|
|
|
Gydytojos akyse užaugo kelios karteniškių kartos
Kartenos ambulatorijos šeimos gydytoja Janė Leščiauskienė, ką tik atšventusi savo 65-ąjį gimtadienį, karteniškius gydo jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Miestelio žmonės pamilę savo daktarę: jos akyse gimę, augę kūdikiai šiandien jau patys tapę tėvais, o vaikai – seneliais.
Iš pediatrės – į šeimos gydytoją „Ateina mamos su vaikučiais, o aš jas pačias tebematau jų vaikystėje. Vaikas spyriojasi, neduoda gerklės apžiūrėti, plaučių paklausyti. Mama pyksta, o man ima juokas, nes gerai atsimenu, kad lygiai taip pat elgėsi ji pati“, - J. Leščiauskienė neslėpė, jog labai dažnai atmintyje iškyla vienos šeimos kartų palyginimai. Ligi sveikatos reformos ji 27 metus dirbo pediatre: iš pradžių - Sedoje, po to – Kartenoje. Kai pediatrus pradėjo perkvalifikuoti į šeimos gydytojus, pastaruosius 13 metų ji dirba Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centro, kuris dar jungia Kartenos slaugos ligoninę bei Kalniškių sveikatos punktą, šeimos gydytoja. Ji prisiminė, jog prieš tris dešimtmečius, kai su vyru Egidijum atvyko gyventi ir dirbti į Kartenos miestelį, buvo ką tik pradėta dabartinės ambulatorijos statyba – kyšojo vien pamatai. Tuometinė poliklinika glaudėsi senajame klebonijos pastate. Ambulatorijos patalpos šiandien – renovuotos, šviesios ir erdvios. Kartenos poliklinikoje, kaip ją įpratę vadinti vietiniai gyventojai, dirba dvi gydytojos: be J.Leščiauskienės, dar - antrus metus iš Klaipėdos važinėjanti Agnė Jakubčionytė. „Norėtųsi prikalbinti ją visam laikui pasilikti čia dirbti. Jau ateina metas, kada reikia perduoti vairą į jaunas bei patikimas rankas“, - užsitarnauto poilsio poreikio neslėpė garbaus amžiaus medikė. Neramina tuštėjanti Lietuva Gydytis pas J.Leščiauskienę šiandien yra prisirašę per 2,5 tūkst. pacientų – iš Kartenos bei aplinkinių kaimų, tačiau jai nerimą kelia, kad jos aptarnaujamoje apylinkėje, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja gimstamumas ir sensta gyventojai. „Kai atvažiavau į Karteną dirbti, prižiūrėdavau po 32 – 35 mažuosius pacientus ligi 1 metų amžiaus. O dabar miestelyje belikę vos 12 šio amžiaus mažylių“, - lygino gydytoja. Jai neramu, kad tuštėja šiandien visa Lietuva: „Važiuoji keliais ir matai, kad kur ne kur besigano karvių bandos. Man kyla asociacijos su Jono Avyžiaus pavaizduota išdraskyta Lietuva – kaimais su ištuštėjusiomis sodybomis“. Prieš kelis dešimtmečius Lietuva iš sodžių išsivažinėjo į miestus, ir dėl to gėlė širdį tautos šviesuoliams. Dabartinis išvykimas iš visos Lietuvos gresia išvis nutautėti, baisiau negu sovietmečiu. Gydytoja suskaičiavo, kad vien iš Kartenos miestelio į užsienį su tėvais yra emigravę per 20 vaikų ligi 18 m. amžiaus. „Sugrįžta vasaroti pas senelius, ir jau „vaukčioja“ vau - vau, aa – aa, nes nebemoka šnekėti lietuviškai“, - J.Leščiauskienė žino, jog didžiuma karteniškių vaikų su tėvais įsikūrė Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, yra išvykusių gyventi į Švediją ir Italiją. Nebeskaito vaikams pasakų Gydytoja įsitikinusi, jog dabartinis modernus gyvenimas vaikų sveikatai jau pridarė ir nemažai žalos. „Nuvažiuoji pas sergantį vaiką - televizorius mirga marga per dieną, ir vaikas įsmeigęs į jį akis. Atrandi vaikų, neatsitraukiančių nuo kompiuterio. Tėvai žino, kad ilgai sėdint prie ekrano persitempia vaiko akys, krypsta stuburas, tačiau leidžia, nes vaikas yra užimtas“, - tvirtino ji. J.Leščiauskienės pastebėjimu, net mažo vaiko nebepamatysi apsikrovusio žaislais ar vartančio knygą. Tokie mažyliai ateina į darželį, nemokėdami normaliai kalbėti, bet puikiai susigaudantys mobiliajame telefone. „Vadinasi, šie vaikai su mama jau nebeskaito knygų. Taip neturėtų būti, nes knygos lavina vaizduotę, ugdo kalbą, skatina pažinti aplinką“, - įsitikinusi medikė. Šiuo metu ją džiugina tai, kad daugėja jaunų motinų, kurios nori kuo ilgiau maitinti vaiką krūtimi. Tarp tų vaikų, kurie ilgiau maitinti motinos pienu, gerokai mažiau alergiškų. Yra motinų, kurios pačios pradeda auginti ožkas ir vaikus girdo jų pienu, kuris veiksmingas prieš dermatitus. Gydytoja pastebi, kad tėvai nevengia duoti vaikams skanauti kolos, „čipsų“, nors - pilnas sodas obuolių. Nuo sintetinio maisto vaikai tampa alergiški, jiems dažniau pučia pilvą. Pas ją ateinantys vaikai žino, kad gydytoja pavaišins juos savo firminiais saldainiais – ir ištraukusi parodė maišelį spalvotų vitaminų. Tačiau paklausta, ar pati niekada nepalepina skanumynais savo keturių anūkų, nusijuokė, jog retsykiais ji tampanti tokia pačia minkšta močiute, kaip ir visos. Dovana iš širdies – ne kyšis Samprotaujant apie gyvenimą, medikę liūdina faktas, kad kaimų žmonės neturi darbo, o dažnas ir nenori dirbti. „Jauni vyrai apsikabinę bambalius pagrioviais sėdinėja ir geria. Jų pagalbos ne vienam reikėtų ūkyje - žmonės samdytų juos. Bet - kur tau, tokie neina dirbti. Tačiau gydyti juos vis vien tenka, nors pusę gyvenimo, o gal ir daugiau, prageria. Prireikus gydytis, stoja į darbo biržą. Tokiam, žiūrėk, dar ir invalidumą skiria, - mąstė gydytoja. Tačiau neslėpė, jog ji sutarianti ir su asocialiais žmonėmis, užjaučianti juos. – Vis vien jie yra likimo nuskriausti: jei paslydo, vadinasi, šiam žmogui kažko trūko“. J. Leščiauskienei apmaudu, jog šiandien visuomenėje gerokai smuktelėjęs gydytojo prestižas, įsigalėjo stereotipas, kad gydytojai yra kyšininkai. „Aš nemanau - jei gydytojui neduosi pinigų, jis negydys žmogaus. Bet jeigu žmonės taip kalba ir taip yra iš tiesų, dėl to man labai skauda širdį“, - neslėpė ji. Kyšiu ji nelaiko nedidelės dovanos, teikiamos iš širdies: „Jei kaimo moterėlė atsidėkodama atneša kokią dešimtį vištų kiaušinių ar sode priskintų vyšnių kibirėlį, aš priimu tai kaip pačią nuoširdžiausią dovaną. Žmogus įsižeistų, jei jos nepaimtum: daktarą palaikytų išdidžiu, o dovaną – per menka“, - įsitikinusi karteniškių meilę per dešimtmečius pelniusi gydytoja.
|
|
