Žibininkai garsūs įdomiais žmonėmis, gardžiu alumi ir retomis vištomis

Pusiaukelėje tarp Palangos ir Darbėnų įsikūręs nedidelis, vos 50 gyventojų teturintis, Žibininkų kaimas yra išgarsėjęs ne tik Kretingos rajone, bet ir visoje Lietuvoje.

Ilsėjosi kunigaikščio Kęstučio svita

Praeityje savo apsilankymu jį išgarsino Lietuvos didžiavyris kunigaikštis Kęstutis. Pasakojama, kad grįždamas iš Palangos, kur į žmonas paėmęs vaidilutę Birutę, jis su savo palyda apsistojęs nakvynei Žibininkų miškuose.

Žibininkų vietovės buvusios miškingos ir pelkėtos, brydes per pelkynus gerai žinoję senovės kuršių raiteliai. Netoli šiandieninių Žibininkų, už kelių kilometrų esančiuose Lazdininkuose, archeologai aptiko senovės kuršių gyvenviečių.

Kaimas kūrėsi atokiau nuo Žibos upelio, kairiojo Darbos intako, kuris ir davė jam vardą.

Dar po II pasaulinio karo Žibininkų kaimas buvo išsidėstęs į Joskaudų ir Lazdininkų pusę. Į Sibirą masiškai ištrėmus Žibininkų ūkininkus, jų sodybos sunyko. Kolūkio laikais Žibininkų gyvenvietė statėsi priešinga kryptimi - Palangos link.

Per pastarąjį dešimtmetį Žibininkai išpopuliarėjo Rados ir Juozo Matulevičių įkurtu pramogų kompleksu „HBH Juozo alus“, kurį pamėgo ir kurortautojai. Į pramogų kompleksą vasarą žmonės būriais plūsta pasėdėti užeigoje ar restorane ir paskanauti žemaitiško, pagal specialią receptūrą čia gaminamo alaus bei užkandžių, pabuvoti žaidimų ir atrakcionų aikštelėse, pasivaikščioti po skulptūrų parką, pajodinėti žirgais.

Kolekcionuoja retus vištinius paukščius

Prieš dieną išsiritę nykštukinių putpelių jaunikliai savo dydžiu prilygsta kamanei.

Pramogų komplekso pašonėje gyvenanti Genovaitė Šunokienė savo sodyboje veisia paukštyną, kuriame – per 250 dekoratyvinių paukščių. Paukštininkė sako, kad ji surinko didžiausią Lietuvoje vištinių paukščių kolekciją. Pasaulyje skaičiuojama iki 300 vištinių paukščių veislių, o ji veisia 30 pačių įspūdingiausių veislių. Retus paukščius gali apžiūrėti ir visus metus sodyboje veikiančios gyvosios parodos lankytojai.

„Esu kolekcionierė: kas dveji metai važinėju po Europos dekoratyvinių vištinių paukščių parodas, jose įsigyju retų jauniklių. Šiemet lapkritį paroda vyks Austrijoje, tikiuosi į ją nuvykti“, - tvirtino moteris.

G.Šunokienė sakė, jog kasdienybė su paukščiais yra jos darbas ir pomėgis kartu: „Konfucijus yra pasakęs: susirask mėgiamą darbą ir nedirbsi visą gyvenimą. Taip yra ir man“.

Paukščių karalystei yra paskirta visa sodo teritorija – apie 15 arų. Moteris pasididžiuodama aprodė kamanės dydžio nykštukinių putpelių jauniklius, tik vakarykščiai išsiritusius. Suaugusi tokia putpelė sveria tik 50 g. Tai, anot G.Šunokienės, – pats mažiausias vištinis paukštis pasaulyje.

Tarp retų eksponatų – ir vienintelė Lietuvoje Australijos žąsų pora. Švelniai pilkos jų kūno spalvos fone šviečia ryškiai žali snapai. Australai laisvėje jas išnaikino, todėl atstatyti jų populiaciją – sudėtinga: šios žąsys tededa po 2-4 kiaušinius. Pas mus peri lapkritį – gruodį, kai Australijoje – vasara.

Paukštininkės ir genio Čikio draugystė

Genovaitė Šunokienė yra sukaupusi gausiausią privačią vištinių dekoratyvinių paukščių kolekciją Lietuvoje. Jos namų nepalieka ir pačios užaugintas genys Čipis.

Lankytojams, G.Šunokienė teigė, labai patinkančios šilkinės vištytės: „Žmonėms sakau: čia - pūkinis triušis, sukryžmintas su višta. Ir jie patiki“.

Kai kurios vištos nešioja miestų vardus arba jas išvedusių mokslininkų pavardes. Sebraitų veislės vištas išvedė mokslininkas Sebraitas. Tai – vienos mažiausių vištų pasaulyje. Paduanai atsirado Italijos Padujoje, kur stebuklais išgarsėjo Kretingos miesto globėjas šv.Antanas. Dar yra Hamburgo, Kochinchino vištų.

Atskiruose aptvaruose veisiami fazanai. Jų turi keturių pačių paprasčiausių veislių: auksinį, deimantinį, sidabrinį ir medžiojamąjį. Šeimininkės balsą išgirdęs, staiga prie jos priskrido ir draugiškai sučirksėjo miškų sanitaras – genys.

„Tai – mūsų Čikis, - sodybos gyventoją pristatė paukštininkė. – Buvo penki geniai, bet Čikis juos išgainiojo, ir liko teritorijos užkariautojas“.

G.Šunokienė pasakojo, kad nukirstame medyje buvo aptiktas lizdas su genių jaunikliais. Vienas gamtininkas iš Šiaulių juos atvežė į Žibininkus: „Jauniklius reikėjo su pincetu maitinti. Prieš mėnesį juos paleidau į laisvę. O Čikis nepanoro palikti namų“.

Moters pasididžiavimas – ir vienintelė Lietuvoje minikiaulių pora. Suaugęs kuilys sveria vos 20-25 kg. Patelė laukiasi jauniklių, kurių vienas kainuoja tūkstantį litų. Savo dydžiu žąsims prilygstančios minikiaulės išveistos iš vietnamietiškų, šias sumažinus maždaug tris kartus.

Aviatorius tapo dyzelių „karalium“

Valentinas Lukauskas apylinkėse garsėja kaip geriausias automobilių dyzelinių variklių meistras.

Žibininkų prieigose skoningai įrengtos Valentino ir jo motinos Stanislavos Lukauskų sodybos kiemas gausiai užstatytas automobiliais. Ūkiniame šios sodybos pastate veikia automobilių remonto dirbtuvės. Tai - dyzelių „karaliumi“ vadinamo V.Lukausko „rezidencija“.

Anot vietinių žmonių, V.Lukauskas yra geriausias dyzelinių variklių meistras ne tik visame Kretingos rajone, - taisyti automobilius pas jį veža žmonės ir iš gretimų vietovių. Norint pakliūti pas Valentiną, į eilę tenka užsirašyti prieš kelis mėnesius.

Paklaustas, kurgi sėmėsi variklių „ligų“ žinių, plačiai besišypsantis vyras atsakė, jog jis daugel metų dirbęs aviatoriumi, skraidęs malūnsparniu.

Gimęs Rusijoje, Krasnojarske. Ten gyvenęs 28 metus. Į Lietuvą su šeima sugrįžęs prieš 25 metus. Apsistoję Žibininkuose, čia nusipirkę namą, kur dabar tebegyvena.

Jau dešimt metų Valentinas – našlys. Kartu su jo motina gyvena ir vienas iš dviejų jo vaikų.

Senolė atmena Palangos grafus

Devintą dešimtį perkopusi Adolfina Valatkienė - Žibininkų kaimo senbuvė, dar atmenanti ir kokia buvo Palanga grafų Tiškevičių laikais.

Kaimo senolė 92-jų Adolfina Valatkienė gyvena ir pačioje seniausioje Žibininkuose išlikusioje kaimo troboje. Moteris mano, kad jos trobesiams – gerokai per 100 metų.

„Esu gimusi gretimame Joskaudų kaime. Buvau 10-metė, kai su tėvais arkliais kinkytu vežimu važiuodavom pro tą namą. Jau tuomet, atmenu, keitė sienojus, o stogas liko kaip buvęs. Geras medis laiko šimtmečius“, - įsitikinusi jau 20 metų po vyro mirties viena sodyboje begyvenanti senolė.

Važiuodama į savo parapijos bažnyčią Palangoje, Adolfinos šeima po pamaldų pramogaudavo prie jūros. Kurorte grieždavo orkestras. Alėja jūros link pasukdavę ir grafai Tiškevičiai. Tiltas į jūrą buvęs trumpesnis, poilsiautojus plukdę nedideliais laivais. Buvę ir atskirų paplūdimių vyrams bei moterims. Jau tuomet juose maudydavęsi nuogi.

Tą vaikystėje atmintin įstrigusį namą A.Valatkienė nusipirko, kai su šeima sugrįžo iš Sibiro tremties. Iš čia į gyvenimą išėjo keturi jos vaikai. „Gyvų beliko trys dukterys. Sūnus mirė prieš kelerius metus. O pirmagimės dukters netekau dar per karą. Ją, neturinčią nė trejų metų, nušovė užklydęs girtas rusų kareivis“.

Guvi, pati visus buities darbus dar nudirbanti, senolė sakė atmenanti laikus, kai kaimas klestėjo. Aplink gyvenę vien turtingi ūkininkai: Ramonai, Vainorai, Pleikiai, Žiliai, Navickiai, - vardijo moteris. Dažnas jų turėjęs po 30 ha žemės, todėl jų likimas pokariu buvęs nulemtas. Išvežė į Sibirą - ir ištuštėjo kaimas. Naujos sodybos išdygo tik kolūkio laikais ir priešingoje kaimo pusėje.

Likimo smūgiai tvojo keliskart

Antanui ir Justinai Valatkoms teko išgyventi ne vieną likimo išbandymą.

Adolfinos sodyba remiasi į giminaičių - 75-erių Antano ir 78-erių Justinos Valatkų - namų valdą. Kieme pasitikę abu šeimininkai pakvietė sušilti į jaukiai prikūrentus namus. Ne visuomet juose buvo jauku, tvirtino abu sutuoktiniai, būta ir šiurpių išgyvenimų. Ir abu senoliai prisiminė nesenas žaizdas.

Prieš septynerius metus, vieną gruodžio pavakarę, Antanas išvežė į Palangą pieną. Temstant į Valatkų sodybą įsibrovė užpuolikas ir iš pasalų basliu tvojo prie gyvulių einančiai Justinai. Išnaršė namus ir, pagrobęs pinigus, išsinėšino. Į namus grįžtantis Antanas nujautė nelaimę: iš tolo tvieskė šviesos, namų durys praviros, o lovoje – su kraujuojančia žaizda galvoje jo moteris.

J.Valatkienė sakė 10 dienų išbuvusi komoje: nė gydytojai nebesitikėję, kad ji pasveiks. Patirtos traumos pasekmės stipriai paveikė sveikatą: moteris sakė, jog ligi užpuolimo 13 metų nesilankiusi pas gydytojus, o dabar – vis keliaujanti po ligonines.

Užpuoliką surado po poros metų, kai jis apiplėšė dar kelis žmones. Skaudžiausia J. ir A. Valatkoms buvo tai, jog įsibrovėlis dirbo pas juos iki užpuolimo ir po jo. „Tuo metu laikėme 5-7 karves, jį samdėme ūkio darbams: šieną nupjauti ir suvežti, mėšlą iškuopti. Po įvykio jis vis teiraudavosi: šeimininke, ar tikrai neatsimeni, kas tave užpuolė. Matyt, graužė nerimas“, - samprotavo Antanas.

Vaikystėje J.Valatkienė liko be motinos: ją ir mažąją sesutę su tėvu išvežė į Sibirą. Mama su kitais vaikais suspėjo pasislėpti. Po metų tremtyje mirė tėvas, mergaitės liko dviese – Justina sesutei atstojo ir tėvą, ir motiną. Anksti pradėjo dirbti miškuose, kentė ir badą, ir šaltį.

Tremtyje Justina ištekėjo už „sibiriako“ lietuvio - Antano nuo Užpelkių. Sibire gimė vyresnysis jų sūnus Rimvydas, dabar – žinomas Lietuvos žiniasklaidos atstovas. Dvi dukterys Vanda ir Loreta gyvena netoliese ir aplanko tėvus kas savaitgalį.

Justinos sesuo Olga pasiliko gyventi Rusijoje.

• Rašyti komentarą (2)