Pajūrio naujienos
Help
2018 Spalis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną16°C debesuotumas 30 %
Naktį6°C debesuotumas 53 %
Apklausa

Ar politikų reitingai turi įtakos Jūsų apsisprendimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Seniūnijų kiemeliai atvers duris

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-09-28
Rudens derliaus šventės metu kiekviena kaimo vietovėje esanti seniūnija savo kiemelius Rotušės aikštėje stengiasi įsirengti kuo išradingiau.

Rytoj Kretingos miesto Rotušės aikštė prisipildys garsų – 9 valandą čia prasidės šventinė rudens gėrybių mugė, skirta pasidžiaugti ir pasidalyti tuo, ką šiemet užaugino ir subrandino gamta, už įdėtą triūsą padėkoti žemdirbiams.

Duoklė tautiškumui

„Palapines pasiruošim iš vakaro, o rytą sugužėsime gerokai anksčiau negu atsikels miestiečiai“, – teigė „Pajūrio naujienų“ pakalbinti kaimiškųjų vietovių seniūnai ir bendruomenių atstovai. Devitą valandą ryto seniūnijos praeiviams jau turės būti atvėrusios kuo originaliau įrengtų savo kiemelių duris.

Visos seniūnijos Lietuvos valstybės 100-mečio proga išskirtinį dėmesį parodys tautiškumui: pasidaryti asmenukių, nusifotografuoti prisiminimui prie specialiai įrengtos „laiko širmos“ kvies Imbarės seniūnija, Kartenos seniūnija atkreips dėmesį Lietuvos 100-metį žyminčiu akcentu iš obuolių, lapų ir moliūgų, o Darbėnų seniūnijos kiemelyje bus galima pamatyti bibliotekininkių parengtą stendą, pasakojantį apie šio miestelio istorijos kūrėjus 1918–2018-ųjų metų laikotarpiu. Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyrius padovanos dar ir įspūdingą reginį – šimto spalvingų popierinių balandžių pievą.

„Nežinau, ar visas paslaptis galima iš anksto išduoti?“ – pokštavo Žalgirio seniūną pavaduojantis Valdevinas Navajauskas. Šįkart scenarijus būsiąs kitoks negu visada. Į tris dalis padalintame kiemelyje kretingiškiai ir miesto svečiai pabuvos tarsi muziejuje: viename dvelks senove, kitame – tarybiniais metais, trečiame –dabartimi. Kiekvienoje dalyje bus galima paragauti tų laikų tradicinių valgių, susipažinti su tų laikų papročiais.


Duonos kepėjų amatas – iš kartos į kartą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-09-28
Anot verslininko Dariaus Gaučiaus, ankstyvais rytais ir vėlyvais vakarais, kai nėra darbininkų, duonos tešlą jam tenka pamaišyti ir pačiam.

Į baltus pyragus žvelgia atsargiai

Verslininkas nesistebi, kad pyragų paklausa sumenko – esą tai viešojoje erdvėje sklindančių diskusijų apie sveiką ir nesveiką mitybą rezultatas. Anksčiau savaitgaliams nedidukė kepykla iškepdavo po šimtą pyragų, o dabar, nors jie ir paskaninti, pagerinti gamybos procese vietoj margarino naudojant sviestą, – gerokai mažiau. „Pirkėjai gaminių iš baltų miltų apskritai vengia. Kai kurios šeimos ir didžiausioms metų šventėms artėjant tenkinasi kukliu skanėsto ketvirčiu“, – atviravo Darius. Tačiau į šią situaciją jis žvelgia paprastai – sako, jog žmogaus reikalas pasirinkti, o kepyklos – būti lanksčiai, pasiūlyti naują produktą, pavyzdžiui, sveikuoliškų, sėklomis pagardintų sausainių, ruginės duonos tešlos kramsnukų.

Dariaus dešinioji ranka kepykloje – jo žmona Asta, be to, nuo 8-erių metų, kol baigė Vydmantų gimnaziją, tarsi „prilipusi“ būdavo šiuo metu renginių organizavimą Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijuojanti jų dukra Karolina. Tačiau pašnekovas svarstė, ar, baigusi studijas, ji apsispręs dirbti kepykloje – esą tai nelengvas, juodas darbas. „Kaip ūkininkai nė dienai negali atsitraukti nuo gyvulių, taip mes – nuo savo duonos“, – juokėsi pašnekovas.

Anksti rytą atsikėlęs, kol nėra darbininkų, 10-yje katilų tešlos pamaišyti jis eina pats, vėlai vakare – taip pat. Dirba ir 4 samdomi darbininkai, gebantys atlikti visus reikalingus darbus. „Svarbiausia, mes visi čia turime būti kaip laikrodžiai – tiksliai sekti temperatūros režimą ir rūgimo laiką, kas tris valandas maišyti tešlą“, – pasakojo D. Gaučius. Visa duona kepama be mielių, o dalis, pagal paskutinį mados šauksmą, – dar ir be cukraus.

„Dėl cukraus yra buvę ir kuriozų. Klaipėdoje, prie „Akropolio“ esančiame ūkininkų turgelyje, pirkėjai vis klausinėdavo, kada atvešime juodos ruginės duonos ne tik be mielių, bet ir be cukraus. Specialiai tokios užmaišėme, iškepėme, keletą kepalų pirmąsyk atvežėme – apsidžiaugė, gyrė, pirko, ragavo... Nustebau, kad kitą šeštadienį, atėję į turgų, tie pirkėjai vis dėlto dairėsi pasaldintos duonos “, – juokėsi pašnekovas. Jis atviravo, jog ir pačiam becukrė nėra tokia gardi. Tačiau kepa, nes norinčių pasitaiko.


Vasarą surinktų žolelių arbata kvepės visą žiemą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
Anot Imbarės krašto žmonių, kartais ne tiek tos žolelės būna svarbu, kiek kaimynams su kaimynais kartu pasibūti.

Ir esant didžiuliam karščiui, kepinant saulei, aktyviausi Imbarės krašto žmonės neatsisakė tradicijos kartu pažoliauti ir pasidžiaugti vasara. Tam savo sodybos vartus trečiąkart iš eilės atvėrė šio užsiėmimo propaguotoja Andžela Dvarionienė ir jos vyras Pranas.

Pasak Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėjos Vitalijos Valančiutės, viskas prasidėjo nuo „biednystės“, nuo to, kai, dar dirbdama šio skyriaus renginių organizatore, ji neturėjo pinigų nei kavai, nei arbatai, nebuvo, kuo pavaišinti į renginius atėjusių svečių.

„Dabar mūsų pačių surinktų ir čia pat, Žvainių skyriuje, bendruomenės patalpose, sudžiovintų žolelių arbata, kaip mes sakome, padedanti atgauti jėgas ir apsisaugoti nuo 100 ligų, tapo tarsi skyriaus vizitinė kortelė – ne tik patys susėdę ta arbata pasimėgaujame, atvykėlius pamaloniname, bet dar ir lauktuvių įdedame“, – sakė V. Valančiutė.


Racionalizacinės idėjos – ūkio darbams palengvinti

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
„Tinginystė, kai nesinori dirbti rankomis, ir yra racionalizacijos esmė“, – juokavo Audrius Petkevičius, ūkio darbus siekiantis palengvinti įvairiais išradimais. Vienas jų – vištų pešimo mašina.

„Visos idėjos gimsta iš tingumo – kam dirbti rankomis, jeigu už tave tai gali padaryti mašina“, – pusiau juokais kalbėjo 58-erių Audrius Petkevičius, kuris, pamėgęs meistrauti dar vaikystėje, iš nebetinkamų naudoti daiktų sukuria įdomių dalykų.

Pats naujausias Kluonalių kaime gyvenančio meistro išradimas – vištų pešimo mašina, kurią jis sumeistravo iš sugedusios ir naudoti nebetinkamos automatinės skalbyklės būgno: pritaisius elektrinį variklį, įmontavus paukštynų pramonėje naudojamus guminius pešimo pirštus, tinklelį plunksnoms rinkti, pavyko sukurti mašiną, kuri mėsinį broilerį nupeša per 30 sek.

„Taip taip – iki 30 suskaičiuoji, ir dorok vištą toliau, – pamatęs nustebimą patvirtino iš Lazdijų kilęs Kretingos rajone jau trisdešimt metų gyvenantis ir dirbantis vyras. – Svarbu tik tinkamai nuplikyti paukštį, kad mašina nesudraskytų odos.“


Savo ūkį nausodiškių pora lipdo kaip bitės korį

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
Nedirbsi – neturėsi. Tokiu principu gyvena Nausodyje ūkininkaujantys Anė ir Edmundas Viršilai.

Medikė už traktoriaus vairo

Su Sibire gimusia žmona Ane, draugų ir pažįstamų dažniausiai vadinama Ona arba Onute, 8-erius metus turėjo ekologinį ūkį, kuriame abu plušėjo tik laisvu nuo tiesioginių darbų metu, taip prisidurdavo prie algų. Tuomet ir žemės – savo bei išsinuomotos – turėjo daugiau, apie 50 ha. Plotą iki 32 ha susimažinti ir ekologinio ūkininkavimo atsisakyti teko dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pagal ekologinio ūkininkavimo taisyklę dirbamos žemės ploto ribų ūkininkai įsipareigoja nekeisti, o niekada negali būti tikras, kad nuomininkas nesugalvos sklypo parduoti arba išnuomoti kitam. Antra – jau nebe jaunikliai, jėgos nebe tos. Išaugino, į savarankiškus gyvenimus išleido sūnų ir dukrą, tačiau šie su žemdirbyste neturi nieko bendro. Kristina, kaip ir žentas Justas, – muzikos pedagogai, augina du berniukus, gyvena Gargžduose. Kęstutis kad ir daugiau išmano, darbymečiu nieko prieš padėti, tačiau spėja ne visada, mat antri metai, kai su žmona Laura ir dviem jųdviejų berniukais įsitvirtino sostinėje – šalia tėvų namo Nausodyje liko tik sodyba bei juoda katė Mimi, prie kurios, ypač Anė, taip priprato, kad į Vilnių, sakė, jau ir prašoma neatiduotų.

Pasak A. Viršilienės, turint ekologinį ūkį, pasėlių negalima purkšti jokiais chemikalais. Kai taip, tai piktžolės stypsta tarsi pašėlusios, o nuo jų drėksta derlius. Dėl tos bėdos Anė pati išmoko vairuoti traktorių – jai, į Kretingos ligoninę, kur lig šiol dirba bendruomenės slaugytoja, daug metų važinėjančiai automobiliu, tai nebuvo sunku.

„Edmundas kombainą burzgina žirnių plote, aš pro traktoriaus langą dairausi, klausausi, kaip tie žirniai šiugždena, o sulaukusi, kai priekaba jau pilna, greitai spaudžiu namo – kad nedrėktų, reikia kuo skubiau išvalyti“, – pasakojo pašnekovė. Sykį ir į vieną respublikinį laikraštį jos nuotrauka pateko, kai pro šalį važiuojantis pažįstamas, matyt, vis dar retai pasitaikantį kadrą – moterį už traktoriaus vairo – fotoaparatu užfiksavo.


Žaliuojantis ir mėlynuojantis birželio turgus

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-06-22
Ant Aloyzos Čiunkienės prekystalio – pirmosios mėlynės.

Kretingos turguje ant prekystalių žaliuoja pirmosios lauko sąlygomis užaugintos daržovės – salotos, krapai, burokėlių lapai, petražolės, svogūnlaiškiai, kai kur krepšiuose sveiku raudoniu sublyksi braškės, tik nesuprasi: vienur skelbia, kad jos lietuviškos, kitur – kad lenkiškos, o kainą rašo vienodą.

Kam pirmųjų mėlynių, kam – žirnių?

„Mūsų braškės – pačių užaugintos, tikrai lietuviškos, skanios, saldžios, – tikino prisistatyti nepanorusi jauna prekeivė. – Trys eurai už kilogramą.“

O kretingiškį Rimantą Stonkų sutikome „prisimėlyniavusį“. „Antai ten, už kampo, moterėlė parduoda“, – mostelėjo jis. Tačiau pirmosiomis mėlynėmis prekiaujančiųjų turguje buvo ir daugiau. „Ankstus rytas, iš kitų, kurie arčiau, uogas išgraibstys, ir tada ateis mano eilė“, – juokėsi Aloyza Čiunkienė iš Juodupėnų kaimo. Už litrą šių sveikatai naudingų uogų, išvakarėse kruopščiai surinktų Daubėnų miške, kaip ir kiti prekeiviai, Aloyza prašė 5 Eur, o už puslitrį – 2,50 Eur. Pirkėjai galbūt kartais paniurna: „Et, brangoka“, tačiau tiems, kas kelias valandas per dieną nugarą lenkia, tokia kaina – į pigiąją pusę.

„Skabai po vieną uogą, dedi į saują, kad būtų švarios, išrenki lapelius ar šakeles. Uodai apie ausis zyzia, puola, kanda, erkės įsisiurbti grasina – toks darbas toli gražu ne pyragai“, – sakė A. Čiunkienė. Tris litrus uogų ji, sakė, prirenka per 4 valandas, ilgiau nesikankina.


Įdomybes išbando savo sodyboje

  • Žemė ir ūkis
  • 2018-06-22
Kęstutis Krasauskis sakė tokį bulvių auginimo būdą nusižiūrėjęs interneto platybėse.

Kretingoje, J. Jablonskio gatvėje, gyvenantis Kęstutis Krasauskis per žiemą interneto platybėse surastas žemės ūkio įdomybes – kaip ką sodinti ar sėti – pavasarį-vasarą pritaiko savo sodyboje. Viena naujovių – šiaudų ryšyje pasodintos ir auginamos bulvės.

Kol kas jos veši tikrai gerai, tik nežinia, koks bus derlius. Iš pradžių bulvės dygti nelabai norėjusios, bet dabar jos, per kaitrą laistomos, jau žydi, o bulvienojai išsikeroję ir vešlūs.

Bulves K. Krasauskis sodino taip: sluoksnis šiaudų, tada sluoksnis žemių ir – 4 bulvės. Užbaigus vieną „aukštą“, buvo dedamas kitas ir vėl – 4 bulvės, pridengtos žemėmis ir šiaudais. Bulvienojai iš šiaudų ryšio išlindo taip, kaip jiems reikėjo – į visas puses.

Šiauduose auginamos bulvės nereikalauja tiek priežiūros, kiek esame įpratę: nereikia ravėti, vagoti, o tręštantys šiaudai, matyt, suteikia maistingųjų medžiagų besivystantiems šakniavaisiams.


Miškininkai ir ugniagesiai perspėja: miškai ir pievos tokios išdžiūvusios, kad įsiplieksti gaisrui užtektų net menkiausios kibirkšties. Tad žmonės raginami šiomis dienomis elgtis ypač atsargiai.


Raguviškių įkalnes šienauja avys

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-06-22
Romanovo veislės avys, Virginijaus Brazausko teigimu, yra nereiklios, tačiau ėdrios, dėl to puikiai atlieka šienpjovių vaidmenį.

Raguviškiuose nuo mažumės užaugusio 42-jų Virginijaus Brazausko išmoningai puoselėjamą kone 2 ha ploto sodybą nuo kelio, leidžiantis į Minijos slėnį, slepia pušynas. Visi sodybos statiniai augte suaugę su vietovės gamta: pušys stiebiasi į debesis per dviaukštes pirties terasas, iškeltuose inkiluose apsigyvenę skirtingų rūšių paukščių, o kalvotos vietovės šlaituose žolę rupšnoja pulkas avių.

Pušys perauga terasų lubas

Verslą Raguviškiuose nuo molinių lipdinių pradėjęs buvęs rajono politikas, dabar – švaros įmonės „Raguvilė“ savininkas V. Brazauskas, prieš kelerius metus įsigijęs sklypą kaimo prieigose, ėmėsi tvarkyti apleistą žemę, į kurią kolūkio laikais pildavę katilinės šlaką bei kitokį šlamštą, ir joje kurtis.

„Dieną naktį tvarkėme kuopėme tą vietą. Iš pradžių galvojau pasistatyti nedidelę pirtelę, bet savo draugo pirtininko Dariaus Dirmeičio paskatintas, kitaip perplanavau erdves, iš vienaukštės ji tapo dviaukšte“, – pasakojo V. Brazauskas, akcentuodamas, jog pagrindinis jo siekis buvęs išsaugoti nepažeistą gamtą – senąsias pušis.

Kai teko viešėti Švedijoje, tvirtino jis, pamatė, kaip švedai, statydami namus, nepjauna šalia augančių medžių, atvirkščiai – juos išsaugo. Todėl ir jis, prisiminęs švediškus architektūros ypatumus, nusprendė, kad pušys gali sau augti terasos viduryje. Pušims stypstant ir storėjant kamienams, ertmes lubose galima padidinti. Pušų kamienai – tarsi natūralios statinio kolonos, o terasos turėklai, verslininko išmone, užpildyti ne medinėmis lentelėmis, bet tvirtai perpintomis virvėmis.

„Man patinka natūralus grožis, – atviravo pašnekovas. – Viduje, užvertus galvą, pro stoglangį matosi plaukiantys debesys ir pagal vėją linguojančios pušų viršūnės“, – tvirtino sodybos šeimininkas.


Į Darbėnus parvežė pievagrybių verslą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-05-25

Tris briketus su 25 kg durpių, pripildytų pievagrybių sporų, iš kurių turėtų išaugti iki 1 tūkst. vienetų pievagrybių, – tokį prizą iš ekologinio konkurso „Žalioji palangė Lietuvos 100-mečiui“, visus metus puoselėję „Avių ūkį“, į Darbėnus parvežė šio konkurso laureatai – gimnazijos priešmokyklinukai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas