek abejojau: Palanga juk ne taip toli nuo Klaipėdos, laiko praėjo nedaug, ar verta? Gi dabar tikrai džiaugiuosi. Paprastai savo kūrinius eksponuoju skirtingose salėse: vienoje – fotografija, kitoje – tapyba, trečioje – skulptūros. Čia, šiose erdvėse, pabandžiau viską perpinti. Atrodo, pavyko“, – apie ekspoziciją kalbėjo A. Griškevičius.

„Dauguma menininkų pasirenka kokią vieną kryptį ir dažniausiai visą gyvenimą dirba būtent tame žanre, – paklaustas, kodėl jis pristatomas tarpdisciplininiu menininku, kalbėjo A. Griškevičius. – Yra tapytojas, yra fotografas, yra skulptorius. O aš pabandžiau įkelti koją ir ten, ir ten, ir ten. – Taip ir tapau tarpdisciplininiu menininku. Kodėl? Todėl, kad man tiesiog nuobodu viename žanre, man norisi skirtingų išraiškos formų ir aš bandau jų ieškoti. Perėjimas iš vieno žanro į kitą, aš manau, praturtina ir mane patį, ir tai ką aš darau – atsiveria platesnis laukas, per kurį aš galiu save išreikšti“.

Parodos kuratorius fotomenininkas Gytis Skudžinskas apie parodą „Sankirtos“ sakė: „Algis Griškevičius su savo medinėmis skulptūromis, pereinančiomis į tapybą ir fotografiją, tinka prie Antano Mončio skulptūrų. Nors jos visiškai kitokios, tačiau medžiaga, žaismingumas ir plastika susišaukia su A. Mončio darbais.“

A. Griškevičiaus paroda „Sankirtos“ Antano Mončio namuose-muziejuje veiks iki birželio 24 dienos. Birželio 29 dieną bus atidaryta menininkių Sonatos Lepaitės ir Paulinos Vyšniauskytės skulptūros ir pastelės ekspozicijos bei Tomo Daukšos projektas, pristatysiantis Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos moksleivių kūrybą.

„P. n.“ informacija


Agronomas ir tapytojas – amžinai

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-14

„Ir pensijoje būti nėra taip blogai, ypač kuriančiam žmogui “, – atviravo Edvardas Stalmokas.

Jeigu Senojoje Įpiltyje gyvenantis buvęs Darbėnų seniūnas tautodailininkas Edvardas Stalmokas ant svarstyklių lėkštutės šiandien padėtų agronomiją ir tapybą, sakė, nenusvertų nė viena, nes abi patinka vienodai.

Vasarą – prie ūkio, žiemą – prie molberto

„Vasaromis aš nuo seno pripratęs būti laukuose, prie ūkio, o pavasarį ar žiemos vakarais iki išnaktų – dirbtuvėje prie savo paveikslų“, – šypsojosi jis, „Pajūrio naujienų“ pašnekintas.

Ankstyvoje vaikystėje, prabėgusioje Šiūparių kaime Klaipėdos rajone, Edvardas piešė kaip daugelis tokio amžiaus vaikų, tik gal šiek tiek ilgiau ir kruopščiau, gal – dažniau. Baigus mokyklą ir atėjus metui pasirinkti specialybę, pakluso tėvams bei vyresniesiems broliams.

„Iš dailės duonos nevalgysi, be to, tas potraukis gali praeiti. Stok kur nors rimčiau“, – patarė jie. Ir, menus nustūmęs į šoną, vaikinas pasirinko studijuoti agronomiją.

Septyniasdešimtąjį jubiliejų neseniai atšventęs E. Stalmokas teigė dėl to nesigailėjęs nė karto.

Tapęs kvalifikuotu agronomu ir pagal specialybę pradėjęs dirbti tuometiniame Piliakalnio kolūkyje, susipažino su pirmininko pavaduotoju, partiniu sekretoriumi 2000-aisiais Anapilin išėjusiu Kurtu Skrobliu, kuris, anot Edvardo, iš tikrųjų nei ten koks idėjinis komunistas buvo, nei ką. Kontoroje šis žmogus turėjo kabinetą, o įdomiausia, kad tame kabinete net darbo valandomis tapydavo paveikslus!

„Kartą pamatęs prasitariau, jog ir aš svajonę tapyti turėjau. Skroblys maloniai nustebo: o kas, klausė, dabar to daryti neleidžia? Esą pradėti niekada nėra vėlu“, – padrąsinantį nuoširdų kolegos žodį prisiminė Edvardas.

Nuo tada, sakė, tiesiai iš laukų motociklu dažnai atlėkdavęs į kontorą. K. Skroblys užplikydavęs kavos, ir prasidėdavo ilgos kalbos apie meną, dėliodavosi vis naujų peizažų vizijos.

Po kurio laiko bendraminčiai, taip pat karteniškis menininkas Jurgis Račkauskas uostamiestyje ėmė lankyti dailės studiją „Guboja“, į kurią rinkdavosi ir daug žinomų Klaipėdos miesto dailininkų.

„Mes nuvažiuodavom ten ne kas vakarą ir ne keliskart per savaitę, kaip kiti, o sykį per mėnesį. Atsiveždavom parodyti savo tapybą, bet iš anksto buvom sutarę: ne pagyrimų norim klausytis, o išgirsti kritiką, kad paskui galėtume mokytis iš klaidų“, – prisiminimais dalijosi E. Stalmokas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-05-10

Naujojoje poezijos knygoje – ir eilės Lietuvai

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-05-10

Filologė, vertėja, poetė, literatūros kritikė Elena Pečerskaja tik ką išleido dar vieną, jau 8-ąją, autorinės poezijos knygą.

Mūsų krašto literatų bičiulė filologė, poetė ir vertėja Elena Pečerskaja iš Maskvos į Lietuvą, Palangą, kur ji leidžia vasaras, atvyko ne tuščiomis: jos rankose – tik ką iš spaustuvės paimta eilėraščių knygos „Svet i teni“ („Šviesa ir šešėliai“) dalis tiražo, kurių egzemplioriais autorė suskubo pasidalinti su bendraminčiais. Tai – aštuntoji E. Pečerskajos autorinė poezijos knyga, neskaitant tų knygų, kuriose sugulė lietuviškų pasakų, pasaulinės ir lietuvių poezijos vertimai. Tik ką ji iš lietuvių į rusų kalbą išvertė klaipėdietės rašytojos Nijolės Kepenienės porą pasakų, o triskart per metus Maskvoje leidžiamas almanachas „Literaturnyje znakomstva“ („Literatūrinės pažintys“) jau paprašė, kad E. Pečerskaja būtų vertimų iš lietuvių į rusų kalbą rubrikos autorė.

„Pavadinau ją „Gintaro lašais“ – rubrikoje ketinu publikuoti eilėraščių, pasakų, apsakymų vertimus, manau, kad į tą puslapį pateks ir Kretingos krašto poetų, su kuriais stengiuosi nuolat pabendrauti, vertimai. Taip jausiu ir išlaikysiu nuolatinį ryšį su Lietuva“, – E. Pečerskaja neslėpė, kad jis jai – labai svarbus ir būtinas.

Ji pasidžiaugė ir kitais per žiemą nuveiktais darbais: be to, kad išleido savo autorinę poezijos knygą, ji, kaip literatūros kritikė, centriniuose literatų namuose Maskvoje pristatė rusų poetus, o Rusijos radijuje kalbėdama apie literatūrą neišvengė klausimų, susijusių su Lietuva ir lietuviškais vertimais.

„Rusijos radijo klausytojams ypač rekomendavau Pauliaus Širvio poeziją, skaičiau savo kūrybos eiles, kuriose atsispindėjo ir Baltijos motyvai“, – kalbėjo knygos autorė, kuri rinktinėje „Svet i teni“ dalį eilių skyrė būtent Lietuvai ir Latvijai, neapsiėjo, žinoma, ir be Maskvos – miesto, kuriame gimė, augo, mokėsi, dirbo – motyvų. Dauguma rinkinio eilėraščių – pastarojo laiko, ir tik vienas kitas – ataidėjęs iš jaunystės laikų.

Nors Lietuvoje E. Pečerskaja – dar tik kelios dienos, ji jau spėjo susitikti su rašytoja N. Kepeniene ir jai perduoti Rusijos Artiados apdovanojimą už literatūrinę veiklą.

Tęsdama Žemaitijos krašto poetų, lietuviškų pasakų vertimus, E. Pečerskaja planuoja išleisti dar vieną verstų pasakų knygą, ir, kai jų bus 5-ios, sudaryti rinktinę.

„Apskritai norėčiau išleisti rinktinius vertimus, tarp kurių būtinai patektų ir jūsų krašto poetų kūryba“, – planus ateičiai atskleidė E. Pečerskaja, lietuvių kalbos per pastaruosius kelerius metus išmokusi savarankiškai, daug skaitydama ir bendraudama su mūsų krašto žmonėmis.


Palangos kultūros ir jaunimo centro kamerinis choras, kuriam vadovauja Edmundas Jucevičius, minėdamas penktąjį kūrybinės veiklos sezoną chorinės muzikos mėgėjus kviečia į chorinės muzikos šventę „Cantate Palangai“. Ji įvyks gegužės 19 d., sekmadienį, 16 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.

Šventėje skambės John Rutter kūrinys „Magnificat“, kurį, be Palangos kultūros ir jaunimo centro kamerinio choro, atliks Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Klaipėdos Žvejų rūmų mišrus choras, Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidas“, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mišrus choras, Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė). Gros Lietuvos kariuomenės orkestras.

Šventės dirigentas – Tomas Ambrozaitis, solistė – Ieva Goleckytė-Jarašė.

„P. n.“ informacija


Poetas Rolandas Rastauskas sakė maloniai nustebęs, kad esama tiek daug kuriančių haiku.

Jau antrąjį kartą į savaitę trunkantį renginių ciklą „Palangos dienos“, skirtą paminėti Palangos gražinimo Lietuvai ir Šventosios prijungimo metines bei sukaktį, kai pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Palangos vardas, įsilieja Palangos kurorto muziejaus iniciatyva rengiamas poezijos konkursas „Haiku Palangai“.

Antrojo konkurso laureatų apdovanojimo ceremonija įvyko Palangos kurorto muziejuje. Į jaukią vilą „Anapiliu“ tebevadinamą Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus ir šio poezijos žanro gerbėjus muzikiniais sveikinimais pasitiko respublikinių ir užsienio konkursų laureatų akordeonistų duetas Mantas Leonardo Lizzi (mokyt. Nijolė Daukšienė, Palanga) ir Gabrielė Kunickaitė (mokyt. Valentina Navickienė, Klaipėda).

Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad per metus konkursas gerokai ūgtelėjo: jame šiemet dalyvavo 66 kūrėjai iš visos Lietuvos. Kaip ir pernai, poetai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo lygiai 40 dalyvių, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje rungėsi 8, jaunesniojo mokyklinio amžiaus – 18 poetų.

„Palangai skirti haiku apraizgė Lietuvą skersai išilgai, nes dalyvių geografija, lyginant su pernykščiu konkursu, labai išsiplėtė – sulaukėme haiku iš Vilniaus, Kauno, Lazdijų, Švenčionių, Skuodo, Mažeikų, Klaipėdos, Šilutės ir kitų miestų ir miestelių“, – sakė A. Levickytė-Bumbulienė, priminusi, jog konkursas turėjo dvi temas: „Mano kraštas prie jūros“ ir „Kelionė“.


Ryškiausia festivalio žvaigždė – Jungtinės Karalystės ir Velso pasididžiavimas, šiemet septintą kartą Europos čempionu tapęs orkestras „Cory Band“.

Šimtą metų pučiamųjų muzikos tradicijas skaičiuojančioje Palangoje jau trečią kartą siaus gintarinis vėjas: gegužės 17–19 dienomis populiariausiame vasaros kurorte vyks Tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind“. Konkurso sumanytojai ir organizatoriai šiemet ypač džiaugiasi tuo, kad, be žinomiausių Lietuvos orkestrų bei ansamblių, festivalyje koncertuos šiemet Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatą laimėję daugkartiniai Jungtinės Karalystės ir Europos čempionatų laureatai, muzikos interpretacijos meistrai „Cory Band“.

Pratęsė pučiamųjų muzikos tradicijas

„Trečius metus vyksiantis tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind 2019“ neatsirado „tuščioje vietoje“: galima sakyti jog jis pratęsia dar 2001-aisiais sumanytą ir keletą metų vykusį festivalį „Pajūrio dūdos“, – paklaustas apie jau tradicija tapusį „Gintarinį vėją“ sakė festivalio sumanytojas, viešosios įstaigos (VšĮ) „Palangos orkestras“ vadovas ir Palangos orkestro vyriausiasis dirigentas Vygantas Rekašius. – „Pajūrio dūdos“ taip pat tam tikra prasme tęsė dar grafų Tiškevičių laikais susiklosčiusią tradiciją į kurortą atvykstantiems poilsiautojams rengti pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertus Birutės parko Rotondoje bei prie Kurhauzo.“

Tiek „Pajūrio dūdos“, tiek „Amber Wind“ festivaliai buvo sumanyti tam, kad plačiajai auditorijai būtų kuo plačiau pristatytos visos šio žanro muzikavimo tradicijos, visos galimybės nuo pačių didžiausių orkestrų koncertų įvairiose Palangos erdvėse bei salėse iki nedidelių ansamblių ir solistų pasirodymų bei edukacinių programų vaikams.

„Paskutinės „Pajūrio dūdos“ skambėjo 2007-aisiais metais. Ir lygiai po 10 metų, 2017-aisiais, festivalis, galima sakyti, atgimė nauju, platesniu formatu. Galimybė rengti tarptautinį festivalį atsirado tada, kai įsikūrė viešoji įstaiga „Palangos orkestras“. Organizuodami „Amber Wind“ mes tuo pačiu turėjome progos išbandyti savo galimybes rengti orkestrus ir atlikėjus iš visos Europos sukviečiantį festivalį ir tam tikra prasme pasirepetuoti prieš 2020 metais Palangoje vyksiantį prestižinį muzikos pasaulio renginį – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą“, – pasakojo V. Rekašius.

Festivalis turi ir dar vieną tikslą: ne tik pristatyti, bet ir populiarinti pučiamųjų instrumentų atliekamą muziką. Nes, kaip sakė Palangos orkestro vyriausiasis dirigentas, profesionalūs orkestrai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje susiduria su muzikantų stygiumi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas