|
|
|
Dainos ir gyvenimo kelionė - išvien
„Dainuoju nuo šešiolikos metų, kai įsidarbinau „Laisvės“ fabrike ir mane pakvietė į ansamblį. Nuo to laiko daina tapo ištikima palydove viso mano gyvenimo kelionėje“, - sakė neseniai 80-metį atšventęs ilgametis Kretingos mišraus choro „Gintaras“, Palangos jūros šaulių, o dabar – Kretingos katalikų bažnyčios chorų ir tremtinių choro „Atminties versmė“ bei Rūdaičių kaimo kapelos dainininkas Apolinaras Kiršys.
„Plėšo“ ketvirtą armoniką „Per savo jubiliejų pagalvojau: kas būtų, jeigu šiandien iš manęs kas atimtų dainą? Ogi – laidotuvės, pats sau atsakiau“, - juokavo neįtikėtinai pagal amžių gyvybingas A.Kiršys. Daugiau kaip šešis dešimtmečius stiprų tenoro balsą valdantis vyras dainavo visur, kur jį kviesdavo, - mišriuose ir estradiniuose ansambliuose, choruose, traukdavo solo partijas. Jis dainavo ne vien už „Laisvės“ fabriką, kur visą amžių dirbo audėju ir pameistriu, bet talkindavo ir kitų organizacijų kolektyvams – tuomet Sovietų Sąjungoje populiariuose konkursuose traukė dainą už paštininkus, pienininkus, geležinkeliečius. Su koncertais apkeliavo daug miestų ir šalių, kopė į kultūros namų, filharmonijų scenas, bažnyčių balkonus, pabuvojo keliose dešimtyse Dainų švenčių. Muzika man plėšė krūtinę, dainos lipo per kraštus, nors gyvenimas nelėmė ragauti muzikos mokslų. Tėvas Antanas grojo smuiku, pramokė ir mane, bet dviese greitai ir pribaigėme stryką, - vis pajuokaudamas kalbėjo garbaus amžiaus dainininkas. – Pats per gyvenimą suplėšiau tris armonikas, dabar pribaiginėju ketvirtą: šią nusipirkau seną, pasiremontavau. Jei chore „neišsidraskau“, užeina nostalgija – išsitraukiu savo senutę ir atgaunu širdį“, - pridūrė. Bajorai užtraukdavo gatvėse Vyras sakė, jog jo dainos neatsiejamos nuo Kretingos - čia jis gimė, užaugo, dirbo ir dar vokiečių laikais statytame name, Bajoruose, sulaukė garbaus amžiaus. „Gimiau Kretingos žydų kvartale Birutės gatvėje, prie užtvankos. Vaikystėje „dabodavau“ žydų vaikus, šluodavau gatvę nuo tilto ligi miesto centro. Vėliau tėvai išsikėlė į Klaipėdos kraštą – Žemaitkiemį, ten vokiškai baigiau dvi klases“, - vaikystę prisiminė A.Kiršys. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, šeima sugrįžo į Kretingą. Tėvas dirbo geležinkeliečiu. Po karo Bajoruose dalijant žemės sklypus ir trobesius, Apolinarui teko dalis buvusio „šišioniškio“ Eglyno namo. „Ot būdavo laikai, kai mes, 7-8 vyrai, tikri bajorai, su daina eidavome į miesto šokius dabartinėje „Špitolėje“ ir Marijono Daujoto vidurinėje mokykloje, - prisiminė pašnekovas. – Kokios vykdavo dainų varžytuvės, kai užtraukdavome „Palinko liepa palei kelią“ ar „Lietuva brangi“. Paskui valdžia mus užspaudė, nebeleido gatvėse triukšmauti. O ir tos dainos buvo laikomos partizaninėmis, baugu bebuvo viešai dainuoti“.
Tačiau jis prisimena ir kuriozišką atvejį, kada tarnaujant kariuomenėje Ašchabade, Turkmėnijoje, buvo keli šimtai lietuvių, iš kurių subūrė ansamblį ir dainavo lietuviškas patriotines dainas. Kol sykį vienas lietuvis „pardavė“ juos valdžiai – dainų tekstus išvertė iškraipytai, ir lietuviškos dainos išvis buvo uždraustos. Laimėjo gyvenimo loterijoje „Sovietmečiu labai skatino saviveiklą, suspėdavome visur – į darbus, repeticijas, koncertus. Tik nenueik į repeticiją, „Gintaro“ chorą subūręs Domas Laukys tuoj prisistato – kodėl neatėjai? Visas mūsų keliones apmokėdavo: dundėdavome traukiniais, skraidėme lėktuvais po Sovietų Sąjungą. Gal taip norėta parodyti, kad esame labai laimingi, gyvendami toje šalyje. Bet man visada ir visur buvo gerai: visada visko užteko, užtenka ir šiandien. Turiu dainą, puikią žmoną – todėl sakau, kad laimėjau gerą gyvenimo loterijos bilietą. Mudu kartu - jau 56 metus, užauginti du vaikai, 4 anūkai, 3 proanūkiai“, - šypsodamasis vyras žvelgė į šalia sėdinčią, taip pat dainingą Birutę Kiršienę, kuri atviravo, jog visą gyvenimą jai tekę tramdyti nenustygstantį vyrą. Todėl ir dainuoti į chorus kartu eidavę. „Uošvienė liepdavo vieno neišleisti, sakydavo – eik ir tu“, - juokdamasi pridūrė ji. Vyras neslėpė turėjęs dar vieną gyvenimo svajonę – pamatyti platųjį pasaulį, norėjęs patekti į prekybinį laivą. „Bet vietoj jūros įsipainiojau į 12 klosčių sijoną – tokį jį, įspūdingą ir viliojantį, kai merginau, turėjo manoji Birutė“, - A.Kiršys vis nenustojo juokauti. Mieliausios – patriotinės dainos Dabar, anot dainos mylėtojo, laikai stipriai pasikeitę: „Užsitraukė kuo trumpesnį sijonėlį, pavizgino užpakaliuką, suklapsėjo akytėmis ir - jau scenos žvaigždė. Gerai, kad suspėjau „apsiženyti“, dabartiniams vyrams nebėra ką vesti: kur pažvelgsi – tik žvaigždės“, - sąmoju žarstėsi A.Kiršys. Tačiau tikrosios žvaigždės, anot jo, šiandien dažnai lieka nematomos: atėjo į Rūdaičių kapelą vienas kaimo vyras ir užtraukė operiniu balsu. Kapeloje jam nėra ką veikti – visus perrėkia, o kur panaudoti savo talentą – nežino. Dainininkas neslėpė, kad ranką už solo partijas jam yra spaudę žinomi Lietuvos kūrėjai Lionginas Abarius, Giedrius Kuprevičius, asmeniškai dėkodavęs „Gintaro“ choro vadovas Gediminas Purlys. Išsaugojęs storą aplanką, kuriame – keli šimtai dainų, A.Kiršys tvirtino visas jas mokąs atmintinai – išmokęs per gyvenimą. Širdį atgauna ir nuotaiką pakelia užplėšęs itališką ariją „Funikuli Funikulia“, sielą ligi dangaus pakylėja ir ašarą spaudžia giesmės. Tačiau, vyras tvirtino, užvis mieliausios jam yra patriotinės, tremtinių choro dainuojamos liaudies dainos ar dainos, sukurtos pagal Justino Marcinkevičiaus bei Maironio žodžius.
|
|
