Spalvingi Rokiškės žemaičių gyvenimai

Nunykę Imbarės seniūnijos Rokiškės ir Kirkšių kaimai buvo išsidėstę trikampyje tarp Salantų, Juodupėnų ir Grūšlaukės. Iš tolo lyg kelrodis šių kaimų gyventojams kyšojo Salantų, aplink kuriuos ir sukosi jų gyvenimas, bažnyčios bokštai.

Rokiškėje gyvenęs kažkoks Rokas

„Žmonės kalbėjo, kad kadaise mūsų kaime apsigyvenęs kažkoks Rokas. Pagal jį ir pavadino kaimą. Didelis buvo mūsų kaimas – apie 20 sodybų. Buvo 6 ūkininkų kiemai, - juos pavardėmis išskaičiavo iš Rokiškės kilusi Salomėja Rudavičienė. – Likusieji – vidutiniokų ir mažažemių ūkiai. „Biedniokus“ pas mus vadindavo „žebeliais“, atseit, nevykėliai ir apsileidėliai“.

83-jų Salomėja Rudavičienė pasakojo esanti kilusi iš pasiturinčių ūkininkų Salomėjos ir Kazimiero Rudžių šeimos, valdžiusios apie 30 ha žemės. Gausioje jų šeimoje augo 6 sūnūs ir 2 dukterys.

Salomėjos ir Jono Rudavičių gyvenimo istorija – tarsi knyga, kuri įtraukia dramatiškais išgyvenimais, tolimų kraštų ir žmonių pažinimo įspūdžiais.

Vienmetis Salomėjos vyras Jonas per Antrąjį pasaulinį karą iš Minsko sugrįžo į savo tėvoniją Rokiškėje. Pas kaimo ūkininkus jis tarnavęs „už berną“ ir nusižiūrėjęs ją, ūkininkaitę Salomėją.

„O aš per ją ir Sibirą atradau“, - juokaudamas pritarė guvus senolis.

Itin gera atmintimi ir humoro jausmu apdovanoto Jono bei jo šeimos istorija – viena tų, kurių klausomasi, kaip sakoma, ausis ištempus. Ši likimo vėtyta ir mėtyta pora per 60 bendro gyvenimo metų užaugino 6 vaikus.

Tėvas tarnavo caro kariuomenėje

Anot Jono, iš Rokiškės kilęs jo tėvas Stanislovas Rudavičius buvo baigęs karinę mokyklą tuometiniame Tiflise (Tbilisyje, Gruzijoje, - aut. pastaba), 1905 metais, per revoliuciją, jis tarnavo Karališkajame pulke.

„Per Pirmąjį pasaulinį karą iš rezervo jį pašaukė į karinę tarnybą. Miške juos apsupo, kareiviai susirgo dizenterija. Likusius gyvus išgabeno ir gydė Krasnovodske, prie Kaspijos jūros. Tėvui ten bebūnant, Rusijoje prasidėjo Spalio revoliucija“, - pasakojo J.Rudavičius.

Kitas tėvo brolis Liudvikas irgi tarnavęs kariuomenėje Rusijoje, o po tarnybos vedė laivų pirklio dukterį ir pasiliko ten gyventi. „Tėvas ieškojo brolio, bet jam pasakė: sušaudė tą buržujų. Kitas tėvo brolis Pilypas gavo „šipkartę“ ir išvyko į Ameriką. Giminėms atsiųsdavo laiškų ir pinigų, bet po karo „filma“ nutrūko“, - pasakojo J.Rudavičius.

Jo tėvas Stanislovas vedė lenkų kilmės baltarusę Mariją, Jono motiną. Šeima apsigyveno Minske. Minske gyveno visokių tautybių žmonių. Buvo lietuvių, lenkų, žydų mokyklų, bet Stalinas 1936 m. jas uždarė.

Vokiečių laikais Kaune buvo sudaryta komisija, kuri rūpinosi iš okupuotų sričių sugrąžinti žmones į jų gimtąsias vietas. „Taip 1943 m. ir aš sugrįžau į Lietuvą, į Rokiškę: nepažinojau nei žmonių, nei kaimo gyvenimo - buvau miesčionis, svetimas, o dar ir kalbėjau rusiškai. Valgyti norėjosi, ėjau iš ūkio į ūkį, kol sutikau Salomėją“, - atviravo pašnekovas.

Atrado tuščius namus

Salomėja ir Jonas jau buvo sugyvenę du pamečiui gimusius vaikus - vienam jų buvo vos pusė, kitam - pusantrų metų, kai šeimą netikėtai išskyrė.

1951-ųjų rudenį vyko vieni iš paskutiniųjų trėmimų į Sibirą. „Dirbau kilnojamojo kino mechaniku. Spalio 2 dieną, kaip įprasta, atvažiavau atsiskaityti į kontorą, kuri buvo kino teatre „Aušra“, šv. Antano namelyje. Mane su būriu kitų žmonių uždarė nakčiai, - žinojau, kad taip daro prieš didžiuosius išvežimus. Bet rytą mane paleido. Grįžau namo, o namai – tušti: Salomėją su vaikais ir kitais namiškiais susėmė ir ištrėmė“, - skaudžius gyvenimo momentus prisiminė pašnekovas.

„Mus kelis sykius kėsinosi išvežti. Sykį jau su visa manta buvo susodinę į vežimą, bet mama išsiprašė rusų karininko: mano trys sūnūs tarnavo rusų kariuomenėje, o jūs mus tremiate, verkė ji. Ir paleido“, - papildė S.Rudavičienė.

Po trijų mėnesių ištrėmė ir Joną. Tačiau jį nuo šeimos skyrė tūkstantis kilometrų. Jis rašė prašymą, kad leistų susijungti šeimai. „Vyras turėjo gerą liežuvį – mokytas žmogus galėjo būti: su viršininkais visą Sibirą skersai išilgai išmaišė, jurtas ir taigas apėjo“, - turtingą savo vyro gyvenimišką patirtį liudijo Salomėja.

Po Stalino mirties sugrįžę iš Sibiro, ilgainiui ir savo namus pasistatė: Jonas dirbo kombainininku, o Salomėja sukosi apie namus ir gausų būrį vaikų.

Pakrikus kaimui – išsilaikė

„Ūkatnu“ Juodupėnų kaimo giedoriumi vadinamas 73-jų Stasys Gricius taip pat kilęs iš Rokiškės. „Apsupti miškų gyvenome. Su arkliais žmonės važiuodavo 5 km iki Grūšlaukės ir 7 km iki Salantų. Mes, vaikai, lankėme Jakštaičių pradžios mokyklą. Aš baigiau tik 4 skyrius, nes nenorėjau mokytis: buvau iš vidutiniokų šeimos, ir man geriau tiko ūkio darbai“, - kalbėjo S.Gricius.

Juodupėnų giedoriumi vadinamas Stasys Gricius šiltai prisimena savo gimtinę – išnykusį Rokiškės kaimą.

Per karus ir pokarį, kai vienus trėmė, o kiti patys išsibėgiojo, 5 vaikus auginanti Gricių šeima išsilaikė savo tėvonijoje. Tačiau „prie ūkio“ pasiliko tik vienas Stasys – kiti broliai ir seserys išsivažinėjo po savo gyvenimus, siekė mokslų. Gabiausias iš jų - brolis Mykolas: jis apsigyveno Kaune ir, anot Stasio, prancūziškai matematiką dėstė.

Stasio žmona Eugenija atitekėjo į Rokiškę. Pora sugyveno 4 vaikus, vėliau įsikūrė Juodupėnuose. Likimas šią šeimą irgi išbandė, suduodamas tokį smūgį, kurio pasekmės ligi šiol – lyg kraujuojanti žaizda: 39-erių pirmagimė jų duktė Vida nuo gimimo nesikelia iš lovos - ji serga cerebraliniu paralyžiumi. Aplink ją visus keturis dešimtmečius ir sukasi šeimos rūpesčių ratas.

Kirkšiuose – tik 6 sodybos

Išnykęs Kirkšių kaimas – juodupėniškės mokytojos Adelės Stanevičienės tėviškė. Kirkšių vaikai lankė pradžios mokyklas Juodupėnuose arba Pesčiuose.

„Mūsų kaime tik šešios atskirai išsimėčiusios sodybos tebuvo: jose gyveno Petrauskai, Razmai, Kubilienė, broliai Steponas ir Juozas Venckai, Puškoriai“, - sodybų šeimininkus vardijo A.Stanevičienė. Trijų sodybų šeimininkus, tarp kurių – ir Adelės tėvas Kazimieras Puškorius, ištrėmė į Sibirą.

„Mes su motina ir dar dviem broliais slapstėmės jos tėviškėje Plungėje. Mūsų namuose apsigyveno dvi moteriškės, kurios po Stalino mirties užleido mums namus. Kiti kaimo žmonės vargo, kol susigrąžino svetimų užimtus namus“, - kalbėjo 65-erių moteris.

A.Stanevičienės tėvas iš tremties sugrįžo ligotas. Tačiau Dievas gimtinėje pratęsė jo gyvenimą: K.Puškorius mirė sulaukęs 78-erių.

Žaislų dovanodavo dėdės

Buvusi pedagogė teigė, kad jos prisiminimai apie tėviškę – labai šilti: kaimo žmonės draugiškai sugyvenę, padėdavę kits kitam. Visi - paprasti, nebaigę jokių mokslų, nebuvę tarp jų nei pavydo, nei pagiežos. Sykiu šventė varduves, iš vienos trobos į kitą eidavo Kalnų giedoti, susibėgdavo suvežti šieną ar bulves nukasti. Kaip visateisiai bendruomenės nariai visur dalyvaudavo ir vaikai.

Kirkšių kaime vaikų nebuvę daug, o ir tie patys – gerokai vyresni už Adelę. Tad geriausia drauge jai būdavo motina bei jos pasiūtos skudurinės lėlės, nors žaislais ją palepindavo ir dėdės, mokslus baigę ir didmiesčiuose įsikūrę motinos broliai.

Vienas iš dėdžių – Antanas Šimkus - buvęs Plungės gimnazijos direktorius, vėliau Klaipėdos universiteto matematikos katedros vedėjas. Kitas – Juozas Šimkus, girininkas pagal profesiją, dėstė J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Pašnekovės žodžiais, garbaus amžiaus sulaukęs J.Šimkus renka istorinę medžiagą apie smetoninės Lietuvos girininkijas ir yra sukaupęs vertingą nuosavą biblioteką.

• Rašyti komentarą (0)