|
|
|
Po Žemaitijos dangumi - trys Romualdo Granausko vienatvės
Rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko kūrybos pasaulis daugeliui pažįstamas iš dar mokykloje skaitytų ir nagrinėtų kūrinių: „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Jaučio aukojimas“. Mums, gyvenantiems Žemaitijoje, ranka pasiekiama erdvė – Mosėdis, Skuodas, Šaukliai, Seda, - auginusi ir brandinusi rašytojo žvilgsnį į pasaulį, vėrusi skaudžias laikmečio žaizdas. Artimi ir jo kuriami personažai – tikri žemaičiai: mažakalbiai, tvirti, santūriai išgyvenantys likimo jiems siųstas negandas, vienatvėje apmąstantys savo būtį.
Ir nors jau ne vieną dešimtmetį Romualdas Granauskas gyvena Vilniuje, tačiau čia, jo namuose Gerosios Vilties gatvėje, - daugiau žemaitiško dangaus negu to, kuris matosi pro rašytojo buto langus – prisodrinto sostinės spalvų ir didmiesčio šurmulio. Atgiję prisiminimai vietą surado vienoje naujausių rašytojo knygų „Trys vienatvės“. Už ją prozininkui buvo paskirta pirmoji rašytojo Jono Avyžiaus premija, kurią šiais metais įsteigė Joniškio rajono savivaldybė. Kelią pas skaitytojus atranda ir naujausia autobiografinė apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“. - Ką tik už savo vieną naujausių knygų „Trys vienatvės“ buvote apdovanotas rašytojo Jono Avyžiaus premija. Kuo Jums svarbus šis pripažinimas? Kokių rašytojų kūryba Jus brandino kūrybinio kelio pradžioje? Kaip vertinate dabartinius jaunuosius plunksnos brolius? - Kiekvienas pripažinimas yra malonus. Ne tiek pats pripažinimas, kiek mintis, jog ir gerai, kad rašai. Vadinasi, žmonėms to reikėjo. Ne vien iš dyko buvimo gadinai popierių. O kūrybinio kelio pradžia buvo taip seniai, kad dabar prisiminti begaliu ją kaip pro miglas. Net nebežinau, nuo kada tuos naivius jaunystės rašaliojimus jau galima vadinti kūryba. O kas mane to kūrybinio kelio pradžioje brandino kaip kokį kopūstą darže, - iš kur gali žinoti? Žemė, kuria vaikščiojau, dangus, po kuriuo vaikščiojau, upė, kur gaudžiau vėžius... Žmonės, knygos, kalba, šunelis padaužta koja, vakare šlubuojantis žvyrkeliu... Visas gyvenimas, kurį jau nugyvenau. Jaunųjų plunksnos brolių kaip ir nepažįstu. Jau dvi kartos mane nuo jų skiria. Tačiau tiek mano kartoj, tiek jų – visokių yra, visokių ir reikia. - Kaip prasideda Jūsų darbo diena ir kaip baigiasi? - Kiekvieną rytą – žiemą-vasarą – pažadina mane biologinis laikrodis, - jei ne trečią ryto, tai pusę keturių. Tada ir žingsniuoju prie rašomojo stalo, o tų žingsnių yra lygiai du. Nebesu darbingas. Jau apie šeštą valandą mano darbo diena ir baigiasi. Liūdnas velku šliures į kitą kambarį prie kompiuterio ir žaidžiu prieš jį šachmatais. Kol rašau – tol gyvenu, likusį paros laiką – būnu ir tiek, ir pats nežinau, ką aš čia beišbūsiu. Vakare – kaip vakare. Įsijungiu „Svobodos“ radiją, tas ir eina per visą naktį. Kalba apie Putiną – sapnuoju Putiną, apie Medvedevą – sapnuoju Medvedevą. Anksčiau dar sapnuodavau žuvis, upes, ežerus, bet žuvys jau seniai manimi nusivylė ir net sapnuose nebesirodo. Tiek ir bėra to gyvenimo. - Kaip ateina būsimų kūrinių temos? Kaip gimsta sumanymai? Ką svarbaus savo kūryba norite pasakyti dabartiniam skaitytojui? - Temos kažkaip pačios mane susiranda. Gal žino laukujų durų kodą, gal turi buto raktą. Baigiu ką rašęs, o galvoj - kaip iššluota, bet žinau: ateis, kur dėsis neatėjusios. Ne viena, tai kita. Taip nebus, kad kaip nors nebūtų. Juk nepaklausi jų: „O iš kur Tamstos atėjot?“. - Kas Jus įkvepia gyvenimui ir kūrybai? - Gyvenimui mane įkvėpė Dievas, juk ne pats iš medžio nukritau. Manau, kad ir viskam kitam ar tik ne Jis bus įkvėpęs. - Kokie dalykai Jums svarbiausi gyvenime? - Nėra man svarbesnio dalyko už pareigą gyventi. Gyventi ne vien tam, kad būtum gyvas, o tam, kad gėda velkinas nenumirtum. - Sakėte, kad likote vienas, geriausi draugai išėję Anapus. Kaip juos prisimenate? - Kai draugai Anapus – ir žodis Šiapus ne pats maloniausias. Prisimenu aš juos kasdien: „Viešpatie, priimk Juozo dūšią, neatstumk ir Sigito...“. Tiktai Aleksas, kuris miegodamas mirė, dar nežino, kad yra miręs. Kaip sužinos, kol neatsibudo? - Esate vienas iš Sąjūdžio žmonių. Kaip vertinate dabartinę Lietuvą? Kokią matote valstybės ateitį? Ką visi turime branginti? - Visi mes buvome Sąjūdžio žmonės, tiktai vieni tebesam, o kiti nebenori prisiminti, kad buvom. Kad ir kokia ta Lietuva būtų, ji vis tiek mūsų. Kokią sukursim – tokią ir turėsim. Jau kiek tų „kūrėjų“ buvo, ar bent vieni ką sukūrė? Ir pėsti buvo atėję, ir ant tankų atvažiavę... Tik ašaras mums paliko. Iš tų ašarų dabar ir kuriam. Tiktai vieni – Lietuvą sau, kiti – save Lietuvai.
Kalbino Danutė DUNAUSKAITĖ
|
|
