Sėkmę nulemia meilė savo darbui

Vieni nori tapti gydytojais, antri - psichologais, o treti - tiesiog ūkininkais. Atrodo, taip lengva: augini keletą galvijų, truputį grūdinės kilmės augalų, ir viskas. Toli gražu, ne. Kaip ir kitos specialybės, taip ir ūkininko, reikalauja nemažai vargo ir pastangų. Apie tai kalbėjomės su Kėkštų kaime gyvenančiu ir pieno ūkį turinčiu ūkininku Irmantu Butkevičiumi.

Ūkininkas Irmantas Butkevičius sako, kad jo darbas nėra lengvas.

- Kaip tapote ūkininku?

- Gimiau ir augau kaime. Savaime traukia prie žemės, norisi ją panaudoti. Be to, tėvai palikimo paliko kelias karves. Nuo jų viskas ir prasidėjo. Dabar ūkininkavimas tiesiog įaugęs į kraują. Nebegalėčiau dirbti kito darbo.

- Ar reikia baigti tam tikrus mokslus, norint tapti ūkininku?

- Didelių mokslų nereikia. Jeigu turi žemės, gyveni kaime, tai ir tampi ūkininku. Pats baigiau Žemės ūkio mokyklą – dabartinę Kretingos technologijos ir verslo mokyklą.

- Koks Jūsų ūkis, ką auginate?

- Turime pieno ūkį ir auginame 30 karvių. Žinoma, auginame ir pašarus galvijams.

- O kur padedate tiek daug pieno?

- Pieną parduodame – jį superka “Žemaitijos pienas”. Taip jau darome apie 10 metų.

- Ar taikomi kokie nors reikalavimai ūkininkams?

- Žinoma. Tikrinamas ir pienas, ir ūkyje naudojamas vanduo. Žiūrima, kad jie atitiktų pieno ūkiui keliamus reikalavimus. Taip pat 2 kartus per metus atvažiuoja patikrinti ir gamtosaugininkai.

- Ar ūkininkauti yra brangu?

- Tikrai nepigu. Šiemet pabrango plėvelė šieno rulonams vynioti. Kainuoja ir technika. Kai reikia šienauti pievas, ypač pasijaučia, kad pelnas mažas, o išlaidos labai didelės.

- O Jūs, kaip ūkininkas, ar esate remiamas valstybės?

- Taip. Kaip ir daugelį Lietuvos ūkininkų, mane remia Europos Sąjunga. Be jos būtų tikrai nelengva išsiversti.

- Kokią techniką perkate?

- Labiausiai reikalinga šienavimo technika. Šiemet jos įsigijome daugiau. Ji labai palengvina darbą.

- Kaip technika Jus pasiekia? Ar pats turite iš kito miesto parsivaryti, ar ji atvaroma?

- Kadangi techniką perku Lietuvoje, tai ieškau firmų, užsisakau, derinu užsakymus, ir ji atvaroma.

- Kiek laiko atima ūkis?

- Beveik visą. Vasarą ryte išeini, o vakare pareini. Žiemą gal ne tiek daug užtrunka tas ūkininkavimas. Visgi reikia ir galvijus sužiūrėti, ir dar aplinką aptvarkyti.

- Ar galvojate ūkį plėsti?

- Gal truputį, bet toli į ateitį negalvoju. Dideliems ūkiams samdomi žmonės, o mes turime šeimos ūkį. Padeda ir vaikai: 14-metė Skaistė ir 13-metis Dovydas.

- O kokie tie ūkininkavimo pranašumai ir trūkumai?

- Pranašumas toks, kad per mėnesį gauname pastovias pajamas, tačiau yra ir trūkumų. Nėra išeiginių ir pieno ūkis pririša prie namų. Nelabai kur išeisi, turėdamas tokį ūkį. Nepaliksi kažkam prižiūrėti 30 karvių.

- Ar sunku ūkininkauti Lietuvoje? Ko trūksta?

- Nėra lengva, bet kai dirbi tau patinkantį darbą, tai lyg ir nejauti to sunkumo. Ir vaikai padeda, ir technika palengvina darbą. Žinoma, jeigu mūsų ūkis būtų didesnis, tai galėtume ir žmones samdyti, bet kadangi čia tik šeimos ūkis, tai dirbame patys. O išmokos Lietuvoje ūkininkams galėtų būti ir didesnės.

- Šiuo metu didelė dalis jaunų žmonių masiškai bėga iš Lietuvos ir tik vienetai pasirenka ūkininko kelią. O pasidomėjus ūkininkavimu ir noras gali dingti, kai viską gerai apsvarsto. Ką jiems patartumėte?

- Jeigu labai nori ir tau patinka tas darbas, tai ir stengies įveikti visus sunkumus, kurie iškyla. Jų visada ir visur bus. Tiesiog reikia nenuleisti rankų ir eiti pirmyn.

Indrė JANUŠKAITĖ

"P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)