Eilėraščiuose slepia save

Jurgio Pabrėžos gimnazijos trečiokė gimnazistė Teresė Stončiutė sako, kad daugelyje jos eilėraščių vyrauja niūrios ir liūdnos nuotaikos, tačiau tarp jos kūrybos eilučių skaitytojas gali atrasti tikrąjį jos veidą bei emocijas.

Mėgstamiausia Teresės Stončiutės eilėraščio forma – trioletas: aštuonių eilučių eilėraštis, kurio ketvirtoji ir septintoji eilutės kartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją.

„Esu šiek tiek pesimistė, todėl ir eilės dažnai – niūrios. Galbūt ir norėčiau žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius, bet ne visada pavyksta. Gerų emocijų ir nuotaikų įkvėptas eilėraštis man – tarsi blyksnis, jis gimsta greitai ir lengvai. Liūdesio, skausmo įkvėptas kūrinys ateina iš lėto, jis sudėtingesnis, jame įmantriau pinasi mintys ir tai, ką norisi pasakyti“, - apie kūrybą kalbėjo aštuoniolikmetė.

T.Stončiutė pasakojo, kad savo eilėraščiais siekia perteikti giliausius savo jausmus, akimirkos emocijas, būsenas.

„Noriu, kad tie žmonės, kurie skaito mano eiles, įsivaizduotų, ką aš jaučiau kurdama. Eilėraštis man yra būdas perduoti žinią, atskleisti tikrąją save. Mėgstu bendrauti, tačiau esu gan uždaro būdo. Galbūt todėl kai kurie mato mane lyg su kauke, bet ji dingsta, kai žmogus paskaito mano eilėraščius. Jie – tarsi tiltas tarp manęs ir kitų“, - sakė T.Stončiutė.

Tačiau jos eilėraščių pasaulis atsiveria ne kiekvienam: jaunoji kūrėja pasakojo, kad vieni eilėraščiai yra skirti tik jai pačiai, kitus duoda perskaityti tik mokytojoms Irutei Lapinskienei ir Neringai Mikaločienei, dar kai kuriuos - draugams, broliui.

„Nenoriu, kad mano kūrybą suprastų paviršutiniškai, galvotų, kad eilėmis išreikšti emocijas, mintis yra labai lengva. Noriu tvirto požiūrio, nuomonės į tai, ką aš kuriu. Noriu įvertinimo – teigiamo ar kritikos – bet kad jis nebūtų paviršutiniškas, būtų nuoširdus“, - pasakojo T.Stončiutė.

Jaunoji kūrėja savo eilėse visuomet stengiasi įpinti slaptą mintį, potekstę. „Jei kūryboje nėra paslapties, ji man tarsi praranda dalį savo vertės. Man patinka, kai skaitydamas turi pasukti galvą ir paieškoti prasmių, tarp eilučių rasti kūrėją ir peno apmąstymams“, - kalbėjo T.Stončiutė.

Apie medicinos studijas svajojanti vienuoliktokė įsitikinusi, kad penktoje klasėje atrastas pomėgis rašyti – ne vien mokyklinio gyvenimo etapo užgaida. Jaunoji kūrėja tiki, kad rašymas visada bus jos gyvenimo dalis.

„Kūryba man pakeičia dienoraštį. Rašyti eiles yra daug lengviau, negu dėlioti įvykius, mintis dienoraštyje. Mano eilėraščiuose – mano dienos įvykiai ir emocijos. O jas visada norisi išreikšti, išlieti – tad priežastis kurti mane lydės visada“, - mano T.Stončiutė.

• Rašyti komentarą (1)