Įkvėpimo šaltinis – Dievo nutapytas dangus

„Tobuliausia pastelinių spalvų gama išsiskleidžia per saulėlydį arba aušrą. Tai yra gamtos sukurtas paveikslas. Atrodo, imtum jį ir perkeltum į savo piešinius. Tačiau žmogui atkartoti tokį grožį yra neįmanoma“,- mano 24 metų rūdaitiškė dailininkė Gerda Tėvelytė Kretingoje, arbatinėje „Špitolė“ pristačiusi savo tapybos darbų parodą „Aušros giesmė“.

Per savo personalinės parodos atidarymą Gerda Tėvelytė davė peno ir susirinkusiųjų akims, ir ausims: buvo galima pasigrožėti pastele tapytais darbais ir pasiklausyti jos skaitomos žodinės kūrybos.

Tai – antroji jaunos menininkės paroda, kuri buvo subrandinta per pusantrų metų. Akivaizdu: nors darbuose atsiranda daugiau realijų, tačiau G.Tėvelytė neišsižada savosios stilistikos, kuriai būdingos švelnios pastelinės spalvos, susiliejančios į paslaptingas figūras ir formas, dažnai – nutvieskiamas oranžinės spalvos, kuri, beje, yra dailininkės mėgstamiausioji.

„Kūryba lydėjo mane nuo mažens. Būdama dvylikos-trylikos metų netoli lovos laikydavau sąsiuvinį, kad ir naktį kilusias mintis galėčiau užsirašyti. Visi miega, o aš – rašau. Draugauju su menu. Ką darysi, kad kartais mano galvoje sukasi per daug minčių. Įkvėpimas ateina kaip potvynis ir jis mane nuneša“,- pasakojo G.Tėvelytė, nusprendusi ir per parodos „Aušros giesmė“ atidarymą pasidalinti savąja poezija.

Tapyba ir poezija – tai dvi meno platumos, kurios abi savo begalybe traukia G.Tėvelytę. Vienu metu skirdama dėmesio dailei, kitąkart prisėsdama prie žodinės kūrybos, pastaruoju metu G.Tėvelytė svarsto abi šias saviraiškos formas sujungti į vieną – poezijos eilutėmis dekoruoti tapybos darbus, o savo piešiniais iliustruoti rašomus prozos tekstus, kuriuos ateityje tikisi išleisti atskira knyga.

G.Tėvelytė niekada nesimokė meno mokykloje, tad ji už atskleistą gebėjimą piešti yra dėkinga savo dailės mokytojai Liudai Liaudanskaitei, kuri ją, dar mokinę, skatino interpretuoti įvairiomis temomis, o ir jai pačiai buvo labai įdomu bei puikiai sekėsi. Šiandien G.Tėvelytė studijuoja pedagoginės psichologijos magistrantūroje, tad jos kūryba įgauna ir dvasinių ieškojimų atspindžio.

„Man kartais topteli mintis: o kaip Dievas sukūrė pasaulį? O kaip jis sukūrė mane? Ir supratau: Dievas sukūrė mane gerai. Geras kūnas, geras protas, gera mano širdis. Dievas nedaro klaidų. Nepasitikėdamas savimi ir menkindamas savo išvaizdą, kartu įžeidi ir Dievą, kaip savęs kūrėją. Argi galima šitaip priekaištauti tobulam kūrėjui, kuris tave kūrė su didele meile? Šis mažas „atradimas“ išgydė mano sielos žaizdas“,- savo gyvenimiška filosofija atvirai pasidalijo G.Tėvelytė, kuri išminties semiasi tikėjime ir Biblijoje.

G.Tėvelytė yra įsitikinusi, kad žmogus talentu yra apdovanojamas ne veltui. „Žmogus, kuris slepia savo talentą, yra nubaudžiamas“,- mano G.Tėvelytė, kuriai už prigimtines savybes ne mažiau svarbus yra ir nuoseklus valingas darbas – tai yra tarsi trąša ir tinkama priežiūra, kad talento gėlė turėtų jėgų išskleisti kuo didesnį žiedą.

Tad vis dar save „pabaranti“, jog stinga kūrybinės disciplinos, G.Tėvelytė puoselėja svajonę, kad savo poezija ir proza ji galės pasidalinti ne tik internetiniame dienoraštyje – blog‘e, kurį yra atradę jos tekstų gerbėjai, bet ir išleisdama savo kūrybos rinktinę atskira knyga.

• Rašyti komentarą (1)