|
|
|
„Nerijos“ ansamblio grandas mėgaujasi kaimišku gyvenimu
Muzikos pasaulio grandas, praeityje garsaus estradinio ansamblio „Nerija“ gitaristas bei vokalistas, 57-erių Antanas Čapas kuriasi Raguviškiuose. Prie pamiškės prigludusi jauki kaimiško stiliaus troba, kurios interjere karaliauja medis. „Alpstu ir dėl senienų: esu prisirinkęs senovinių lygintuvų, verpimo ratelių, turiu tautinį kostiumą – visa tai suras savo vietą“, - paties kuriamu interjeru džiaugėsi šeimininkas.
Kaime „išjungia kompiuterį“ Buvusioje Agotos ir Antano Bražinskų, A.Čapo žmonos Joanos senelių, žemėje naujakuriai iš Klaipėdos apsigyveno prieš dvejus metus. Čia apsistoja dažniausiai vasaromis. „Norisi pabėgti nuo miesto šurmulio. Devynaukštis Klaipėdoje – tarsi bendrabutis. O čia, pažiūrėkite: iš vienos pusės – miškas, iš kitos - pieva su gandralizdžiu. Matome, kaip sugrįžta gandrai, kaip atsiveda jauniklius ir palieka namus. Pernai rudenį Joana atsikėlė vieną rytą – nebėra gandrų, pamačiau, kaip jos akyse sužvilgo ašaros. Visa gamta aplink – dalis ir mūsų gyvenimo“, - emocingai kalbėjo muzikantas. Čia atvažiavus, pašnekovo žodžiais, išjungi „savo kompiuterį“ – išnyksta pasaulio šurmulys, įsivyrauja ramybė. „Taip gera lipdyti savo namelį, kaip tai kregždei – lizdą. Be jokių sintetinių medžiagų. Pagelbsti ir jaunėlis sūnus 30-metis Gabrielius“, - šeimininkiškai aprodydamas namus, A.Čapas pasidžiaugė, kad medienos užteko namo sienoms, vidaus ir lauko baldams. Paviešėti pas tėvus dažnai atvyksta ir vyresnysis J. ir A.Čapų sūnus, 36-erių Nerijus, dėstantis S.Šimkaus konservatorijoje. Jis sudarė savo giminės medį, kuris yra ir dalis vaizdingo Raguviškių kaimo istorijos. „Mūsų pirmagimis į pasaulį atėjo „Nerijos“ klestėjimo laikais, todėl ir tokį vardą jam parinkome“, - atviravo Joana. Tad ir pašnekesys natūraliai pakrypo į garsiuosius „Nerijos“ laikus, kada bilietai į šio ansamblio koncertus buvo deficitas, ir salė ūždavo A.Čapui užvedus populiarųjį šlagerį „Tu ateini lyg aušrinė“. Pirmasis honoraras – vos trylikos A.Čapas, kaip ir dauguma sovietmečio muzikantų, buvo savamokslis. Pirmąkart gitarą į rankas jis paėmė vienuolikos. O jau būdamas trylikametis grojo Priekulės estradiniame ansamblyje ir užsidirbo pirmąjį honorarą – 25 rublius. „Dievulis man davė klausą, o groti išmokstama“, - juokavo pašnekovas. Ligi kariuomenės jam teko dainuoti ir groti estradiniame ansamblyje „Žėrutis“, po to – „Kopų balsai“ išvien su Nele Paltiniene. Lengvą tarnybą sovietinėje armijoje taip pat nulėmė jaunojo muzikanto talentas: iš „Kopų balsų“ jis pateko tiesiai į Klaipėdos karinį orkestrą. „Buvau sėkmės vaikas. Iš tarnybos mane pasiuntė į estradinės muzikos atlikėjų konkursą „Vilniaus bokštai“, tapau publikos numylėtiniu. Po to išvykau į Leningrade organizuotą tarptautinį jaunųjų dainininkų konkursą, į kurį susirinko atlikėjai iš viso sovietinio bloko – Tarybų Sąjungos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Kubos. Sugrįžau laureatas, - prisiminė A.Čapas. – Vilniuje mane iškilmingai pasitiko Komjaunimo centro komiteto atstovai. Nors aš nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, kaip, beje, ir kiti „Nerijos“ muzikantai bei dainininkai, išskyrus Stasį Povilaitį. Stasys buvo priverstas įstoti į komjaunimą, nes pasirinko žurnalistikos studijas“. Kelias iš karinio orkestro jam ir atsivėrė į vis populiarėjančią „Neriją“: bosine gitara ten jau grojo Antano vaikystės draugas Mečislovas Murnikovas, ansambliui vadovavo Romualdas Bieliauskas. Šokiuose – be rusiškų dainų „Tokie žmonės, kaip Romualdas Bieliauskas, gimsta vienąkart per 100 metų: jis buvo tų laikų genijus – talentingas muzikantas, kompozitorius, aranžuotojas“, - savo vadovą ir kolegą apibūdino A.Čapas. R.Bieliauskas, pasiklausęs jo grojimo per šokius Karininkų namuose, po tarnybos pakvietė į Valstybinę filharmoniją. „Tie šokiai būdavo garsūs visoje Klaipėdoje: jie vykdavo lauke, o mes dainavome tik lietuviškai ir angliškai. Ir nė vienos dainos – rusiškai. Įsivaizduokite, visa tai - anais laikais tarybinėje kariuomenėje. Taip buvo todėl, kad Karininkų namų vadovas buvo verslus žydas: jis toleruodavo mūsų programą, nes šokių salė lūždavo nuo žmonių gausos. Jis man dar ir 15 rublių algos pridėdavo“, - jaunystės pramogas prisiminė pašnekovas. Išsyk po tarnybos, nuo 1974 m. sausio, A.Čapas tapo „Nerijos“ solistu bei muzikantu, jis grojo solo ir ritmo gitaromis. „Tuo metu grupėje jau dainavo Benjaminas Gadeikis, Stasys Povilaitis, Laima Žemaitytė. Po to atėjo Liutauras Čeprackas, Vitalijus Pauliukas, Simonas Donskovas, Birutė Petrikytė, - to meto estrados žvaigždes vardijo pašnekovas. – Buvo surinkta puiki aukšto lygio muzikantų, nors ir ne profesionalų, komanda. „Nerijos“ populiarumą lėmė protingai parinkta programa, puikios aranžuotės, gebėjimas laviruoti. Tam R.Bieliauskas turėjo labai gerą uoslę“. Liepė nusikirpti plaukus Anot pašnekovo, tuo metu reikėjo laikytis griežto dainų repertuaro. Buvo nustatytas net griežtas dainų santykis: privalu buvo groti idėjinę tarybinių kompozitorių, socialistinių šalių ir lietuvių kompozitorių muziką, kapitalistinių šalių autorių dainų likdavo vos 1 proc. „O iš tikrųjų grodavome beveik visas užsienietiškas dainas, tik meluodavome tiems, kas mus kontroliavo. Pavyzdžiui, “Šoka basos raganaitės“ pristatydavome kaip lietuvių liaudies dainą. Ir niekas geriau už Stasį Povilaitį nesugebėdavo lietuviškai sukurti dainų tekstų, kurie skambėjo panašiai, kaip angliškai: tarkim, populiarioji daina „Aidi, aidi“ perdaryta iš angliško teksto „Lady, lady“. Juk jeigu būtume groję vien tarybines dainas, su tokiu repertuaru būtume tik namie sėdėję“, - kalbėjo muzikantas. Anot jo, „Nerija“ dirbo labai daug: atlikėjai surengdavo po 400 koncertų per sezoną. Sezonas trukdavo 8 mėn., kitas laikas buvo skirtas kasmet kurti po naują koncertinę programą. Su „Nerija“ apvažinėta visa Tarybų Sąjunga, atokiausi kampeliai. Iš praeities jis atkėlė įspūdžius, kai „Nerijai“ skandavo 15-tūkstantinė žmonių minia Kijeve, o užtraukus angliškai, juodaodžiai į sceną mėtė gėles. A.Čapui visam gyvenimui įsiminė nuotykis, kai per Lietuvos kultūros dienas Rusijoje jiems buvo liepta nusikirpti ilgus plaukus ir ūsus. Ūsus leido pasilikti tik vieninteliam R.Bieliauskui. Išugdyta pagarba žiūrovui „Kelionėse įgijome gyvenimiškos patirties, išmokome gerbti žmones. Ir žmonės tada gerbė atlikėjus. Į koncertus atvažiuodavo sunkvežimiais, puošdavosi, persiaudavo batus. Mes tada irgi lygindavome kostiumus, bijodavome ir atsisėsti, kad nesusiglamžytų kelnės, blizgindavome batus. O dabartiniai muzikantai į sceną ateina lyg iš gatvės - džinsuoti, su sportbačiais. Manau, jog taip yra todėl, kad šiandien rinka perpildyta renginių - jeigu į autorinį koncertą nuperka 50 bilietų, jau yra gerai“, - sakė A.Čapas. A.Čapas „Nerijoje“ grojo 8 metus. Pastarąjį dešimtmetį A.Čapas koncertuoja vienas ar kartu su kitais žymiais atlikėjais: keletą metų su garsiausiu Lietuvos skrabalininku Regimantu Šilinsku, beje, irgi apsigyvenusiu Raguviškiuose, grojo grupėje „Beach Blues Band“. Neseniai A.Čapas dalyvavo TV projekte „Mūsų dienos kaip šventė“ ir pelnė III vietą, - jį aplenkė Ovidijus Vyšniauskas ir Kastytis Kerbedis. „Šiuo metu oficialiai esu bedarbis: surengiu vos vieną kitą koncertą, koncertuoti į Palangos barus nesiveržiu. Dabar yra taip, kad noriu būti, ilsėtis vien savo trobelėje“, - atviravo pašnekovas.
|
|
