Emigracijoje laukia išbandymai

Išgirsti, kad bendraklasis ar draugas emigruoja iš Lietuvos – ne naujiena. Mes tik palinkime jiems sėkmės ir gero kelio, net nepagalvoję, kokie išbandymai dar laukia jų priešakyje. Taip nutiko ir 16 metų Dovydui Šalviui. Vaikinas jau 3 metus gyvena Norvegijoje, ten jaučiasi laimingas ir net nesvarsto, jo manymu, absurdiškos minties grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau ir jo kelias į laimę Norvegijoje nebuvo rožėmis klotas.

Šiuo metu Norvegijoje su šeima gyvenantis Dovydas Šalvys nesigaili palikęs gimtinę, tačiau visuomet ilgisi čia likusių draugų, su kuriais jis bendrauja iki šiol.

- Dėl kokių priežasčių palikote Lietuvą?

- Pagrindinės priežastys: menkas tėvų uždarbis Lietuvoje, mažos perspektyvos siekti aukštojo mokslo, karjeros. Mano tėtis jau šešerius metus gyveno Norvegijoje ir buvo kažkaip keista, kad jis tai grįžta, tai vėl išvažiuoja. Toks jausmas, kad jo išvis nebūtų. Todėl aš, brolis ir mama išvykome gyventi kartu su juo.

- Kokių lūkesčių turėjote vykdamas į Norvegiją?

- Kad mokslas bus lengvesnis, nes, mano manymu, Lietuvoje į mokinių galvas yra kišami visai nereikalingi dalykai. Čia, Norvegijoje, yra lengviau įstoti į aukštąsias mokyklas. Tuo pačiu tikėjausi, kad jausiuos kaip namuose, pritapsiu, išmoksiu kalbą.

- Su kokiais sunkumais ir nepatogumais susidūrėte ten nuvykęs?

- Pirmiausiai - su kalbos barjeru, nes nemokėjau nė vieno žodžio, išskyrus pasisveikinimą. Buvo labai sunku susikalbėti pirmuosius 3 mėnesius. Atvažiavęs pradėjau eiti į tarptautinę mokyklą, kur mokėsi atvykėliai iš viso pasaulio. Toje mokykloje yra susibūrusios musulmonų grupuotės, kurios puldinėja atsitiktinius mokinius, žmones ir t.t. Vieninteliai lietuviai jiems nepasiduodavo ir nenusileisdavo, bet praktiškai blogiausia - tai, kad niekas iš mokytojų į tai nekreipė dėmesio. Ten buvo ir tokia lietuvių kilmės mokytoja, kuri yra ištekėjusi už musulmono, ir ji palaikė musulmonų mokinių pusę. Ji tiesiog sakydavo, kad jei jie lenda, tai tiesiog nieko nedaryti, jei muša - taip pat išlikti ramiems. Perėjęs į kitą mokyklą, ir vėl susidūriau su kalbos problema, nes Norvegijoje yra labai daug akcentų, tad praktiškai kalbą man reikėjo išmokti iš naujo. Vėliau susipažinau su draugiškais žmonėmis, kurie labai daug man padėjo.

Iš pradžių nemokant kalbos buvo sunku susirasti draugų. Kai kurie diskriminuoja emigrantus, pavyzdžiui, vienas mokytojas parašė man žemesnį pažymį, nors buvau surinkęs tiek pat balų, kiek ir mano bendraklasis. Ir tai vien dėl to, kad aš – lietuvis.

- Kas nustebino atvykus į naują užsienietišką mokymo įstaigą?

- Pradėjęs eiti į tarptautinę „Nygård“ mokyklą nustebau, nes negavome nė vienos knygos. Mano klasėje mokėsi vaikai nuo 10 iki 16 metų. Pirmą mokslo dieną man buvo šokas: atrodė, kad grįžau atgal į darželį. Susėdę ratu mes visi mokėmės pasakyti savo vardą ir kiek mums metų, taip pat linksnių, asmenavimo. Po 8 savaičių mus visus suskirstė į klases pagal metus. Kitoje norvegiškoje „Hopskole“ mokykloje visas knygas, pieštukus, sąsiuvinius gavome nemokamai. Bet tada mokslas tapo sunkesnis gal šimtą kartų negu pirmoje mokykloje.

Nustebau, kad visos mokyklinės kelionės buvo nemokamos, o žmonės - malonūs, draugiški, linksmi, geranoriški, visada padedantys.

- Kuo skyrėsi Norvegijoje lankoma ir Lietuvoje anksčiau lankyta mokykla?

- Norvegijoje pamokos truputį ilgesnės negu Lietuvoje. Jos trunka 1 val. ir jų per dieną būna keturios, penkios. Mokykloje gali jaustis laisviau, nereikia nešioti uniformų, vadovėliai, mokykliniai reikmenys, kelionės yra nemokami. Su mokytoju kalbiesi kaip su draugu, kartu žaidi futbolą, krepšinį. Mokytojai dažnai padeda, kai tai net nėra susiję su mokyklos reikalais, pavyzdžiui, vakare nuveža į treniruotę arba parveža namo, padeda sutvarkyti dokumentus. Kartais net užsuka į svečius be jokios priežasties – vien tam, kad draugiškai pasikalbėtų. O Lietuvoje bijok nors žodį pasakyti – tuoj įpils dvejetą į dienyną ir sugadins visą trimestrą. Aišku, būna išimčių.

- Ką žadate daryti baigęs mokyklą Norvegijoje?

- Baigęs 13 klasių (nes čia mokyklose yra 13 klasių), žadu stoti į universitetą. Ten 4 metus studijuosiu pasirinktą specialybę, vėliau galvoju dvejiems metams vykti tobulinti žinių į Angliją. Grįžti į Lietuvą neplanuoju, nes ten nematau jokios perspektyvos. Tai būtų paskutinis mano pasirinkimas.

- Ar pasiilgstate Lietuvos?

- Lietuvos nepasiilgstu visiškai, tik joje esančių draugų, likusių giminaičių. Gailiuosi palikęs draugus, nes su lietuviais man visada linksmiau, smagiau ir įdomiau negu su norvegais.

- Ką patartumėte jaunuoliams, besiruošiantiems emigruoti iš Lietuvos?

- Patarčiau viską labai gerai apgalvoti, nes draugų, tokių kaip Lietuvoje, daugiau nerasite, svetur gyvenimas yra visiškai kitoks. Iš pradžių bus sunku, reikia pasiruošti atlaikyti įvairius išbandymus, bet vėliau viskas susitvarkys ir tikrai bus geriau.

Eglė DIRMEITYTĖ

"P. n." omformacija

• Rašyti komentarą (21)