|
|
|
Gal keikimės lietuviškai?
Galvoju: gal kokią paną sutiksiu, reiks pasikabint... Nu einu, einu, žvalgaus kokių nors šmutkių... OBA! Kaip iš dangaus angelas nusileidęs! Nei ten tona špakliaus jai ant veido, nei kiaulė kažkokia, viskas čiki piki. Prieinu prie jos, galvoju: nu reik primest tokį maladiec bičą biški, pabūsiu kietas. Tai taip atsirėmiau į lentynas, atsikačialinęs esu, raumenis parodžiau rankos ir sakau: - Labukas, pupa. - Pupa? – ta atsisuko į mane. - Nu jo, pupa. Ta pradėjo karoč ten lūžt iš manęs. Aš toks galvoju, what the f*ck? - Nu tai, koks vardas? Nu ar klyčką sakyk, kaip nori.. - Klyčką?!. – dar labiau pradėjo juoktis iš manęs. Aš toks nuleidau ranką, stoviu kai durnius, galvoju: nu rimtai, kas blogai jai? - Eik tu, kiaune... Ta kai vožė man tokią plekšnę, tai per visą maxę nuaidėjo. Ir pala pala, šitas buvo tai žiaurus prikas!!! Ji man sako: - Kad tave kur šikantį sutrauktų ir šimtai velnių prakeiktų!!. - aš taip pradėjau žvengt, kad omg… Galvoju: rimtai, tiek bežvengiant prireiks tūliko. Nu šito iš panos dar nesu girdėjęs! - Tu žiauri, negaliu, - vėl žvengiu. - Čia tipo sustūmei, ane? - Ar tau panašu, kad čia kažkas kažką stumdytų? Tiesiog nusikeikiau. - Esi girdėjus kokių rusiškų ar angliškų keiksmažodžių? – lūžtu. - Tu gal užsienietis?!. - Ne, kodėl turėčiau būt? – bandžiau ramintis biški jau. - Nes jei būtum tikras lietuvis, tai ir šnekėtum lietuviškai, - atrėžė piktu tonu, ir nusisukus išėjo lauk… Dabar kone kas antras lietuvis, ypač tarp paauglių, istoriją pasakotų tokia kalba. Kodėl taip yra? Kodėl žmonės nebekalba taip, kaip kažkada kalbėjo mūsų proseneliai? Iš tiesų net mūsų seneliai ir proseneliai buitinėje kalboje naudojo barbarizmų – nevartotinų svetimų žodžių. Tai nulėmė ir mūsų šalies istorija – pavyzdžiui, bendraujant su lenkais, germanais, iš jų „pasiskolinome“ ir žodžių, o sovietmečiu atsirado daug barbarizmų iš rusų kalbos. Vis labiau populiarėjant anglų kalbai, į Lietuvą atėjo ir daugiau angliškų žodžių, kurie vartojami taip, tarsi būtų savi. Žodis po žodžio keitėsi lietuvių kalba. Pamokų metu apklausus grupę Kretingos Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos mokinių, kiekvienas iš jų vidutiniškai pasakė 15-25 lietuviškus keiksmažodžius. Tyrimo metu paaiškėjo, kad kur kas daugiau jų gali pasakyti suaugę žmonės – po 30-40. Galime padaryti išvadą, jog Lietuvos jaunimo kalboje bręsta vis daugiau užsienietiškų keiksmažodžių, tačiau nereikėtų pamiršti ir lietuviškų. Kai kurie iš jų tikrai juokingi, ir juos pasakius kitam žmogui, šis ne įširs, o pradės alpti juokais. Bet gal juoko dozė padėtų greičiau pabaigti nereikalingus barnius? Žodynėlis: Zdarov(a) – labas; Pardofkė – parduotuvė; Šopinasi – apsipirkinėja; Pana – panelė; Pasikabint – suvilioti; Šmutkė – drabužiai; Oba – oho; Špaklius – makiažas; Čiki piki – puiku; Primesti – apsimesti, suvaidinti, pasirodyti; Maladiec – šaunuolis, šaunus; Kietas – raumeningas, populiarus, „fainas“; Atsikačialinęs - sportuojantis, raumeningas; Karoč – trumpiau, žodžiu; Lūžta – stipriai juokiasi; What the f*ck? – velniava; Klyčka – pravardė; Durnius – kvailys; Kiaunė – kvaiša, pusgalvė; Vožė plekšnę – trenkė į veidą; Maxė – „Maxima“; Prikas, prikolas – pokštas; Omg (oh my god) – Dieve mano; Tūlikas – tualetas, išvietė; Sustumti – apšmeižti, išvadinti negražiais žodžiais.
Kristina BURŠKYTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
