Etnokultūra – daugiau, negu klumpės ar tautinis kostiumas

Atrodo, kad etnokultūra šiuo metu išgyvena renesansą – etnografinio palikimo temos gvildenamos žiniasklaidoje, etninių vertybių ugdymu rūpinamasi mokyklose, vaikai – ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigose - skatinami pažinti savo tautos palikimą.

Etnokultūrinį atspalvį dažnai turi įvairios šventės bei tradicinės vakaronės. Ar tuos renginius aptardami galėtume sakyti, kad tai jau ir yra etnokultūrinė raiška, o gal tik jos atspindys? Mintimis apie etninės kultūros reikšmę šiuolaikiniam žmogui, apie tautos kultūros sampratą milžinišku greičiu lekiančioje kasdienybėje dalinosi etninės kultūros ugdymo turinio konsultantė, etninės kultūros mokytoja ekspertė Virginija Rudavičienė.

Gyvename globalioje visuomenėje, atsivėręs pasaulis pateikia įvairiausių iššūkių, todėl natūraliai kyla klausimas – kaip suvokti, kas yra etninė kultūra? Atsakymas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas – dabar itin madingos folkloriniu stiliumi muzikuojančios grupės, pasirinkusios šiuolaikinės ir tautinės muzikos derinius, bendruomenių šventėse linksmybės šurmuliuoja senovinių papročių ir apeigų fone. Rajonuose itin populiarūs tampa etnokultūriniai projektai, mokyklos renkasi etnokultūrinio ugdymo kryptį. Ar tai reiškia, kad etnokultūra įsilieja į šiuolaikinį gyvenimą, o gal toks etnokultūros gaivinimas tėra tik parodomasis, tik savotiškas mados vaikymasis?

„Iš tiesų, kaip suvokti, kas yra etninė kultūra? Galvoju, kad vien tautinis rūbas tikrai jos nereprezentuoja. Jei širdis šventei ruošiantis dainuoja ir iš tiesų norisi užsivilkti tautinius rūbus, kodėl gi ne. Vis dėlto etninė kultūra yra gerokai daugiau, negu šventės ar vakaronės, organizuojamos pagal lietuviškas tradicijas ir papročius. Etninė kultūra yra žmogaus suvokimas, kad jis gyvena čia ir dabar, savosios žemės ritmu po Kūrėjo delnu. Norėdamas suprasti, ką man, šiuolaikiniam žmogui, reiškia etnokultūra, turėčiau žinoti, koks yra mano santykis su gamta, aplink mane esančiu pasauliu, su gimtąja žeme. Ar aš suvokiu, kad esu savosios žemės žmogus, ar aš gyvenu jos laiko ritmu, kaip vertinu metų laikų kaitą: ar džiaugsmingai priimu žiemos pūgą ir rudens darganą, palydėdamas išskrendančius paukščius. Deja, atrodo, kad lyg ir prarandame ryšį su mus gydančia ir maitinančia gamta“, - kalbėjo V.Rudavičienė.

Pasak jos, sunku išsiaiškinti, ką mums bereiškia etninė kultūra, kai dabartinis žmogus yra gal net prieš jo paties valią įtrauktas į nuolatinės skubos būseną ir nebesuvokia, kad gamta turi savo amžinąjį ciklo ratą ir jos gyvenimas sukasi pulsuojančiu ritmu, kuriame yra vietos ir paukščiui, ir žmogui.

„Skubėdami atlikti įvairiausias užduotis, vis paraginami sparčiojo interneto, pradedame užmiršti, kad visi žmogaus gyvenimo tarpsniai yra vienodai svarbūs, ir kultūrinė patirtis, išmintis ateina į žmogų kaip patyrimas ilgo brandos proceso: negalima nieko paskubinti – nei vaikystės, nei senatvės. Kaip sveikinamės, kaip atsisveikiname, kaip skubame talkon, kaip priimame gimusį, kaip palydime į Amžinybę, kaip gydomės, kokios žolelės grąžina sveikatą peršalus, - visa tai yra mūsų, tik mūsų, gyvenusių anksčiau bei gyvenančių čia ir dabar, perimta ir tęsiama tradicija. Ar vaikštome basomis per žolę? Ar bežinome, kokias žoleles reikia susirinkti atėjus vasarai? Kaip mums atgaivinti trūkinėjantį ryšį su gamta? Pirmiausia turime ištrūkti iš bėgimo takelio tiesiosios. Esame įsprausti keliauti gyvenimo taku tiesiai ir tik tiesiai, skaičiuodami minutes, net sekundes, nors iš tiesų žmogaus gyvenimas, kaip ir gamtos, turi vykti cikliškai – ratu. Jei tikrai norime susigrąžinti etnokultūrines vertybes, iš tiesų atgaivinti savąją kultūrą, turime stabtelėti, rasti laiko ir atsigręžti. Atsigręžimas ir kultūrinės patirties reflektavimas labai svarbus. Viskas gamtoje ir žmogaus gyvenime be galo gražiai Kūrėjo sudėliota, viskas dera. Tereikia tai, kas duota, kas paveldėta ir perimta, interpretuoti kūrybiškai. Apmąstę ir perėmę turime tęsti perduodami – tąsa išsaugant ir yra tikroji etninė kultūra“, - sakė V.Rudavičienė.

Tautos kultūros perdavimo garantas yra žmogaus išugdytas gebėjimas atsakyti į, rodos, paprastą klausimą: kas aš esu, kur mano pradžia, kokios ir kur mano šaknys, maitinusios tuos, kas davė man gyvybę. V.Rudavičienė pastebi - šiuolaikinis žmogus nenoriai supranta, kad pasaulis prasideda ne nuo jo, kad daugybė nuostabių dalykų buvo sukurta iki mūsų, kad mes, būdami tautos dalimi, gauname didžiulę kultūros dovaną.

„Dabartiniame pasaulyje yra itin akcentuojamas vidinis ego. Tai yra naudinga, nes skatinamas vartojimas, greitėja apyvarta, gaminama daug ir daiktai trumpalaikiai. Ar globaliame pasaulyje yra vietos etninei kultūrai? Sunku atsakyti, nes technologijų pasaulyje reikalingas žmogus-vartotojas, vartojantis nuolat ir kuo daugiau. Etninė kultūra išryškina žmogaus-kūrėjo, tausojančio gamtą ir gyvenamąją aplinką, savybes. O pažiūrėkime, kaip daiktus mokėjo saugoti ir išlaikyti mūsų protėviai. Ir kuriami, gaminami daiktai jau turėjo konkrečią paskirtį – ši skrynia tai šeimai, o štai šis ąsotis anai šeimininkei. Per daiktą netgi būdavo puoselėjamas ryšys tarp žmonių“, - svarstė V.Rudavičienė. Jos nuomone, globalizacijos įtaka išryškino nuolatinį skubėjimą, formuojami nauji žmonių įpročiai planuoti ir vertinti tai, kas bus, ką ir kaip darys, pamirštant, kad labai svarbu, o gal net svarbiausia - tai, kas yra čia ir dabar, nes gyveni, bendrauji, daliniesi, turi šiandieną ir turi tautos patirtimi nuspalvintą tradiciją.

„Labai gerai, kad etnokultūros pamokų yra mokyklose. Pamokose ir bandoma sustabdyti tą nuolatinį bėgimą. Bandoma atsigręžti į praeitį ir savęs paklausti – o kas aš esu? Iš ko aš ,,sudėliotas“? Aš – tai lietuvių kalba, žemė, tėvai, tikėjimas. Bandymas stabtelėti ir atsigręžus reflektuoti, kas sudaro mano savastį, mano identitetą. Taip formuojasi asmens suvokimas, kad jis yra svarbus savo žemės žmogus. Globalioje visuomenėje yra svarbi vartojanti dauguma, o tautinėje kultūroje ryškėja asmenybė, skleidžianti savo kūrybinius gebėjimus šeimoje, bendruomenėje. Tautos kultūra akcentuoja bendruomeniškumą – juk lietuviai ir švęsdavo kartu, ir dirbdavo, ir problemas spręsdavo. Tokius žmones sunku pajungti, valdyti, o štai globalizacijos užvaldytą ir vartoti įnikusį individą – vieni niekai“, - įsitikinusi V.Rudavičienė.

Anot jos, save suvokęs žmogus yra orus. Jis nepasiduoda politikų manipuliacijoms, reklamos įtakai, jis turi tvirtą vertybių sistemą, kuri leidžia džiaugtis ir gyventi kūrybiškai plėtojant, tęsiant ir perduodant šeimos, tautos tradicijas.

„Etninė kultūra yra ne močiutės vilnonė skarelė muziejuje ir ne verpimo ratelis kaimo turizmo sodyboje. Etninė kultūra yra gyvenimo būdas čia, savo žemėje, ir dabar, o ne kada nors. Tai gyvenimas sprendžiant Kūrėjo mįslę: kas aš esu, kodėl aš čia. Etnokultūra yra nuolatinė kūryba. Kodėl mes jos lyg ir bijome? Negatyviai vertindami tautinę kultūrą, atmesdami tradicinį gyvenimo būdą, priimame globalizacijos žaidimo taisykles – nebesinori ištrūkti iš patogios rutinos - ko reikia, viską nusiperku, kam vargti... Tačiau ar skubėjimas yra progresas? Progreso, kaitos reikia, nes be kaitos neįmanoma kūryba. Priimdami pasaulį, turime suvokti, kad galime ir turime ne tik imti, bet ir dalintis tuo, ką išsaugojome, kas sudaro mūsų identitetą. Todėl etnokultūra negali būti kažkokia paradinė, reklaminė, prisimenama tik kelis kartus per metus. Etnokultūra yra apmąstymas, suvoktas gyvenimo būdas ir nuolatinis žiūrėjimas į aplinką, gamtą, išsiugdytas gebėjimas kūrybiškai priimti tautos gyvenimą, neišduodant savęs ir nekeliaklupsčiaujant prieš pasaulį“, - kalbėjo V.Rudavičienė.

• Rašyti komentarą (1)