|
|
|
Karvės nukonkuravo kiaules
„Abudu esame to paties kaimo vaikai. Jau vaikystėje gerai pažinome naminius gyvūnus, jų pasaulį. Susituokę dirbome ir ūkininkavome“, - sakė Danutė ir Bronius Milkontai iš Tūbausių. Danutė dirbo pieno laborante, fermos vedėja, o Bronius – žemėtvarkininku. Savarankišką ūkį jiedu įregistravo 2001 m.: tuomet turėjo tik tris karves, o pieno produktus pardavinėdavo turguje. Šiandien Milkontai laiko 37 melžiamas karves.
Renka paršiukų kolekciją Kas antrą dieną Milkontai bendrovei „Rokiškio pienas“ parduoda apie 1 t pieno, o vasarą – 1,6 – 1,7 t. Ūkininkai džiaugėsi pernai įsigiję melžimo įrangą su 4 melžimo aparatais ir naują 1,4 t talpos šaldytuvą. Dirbdami 80 ha nuosavos ir nuomojamos žemės, kasmet 10 ha jie užsėja gera žole, kurią vynioja į rulonus. „Ūkininkavimo pradžioje barėmės ir konkuravome, ką auginsime: aš norėjau kiaulių, o Bronius – karvių. Visgi pradėjome nuo kiaulių, bet nesisekė. Teko nusileisti vyrui: dabar iš karvių valgome duoną, o kiaulės yra tik dėl atgaivos širdžiai“, - juokavo Danutė, šiandien belaikanti tik vieną paršavedę Kriuksę. Kriuksė laisvai vaikšto tarp karvių gardų. Išvaiko būrį įspūdingos išvaizdos, medinėmis vadinamų, ančių bei vištų pulką. „Antys - kiemo papuošalas, o vištos deda mėlynus kiaušinius,- savo ūkį aprodė D.Milkontienė, ypatingai girdama Kriuksę ir jos gentainius.- Kiaulė - mylimiausias mano gyvūnas. Todėl, kad yra labai protinga, ji moka net skaičiuoti. Melžiant karves, pirmosios čiurkšlės nuspaudžiamos į dubenį. Kriuksės motina išlakdavo iš pirmųjų penkių dubenėlių - nė vienu daugiau – ir sugrįždavo į savo guolį. Kiaulės smegenys ir kepenys – subtiliausi organai – iš visų gyvūnų yra artimiausi žmogaus“. Į paršavedžių reikalus, moteris tvirtino, be reikalo nesikišanti. „Sakau jai: tavo vaikai – tavo vargai. Gamta nemėgsta žmonių kišimosi į jos pasaulį. Be reikalo nekviečiu nė veterinaro, nes gyvūnas ima stresuoti“, - Danutė tikino, kad veterinarijos žinias perėmė iš savo motinos Danutės Vilimienės, kuri buvo pripažinta geriausia rajono melžėja ir už tai pateko į rajono garbės lentą. Tarp 9 vaikų šeimoje Danutė buvo vyriausia motinos pagalbininkė ūkyje. Meilė šį gyvūną „atvedė“ ir į Milkontų namus: Danutė Kiaulės metais pradėjo rinkti suvenyrinių paršelių kolekciją. Jų surinko šešias dešimtis. Pačioje matomiausioje vietoje ant spintos sustatyti paršiukai yra pavadinti šeimos narių vardais, o jų išvaizda, kiek įmanoma, atitinka jos pačios ir vyro, trijų dukterų bei anūkų charakterius. Ir karvės nešioja liemenėles Kiekviena karvė Milkontų ūkyje turi savo vietą ir vardą, - šeimininkai ir užsimerkę galėtų išvardinti, kur kuri įkurdinta. Kiekviena karvė, anot Broniaus, irgi - asmenybė. Jos dažniausiai pavadintos gėlių arba mielų gyvūnų vardais bei iš jų išvestais pavadinimais. Tarkim, per Velykas pirktas veršiukas tapo Velyka, o jo palikuonys – pagal pirmąją raidę: Velykė, Vika, Vesta, Vaira. Milkontų valdose karvės skirstomos į kelias grupes: žindukliai -„leliukai“, veršiukai nuo 3 iki 7 mėn., pieningos bei veršingos. Mažasis prieauglis bei veršingos karvės yra Danutės rūpestis, o kitos – Broniaus. Telyčių ūkininkai stengiasi užsiauginti patys: šiemet prieauglio jų ir sulaukė. „Pirktos sunkiai pritampa prie bandos“, - tvirtino Bronius. „Su savo gyvuliu suaugi jausmais ir emocijomis: išgyveni, kaip ir dėl vaiko, kai jam skauda. Sunku atsisveikinti, kai ateina laikas parduoti į mėsos kombinatą. Vieną karvę pernai net nukaršinau: jai buvo trūkęs kojos raištis ir ji nebesikėlė“, - savo santykį su ūkio augintiniais nusakė Danutė. Itin įspūdingai garduose atrodo karvės–dvyniai: Mūzytė ir Murzytė, Uoga ir Uogytė, Dolcė ir Eura. Vienoda, regis, ne tik jų kailio spalva, bet ir ragų forma. Ragų formą, anot šeimininkų, nulemia genai. Kaip ir tešmens dydį. Karvė ir su mažu tešmeniu gali duoti pieno daugiau negu turinti didelį. Milkontai savo ūkyje turi itin tešmeningą karvę Yvą, kurios pritvinkęs tešmuo velkasi žeme. Yvai teko pirkti specialią liemenėlę, kuria ji apjuosiama ir pažabojama per nugarą. Kai visi aplinkui kalba apie krizę, D.ir B.Milkontai nusiteikę optimistiškai: „Jei reiks, kažkiek susitrauksime į kuprą. Neberemontuosime namo. Ir ligi šiol niekada po kruizus nevažinėjome, nesidairėme po brangių drabužių parduotuves. Visą gyvenimą dirbome, kad darbas teiktų ne tik naudą, bet ir malonumą, - nuoširdžiai kalbėjo D.Milkontienė. - Jau nusipirkau separatorių: reikės - suksiu grietinę, sviestą, spausiu sūrius ir vešiu į turgų. O Broniui teks geresnes šakes įsigyti. Iš bado nemirsime. Pažiūrėkit, pamiškėje gyvename, niekada nebuvo su kuo kavų gerti. Šilumą ir meilę dalijomės tik tarpusavyje ir su gyvūnais“.
|
|
