|
|
|
Audėjos juostos – garsiems žmonėms
Kraštietės 80-metės Stasės Pilibaitienės austos tautinės juostos ne mažiau išgarsino Lietuvą, negu jos brolio - iškilaus skulptoriaus Antano Mončio darbai. Iš dabartinio Plokščių kaimo, prie Grūšlaukės, kilusios audėjos juostomis buvo apjuostas Popiežius Jonas Paulius II, užsienio šalių vadovai ir diplomatai, garsūs menininkai.
„Lietuva“ pasklido po pasaulį Plačios, 16 – 18 cm, ąžuolų lapais išmargintos S.Pilibaitienės juostos, kiek jai žinoma, buvo užrištos vyskupui Antanui Vaičiui, dainininkams Virginijui Noreikai, Valerijui Prudnikovui, Giedrei Kaukaitei, Stasiui Povilaičiui, Irenai Milkevičiūtei, artistui Juozui Zavaliauskui, Dailės muziejaus direktoriui Antanui Budriui. Moteris galėtų vardinti ir vardinti žmones, kurie apjuosti jos išaustomis juostomis. Dešimtimis jų vienu metu S.Pilibaitienė nuaudė, Lietuvos valstybinės filharmonijos bei Vyriausybės kanceliarijos užprašyta. „Gal mano stilius – raštai ar spalvų deriniai - jiems įtiko, - svarstė menininkė. - Man tik pasakydavo, kad juostomis pagerbiami tarnystę Lietuvoje baigę užsienio šalių ambasadoriai ar nusipelnę veikėjai“. Tauralaukyje, Klaipėdoje, gyvenanti moteris sakė, kad ją tik gerokai vėliau įvairiais keliais pasiekdavusi informacija apie žmones, pas kuriuos iškeliaudavo jos darbai. Kartais pati pamatydavusi per televiziją ar perskaičiusi laikraščiuose: savo juostas, tikinio ji, galinti atskirti iš šimtų kitų audėjų darbų. Juolab, kad specifinį raštą iš ąžuolų lapų buvo pati susikūrusi. Šventajam Tėvui jos juosta buvo užrišta dar 1989 m., kai Vatikane koncertavo Vilniaus konservatorijos kamerinis choras: „Per televizorių parodė. Tik Šventasis Tėvas ilgai jos ant pečių nelaikė, nusijuosė“, - juokėsi kūrėja. Audėja nesuskaičiuotų, kiek jos juostų su užrašu „Lietuva“ pasklido po pasaulį, kai šalis atgavo Nepriklausomybę. „Išvažiuojantys svetur būriais ateidavo prašyti, kad priausčiau juostų“, - audėja neslėpė, kad nuo ryto ligi vėlumos dūgzdavo jos staklės, kuriose vienu metu buvo audžiama po kelias juostas. Joms pasirinkdavo vilną, medvilnę, liną. Vienoje juostoje derindavo po 3 – 5 spalvas. Dabar užsakymų gerokai sumažėję, tik saviškiai ar giminės beprašo juostų įvairiems jubiliejams. „Nueina juostų mada. Ką žinosi, kur jas padeda ir garsenybės: gal suvynioja ir įgrūda kur nors į spintą. Keičiasi namų interjerai, nebėra kur jų pritaikyti“, - samprotavo garbaus amžiaus tautodailininkė. Atgimusi aistra tapyti S.Pilibaitienė neslėpė, kad austi ji pradėjo tik išėjusi į pensiją. Ligi tol dirbo buhaltere, vėliau Dailės kombinate mezgė, drožinėjo klumpes, raižė medžio raižinius. S.Pilibaitienės duktė Kristina Mickevičienė juokavo, kad jos motina pomėgį menui, pagal japonų požiūrį į gyvenimo tėkmę, keičianti kas 7 metus. „Ji – labai kantri, kruopšti ir užsispyrusi. Niekada nekuria paviršutiniškai: jeigu turi savo idėją fix, būtinai ją realizuos ligi galo ir tik gerai“, - tikino dailės pedagogė K.Mickevičienė.
Dabartinė S.Pilibaitienės aistra – tapyti. Ji mėgsta piešti gėles. Jos paveiksluose atskiras žiedas, lauko ar darželio gėlių puokštė dažniausiai derinama su pačiais brangiausiais moteriai daiktais –motinos siuvinėta staltiese ar takeliu, gimtosios trobos langu. Tapyti ją paskatino vyresnė sesuo palangiškė Birutė Turauskienė. „Sesė žinojo, kad turiu gebėjimų, ir paprašė, kad jos 80-mečio jubiliejui nupieščiau ką nors, kaip sakoma, - iš dūšios. Nupiešiau gėles prie namų pamato, po to - brolio Antano skulptūrų muziejų Palangoje. Anūkė Eglė prinešė gėlių ir paprašė jas nutapyti. Taip ir įnikau į tas gėles. Kol piešiu, atrodo, širdis atsigauna. O kai baigiu, žiūriu ir galvoju, - ai, koks čia tas mano darbas – yra šimtai tikrai gražių paveikslų“, - polinkį į tapybą labai savikritiškai vertino kūrėja. Beje, ji nesureikšmina ir savo gebėjimo austi: „Pažinojau tikrai didžių audėjų - kokių jos lovatiesių, pagalvėlių, kilimų priausdavo“. Apie brolį nebuvo žinių Meninį polinkį, mano S.Pilibaitienė, ji atsinešė iš savo šeimos. „Mūsų tėvas Antanas buvo graborius - dirbo karstus. Man liepdavo juos išgražinti: ant dangčio piešdavau kryžių, raides, o aplink karstą - ornamentus. Buvau gal kokių dešimties, nesakau, kad tas darbas buvo man prie širdies, bet reikėjo padėti tėvams, - prisiminė pašnekovė. - Mama Barbora turėjo gražų balsą - giedojo chore, lankė moterų ūkininkių kursus“. Antanas buvo vyriausias šeimoje ir vienintelis brolis tarp 3 seserų, - juodu skyrė 10 metų amžiaus tarpsnis. „Brolis labai mylėjo mane: atsimenu, pasistatydavo sau ant pėdų ir abu taip vaikščiodavome. Vis atsimenu jį piešiantį. O kiek eibių esu jam prikrėtusi: dažus, bandydama pati piešti, išterliodavau, esu ir ant žemės išpylusi“, - S.Pilibaitienės atmintyje atgijo šviesūs vaikystės atsiminimai. Sovietmečiu, ji sakė, nesijuto kad jų brolis – pasaulinio garso menininkas. „Iš Kauno, artėjant sovietams, jis pasitraukė į Vakarus. Įkalbinėjo ir mus trauktis, bet tėvai atsisakė. Ilgus metus po geležine uždanga apie jį nieko nežinojome, kol sykį mama per „Amerikos balso“ radiją išgirdo, kad A.Mončys gavo apdovanojimą. Pradėjome ieškoti, suradome. O pirmas šeimos susitikimas įvyko praėjus 50 metų po išsiskyrimo“, - teigė pašnekovė. Vėliau jai brolis patikėjo pagal paties sukurtą maketą iš granito padirbinti tėvams antkapinį paminklą – skulptūrą Grūšlaukės kapinėse, vaizduojančią dvi susikibusias ir per gyvenimą išvien ėjusias rankas. Netrukus po motinos mirties, tais pačiais 1993 m., jo paties valia šalia abiejų tėvų amžino poilsio atgulė ir A.Mončys. S.Pilibaitienė, paklausta, kaip mananti, ar jos liaudiška kūryba šiandien žavėtų brolį Antaną – Prancūzijoje išgarsėjusį skulptorių modernistą – ji suabejojo: „Kažin. Jo – visiškai kitoks stilius ir braižas. Jis buvo europietiško matymo ir mąstymo kūrėjas“.
|
|
