Gera būti geram

Aurelija Žiliutė, 19-metė kretingiškė, jau trejetą metų savanoriauja įvairiose organizacijose ir pripažįsta, jog šiandien be šio užsiėmimo jai būtų sunku įsivaizduoti tolesnį savo gyvenimą.

Aurelija Žiliutė (viduryje) sako, kad savanoriavimas – galimybė daryti gerus darbus, įdomiai leisti laisvalaikį ir sutikti įdomių žmonių.

Nuo “Sniego gniūžtės” iki Maisto banko

Pirmą kartą su savanoryste Aurelija susidūrė 2008 metais prevencinėje stovykloje jaunimui “Sniego gniūžtė”. Tada mergina buvo programos dalyvė, ne savanorė, tačiau pastebėję Aurelijos aktyvumą ir drąsą išsakyti savo nuomonę organizatoriai jai pasiūlė jau kitąmet papildyti stovyklos savanorių gretas. Taip 2009-ieji tapo merginos savanoriavimo pradžia. Be “Sniego gniūžtės” Aurelija dalyvauja dar keleto nevyriausybinių organizacijų veikloje: ji - Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos “Žingsnis”, “Dvasinės pagalbos jaunimui centro”, “Vaikų dienos centro” ir “Maisto banko” narė.

Kretingiškė pasakojo, jog Lietuvoje vyrauja savotiškas “savas savanorių ratas”, kuriame dalijamasi informacija apie įvairius su savanoryste susijusius renginius.

“Taip iš karto sužinome visas naujienas, organizatoriams siūlome savo pagalbą. Dažnai atrodo, jog norėčiau sudalyvauti ten ir ten, tačiau nebelieka laiko, neišeina iškart visko aprėpti”, - atviravo Aurelija.

Savanorystės pliusai ir ne tik

“Draugai dažnai vadina mane Motina Terese: aš negaliu lyg niekur nieko praeiti pro kenčiantį žmogų, tad galbūt tuo mane ir patraukė savanorystė - galimybe padėti kitiems”, - teigė 19-metė.

Mergina pasakojo, jog dalyvaudamas šioje veikloje tampi aktyvia visuomenės dalimi bei pelnytai jautiesi reikalingas. “Be to, savanoriavimas ugdo asmenybę”, - įsitikinusi Aurelija.

Ji pati džiaugiasi nugalėjusi scenos baimę ir įgijusi drąsos kasdieniniame gyvenime. “Savanorystė - ir būdas kitaip pažvelgti į pasaulį. Jau trečius metus dalyvauju tuose pačiuose renginiuose ir, atrodo, jie man seniai turėjo įgristi - kiek galima tą patį per tą patį. Tačiau iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau man jie patinka: išgirstu vis ką nors nauja ir susipažįstu su vis naujais žmonėmis”, - pasakojo mergina. Didžiausiu savanorystės stimulu Aurelija įvardija galimybę stebėti, kaip žmonės keičiasi: “Dažnai chuliganai ar užsispyrėliai po renginio patys tampa savanoriais, o tu žinai, jog prie to prisidėjai, ir tau gera širdy“.

Vis dėlto neužtenka vien lepintis kitų džiugiomis emocijomis ar dėkingumo šūksniais. Savanoriavimas - tai ir nelengvas darbas, reikalaujantis didelės dalies laiko bei pastangų. “Organizuojant jaunimo stovyklas tenka nemaža streso dozė, pasitaiko, jog nueini miegoti tik apie antrą valandą nakties...” - sakė Aurelija. Natūralu, jog tiek daug dėmesio skiriant vienam dalykui, mažiau jo lieka kitiems: Aurelija liūdnai pripažįsta, kad pradėjus savanoriauti šiek tiek nukentėjo mokslai. “Tačiau tai tik vienas minusiukas savanoriavimo pliusų jūroje. Jausmas, jog esi savanoris, viską atperka”, - tvirtino mergina.

Noras pasidalyti geru

“Savanoriai rengia vasaros stovyklas, po kurių dažnai būna savotiškas pratęsimas - organizuojami jaukūs susibūrimai su vadovais ir dalyviais, kulinariniai vakarai ir kitokie renginiai. Šilta jų atmosfera iš dalies padeda savanoryste sudominti daugiau žmonių - juk, kai dalykas geras, norisi juo pasidalinti”, - įsitikinusi Aurelija.

Pradėjusi savanoriauti, ji stengėsi į šią veiklą įtraukti ir savo draugus. “Taip jie greitai “atsirūšiavo”: su prisidėjusiais tebebendrauju iki šiol, o su kitais ryšys savaime nutrūko”, - teigė mergina. “Sniego gniūžtės” principu mažiesiems organizuojama stovykla “Snaigės” Aurelija sudomino ir savo jaunesnę seserį bei pusseseres.

“Visi, ką pakviečiu, kad ir kiek spyriotųsi, galų gale lieka labai patenkinti, o sesė jau nekantrauja, kada pati galės tapti savanore”, - pasakojo savanorė.

Kalbindama jaunimą savanoriauti Aurelija susiduria su neslepiamu tėvų skepticizmu. “Dažnai tėvai galvoja, kad kviečiame jų vaikus į kažkokią sektą, tačiau mes kovojame su tokia jų nuomone rengdami jiems informacinius seminarus”, - patirtimi dalijosi jaunoji savanorė.

Jos pačios tėvai iš pradžių nenoriai išleisdavo dukrą į kelias dienas trunkančias stovyklas, tačiau įsitikinę gerais jų tikslais, šiandieną patys skatina dukrą. Baigusi Jurgio Pabrėžos gimnaziją mergina neketina mesti savanorystės bei planuoja studijuoti slaugą, taip ji ir toliau galės padėti kitiems. “Juk, kaip vienas kolega savanoris yra pasakęs, gera būti geram!” - tvirtino būsimoji studentė.

Ūla BENDIKAITĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)