Kaip kretingiškiai kūrė Karolio miestą

Karolštato bernardinų bažnyčia. Piešinys 1779–1781 m. Hiršo Leibovičiaus išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje. Lietuvos nacionalinis muziejus

Praeitais metais šventėme Kretingos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-ąsias metines, o šiemet sukanka 415 metų, kai Kretingai buvo suteikta savivalda. Palyginus su žmogaus gyvenimo įvykiais, pirmoji – 1253-ųjų metų – data prilygsta gimimo metrikų išdavimui, o antroji – 1609 m. sausio 23 d. – paso įteikimui, pripažįstant teisę pradėti savarankišką gyvenimą.

Vokiečių Ordinui perleidus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei dalį kryžiuočių XIII a. užkariautos Kretingos pilies kuršių žemių, atokiau nuo valstybinės sienos dešiniajame Akmenos krante įsikūrė Kretingos kaimas. Jam priklausė apie 1 tūkst. 820 ha žemės, esančios abipus upės. Šiaurės rytiniame pakraštyje stovėjo dvaras, iš kurio buvo administruojamas Kretingos valsčius. Jį su visu valsčiumi 1572 m. įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius.

XV–XVI a. per kaimą susiklostė svarbus prekybos kelias, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją ir Kuršą su Prūsijos kunigaikštyste. Prekyba šiuo traktu ypač pagyvėjo po Valakų reformos, kai, pakilus žemės ūkio našumui, pradėta prekiauti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos pertekliumi.

Išaugusią Kretingos svarbą regiono gyvenime įtvirtinti nutarė dvarą 1592 m. paveldėjęs jaunesnysis Jono Chodkevičiaus sūnus Jonas Karolis. Tapęs Žemaičių seniūnu ir Lietuvos lauko etmonu, jis su žmona Sofija sumanė šią pasienio vietovę paversti regiono amatų ir užsienio prekybos centru bei priešakine katalikybės citadele, saugančią nuo protestantizmo išplitimo.

Tuo metu miestai ir vienuolynai buvo statomi negyvenamosiose teritorijose, šalia istoriškai susiklosčiusių gyvenviečių, kad nereikėtų šių griauti ar perstatyti. Tam Jonas Karolis pasirinko kairiajame Akmenos krante, į pietus nuo dvaro sodybos plytėjusią bendrųjų dvaro ir kaimo ganyklų žemę. Tačiau miestui ir vienuolynui statyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl karo su švedais labai trūko. Todėl pirmiausia kaimo kapinėse, veikusiose J. Basanavičiaus gatvėje, jis 1602 m. pastatė medinę bažnytėlę, šalia kurios įkurdino iš Kauno pakviestus bernardinus (pranciškonus observantus).

Kretingos miesto, vienuolyno ir bažnyčios kūrėjai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai. Dail. Sinkevičius, 1822 m. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Tapęs Livonijos valdytoju ir Tartu seniūnu, Jonas Karolis Chodkevičius 1603 m. gruodžio 10 d. pasirašė privilegiją, kuria mūrinių bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatų komplekso statybai prie Akmenos ir Dupulčio santakos dovanojo sklypą su 3 valakais žemės ir įpareigojo dvaro vietininką pradėti paruošiamuosius statybos darbus. Vienuolyno pamatai buvo išlieti 1605 m., o 1607 m. pradėta trejus metus trukusi pastato statyba. Mūrinė bažnyčia šalia vienuolyno iškilo 1610–1617 m. Pastatus mūrijo iš Krokuvos atvykęs mūrininkas Kasparas Arkonas (Tomas Kasparas).

Sumanęs paversti Kretingą miestu, Jonas Karolis Chodkevičius pasirūpino, kad Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1607 m. suteiktų jai prekių sankrovos teisę. Tai leido kretingiškiams kontroliuoti užsienio prekybą, nes pro Kretingą per valstybinę sieną išvežamos prekės turėjo būti sandėliuojamos čia įrengtuose sandėliuose ir per sekmadieninius turgus bei dvejas metines muges sausio 15 d. ir spalio 4 d. buvo parduodamos vietos pirkliams, turėjusiems išimtinę teisę jas toliau gabenti į užsienį. Kiti pirkliai išvežti galėjo tik po prekymečio užsilikusias prekes. Tai turėjo skatinti kretingiškius imtis prekybos verslo, masinti Kretingoje kurtis iš svetur atsikėlusius pirklius.

Lemiamas žingsnis miesto kūrimo istorijoje buvo žengtas 1609 m. sausio 23 d., kai į žygį prieš švedus išvykęs Lietuvos didysis etmonas, Livonijos valdytojas ir Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius Berzaunės pilyje pasirašė privilegiją dėl Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai. Šalia bernardinų vienuolyno su bažnyčia statomam miestui jis suteikė savo vardą, pavadindamas Karolštatu – Karolio miestu. Karolštatas turėjo priartinti šio Žemaitijos regiono gyventojus prie Vakarų Europos civilizacijos laimėjimų, paspartinti ūkinę raidą, formuoti naujas socialines tradicijas, pagrįstas savivalda. Dokumentai liudija, kad naujasis miesto vardas nesugebėjo išstumti senojo, todėl dažnai dokumentuose ir net magistrato antspaude vartotas dvigubas vardas: Karolštatas arba Kretinga. Karolštatas, arba Kretingosmiestas, kūrėsi ir tvarkėsi pagal Magdeburgo teisės suteikimo privilegiją, Saksų veidrodį – vokiečių paprotinės teisės rinkinį – ir steigėjo patvirtintus Miesto valdymo nuostatus, reglamentuojančius valdžios institucijų veiklą, pareigūnų ir piliečių pareigas, miesto statybų ir viešosios tvarkos priežiūrą, magistrato pajamas. Magdeburgo teisė garantavo dalinę miesto nepriklausomybę nuo dvaro, verslo apsaugą ir laisvę, atleido miesto piliečius nuo valstietiškų prievolių, suteikė teisę rinktis savivaldą, t. y. savarankiškai tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus.

Hipotetinė Kretingos panorama XVIII a. pr. Graviūra „Scharmützel bey Plungian in Samoyten“. Grafikas J. Nordbergas, raižytojas J. Haasas. 1745–1752 m. Lietuvos nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Graviūroje įamžintas XVIII a. pr. prie Plungės įvykęs mūšis tarp Švedijos ir Rusijos-Lenkijos kariuomenių, tačiau spėjama, kad jame pavaizduota ne Plungės, nes vaizduojamo miesto situacija labai primena Kretingą, žvelgiant į ją iš rytų pusės. Kairėje matome aikštę ir joje stovinčią rotušę su bokšteliu, o į dešinę nuo aikštės – tarp jos ir vienuolyno buvusį miesto kvartalą. Ties viduriu stūkso mūrinė bernardinų bažnyčia su masyviu keturkampiu bokštu. Į dešinę nuo jos matosi kalva su koplyčia, primenanti kitapus Akmenos esančių Kretingos kaimo kapinių situaciją. Plungė rotušės neturėjo, o miesto teises gavo tik 1792 m. ir netrukus prarado, o mūrinę bažnyčią pasistatė 1905–1933 m. Grafikas galėjo suklysti nurodydamas vietovės vardą.

1611 m. Karolštate gyveno jau 57 šeimos. Miesto širdimi tapo vakarinėje dalyje suprojektuota kvadratinė, 132 x 132 m dydžio turgaus aikštė, skirta prekymečiams rengti, miestiečių susirinkimams vesti ir magistrato teismo paskirtoms bausmėms vykdyti. Į aikštės kampus įsiliejo po dvi gatves, sujungusias turgavietę su dvaru, bažnyčia, užmiesčio keliais, miesto ganyklomis ir dirvomis. Dar trys gatvės (F. Janušio, V. Nagevičiaus, Trumpoji) buvo suformuotos rytinės miesto dalies kvartalams sujungti, o viena gatvė (J. K. Chodkevičiaus) ėjo ties vienuolyno ir miesto žemių riba.

Aplinkui aikštę buvo pamatuotos 24 vienodos, stačiakampės, viena trumpąja kraštine atsuktos į aikštę posesijos. Dar 94 tokio pat dydžio posesijos pamatuotos prie visų gatvių. Jose piliečiai namus statėsi viename iš sklypo kampų prie aikštės arba gatvės, į kurią pastatą atsukdavo galiniu fasadu. Namai buvo mediniai, vieno aukšto, stačiakampio plano, 1–2 kambarių, su kamaromis, kai kurie su virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų, pastatyti ant palaidų akmenų pamato. Kambariai buvę 6 x 4,7–4,9 m dydžio, plūkto molio aslomis, šildomi puodyninių ir plokščiųjų koklių krosnių. Kieme stovėjo mediniai ūkiniai pastatai, už kurių, sklypo gilumoje, buvo įrengti daržai ir ūkinės duobės. Miesto valdymo nuostatai reikalavo aikštę ir gatves išgrįsti akmenimis. Kiekvienas pilietis priešais savo posesiją privalėjo išgrįsti pusės gatvės pločio ruožą, o prie turgavietės – tokio pat dydžio aikštės dalį. Likusi aikštė turėjo būti grindžiama už miesto iždo lėšas.

Aikštės centre 1621 m. iškilo mūrinė, dviaukštė, vienbokštė rotušė. Joje veikė salė piliečių susirinkimams, magistrato ir teismo posėdžiams, pradinė mokykla, kalėjimas, prekių sandėliai, stovėjo kontrolinės svarstyklės, buvo laikomi ilgio, svorio, saiko etalonai. Bokšte kabėjo varpas, kuriuo buvo mušamos valandos, kviečiami miestiečiai į turgų ir susirinkimus, pranešama apie gaisrą.

Karolštato arba Kretingos miestas matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudarytame dvaro ir miesto žemių plane: 1) Turgaus aikštė su rotuše; 2) bernardinų vienuolyno su bažnyčia pastatų ansamblis; 3) prieglauda; 4) svečių namai; 5) smuklė; 6) iždinė-muitinė; 7) iždo namai, nuomojami vokiečių amatininkams; 8) miesto vandens malūnas prie Žydų Naumiesčio turgavietės; 9) miesto kluonai; 10) miestiečių galvijų ganyklos; 11) vienuolyno žemė; 12) prieglaudos valakas; 13) vaito valakas (Vaitiškės); 14) dvaro sodybos žemė; 15) miesto siena; 16) Kretingos kaimas (Kretingsodis). Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Aikštės ir Birutės gatvės kampe už dvaro lėšas iškilo dviaukštis akmeninis iždinės ir muitinės pastatas. Manoma, kad iš pradžių, kol nepasistatė rotušės, šiame pastate buvo įsikūręs ir magistratas. Priešingoje pusėje, dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje statantis miestui iškilo tinkuoto mūro, dviejų aukštų svečių namai, skirti į turgų ir prekymečius atvykusiems pirkliams apsistoti.

Miestui ir miestiečių ūkinei veiklai vykdyti steigėjas paskyrė kairiajame Akmenos krante tarp dvaro ir Prūsijos sienos plytėjusias Kretingos ir Dopšaičių kaimų žemes. Statyboms atidavė dalį dvaro girios – prie Šukupio šalia Ruginių ir Pipirų augusį mišką, pavadintą Miesto giria, Miestvine. Miestas buvo statomas pagal iš Vakarų Europos perimtą standartinę stačiakampio plano schemą. Priešais vienuolyną neužstatytoje žemėje jam buvo parinktas vieno valako (21,38 ha) dydžio stačiakampis sklypas, kuriame matininkai Adomas Dirma, Jonas Mališevskis, Motiejus Gaiževskis ir Adomas Škliarskis pamatavo turgavietę, gatves, posesijas ir vietas trobesiams.

Turgavietės ir bernardinų bažnyčios link vedusios gatvės kampe stovėjo medinė miesto smuklė. Tos pačios Bažnyčios gatvės gale magistratas apie 1620 m. pastatė prieglaudą. Jos statybai Sofija Chodkevičienė 1618 m. testamentu paaukojo 250, o 13-kai globotinių išlaikyti – 300 portugalų (auksinių monetų). J. K. Chodkevičius prieglaudai išlaikyti paskyrė valaką žemės ir dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių ir avižų. Prieglauda buvusi tinkuoto mūro, vieno aukšto, keturių didelių kambarių, su Šv. Morkaus koplyčia.

Užmiestyje, Akmenos upės senvagės juosiamoje saloje, dvaras pastatė miestui medinį malūną. Vandens lygiui reguliuoti ir malūnračiui sukti buvo iškasta pora kanalų, padalinusių salą į 3 dalis.

Augančiai kartai šviesti ir ugdyti Jonas Karolis Chodkevičius pavedė magistratui įkurti pradinę mokyklą, kurios mokytoju turėjo būti pasaulietis, katalikų tikėjimo miesto pilietis. Mokyklai buvo skirta atskira patalpa rotušės II aukšte, šalia magistrato posėdžių salės.

Besikuriantis miestas buvo medinis, todėl, siekiant apsaugoti jį nuo gaisrų, iš gyventojų reikalauta per 3 metus nuo namo pastatymo šiaudinį stogą uždengti skiedromis arba gontais, o virš kraigo – išmūryti kaminą ir valyti jį kas savaitę. Šalia kamino ant stogo privalėjo kabėti kopėčios, o prie sienos – priešgaisrinis kablys. Savo sklypuose miestiečiai privalėjo išsikasti šulinius arba prie namo nuolat laikyti pilną statinę vandens. Visi sklypų savininkai naktimis privalėjo eiti sargybą ir saugoti miestą nuo gaisro. Už neatvykimą grėsė didelė piniginė bauda. Nežiūrint visų atsargumo priemonių, XVII a. Kretinga ne kartą degė.

Iždinės ir muitinės pastatas. Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1912 m. Kretingos muziejus

Miestą iš rytų ir pietų pusių palei J. K. Chodkevičiaus, Laisvės ir Žaliąją gatves juosė akmeninė siena su vartais prie pagrindinių užmiesčio kelių, o iš kitų pusių – patvenkti Akmenos ir Dopulčio upeliai. Siena gynybinės funkcijos neturėjo, o tik žymėjo miesto ribas ir saugojo miestiečius nuo laukinių gyvūnų, atsitiktinių neprašytų svečių. Magistrato teismas galėjo nusikaltusį asmenį „išvaryti už miesto sienos“, t. y. atimti teisę gyventi ir lankytis mieste.

Už sienos plytėjo miestiečių daržai, pievos ir ganyklos. Didžiausią plotą apėmė ganyklos, besitęsiančios į pietus iki pat Prūsijos sienos. Į pietryčius nuo miesto apie 25 ha ganyklų užėmė kluonų kvartalas, vadintas Kluonais, Kluonaliais. Pietryčiuose valstybinę sieną siekė Kumpiškių pievos ir miškas, o šalia Kartenos kelio augusios pievos ir miškas vadinti Sudais.

Šalia bernardinų vienuolyno statomo miesto piliečiais tapti galėjo katalikai, sumokėję miesto iždui mokestį. Tačiau siekiant pritraukti daugiau amatininkų ir pirklių, privilegija leido jame nuolat gyventi bei piliečiais tapti ir protestantams, tačiau draudė turėti bažnyčią ir kunigą. Jiems iždo lėšomis miesto pietvakariniame pakraštyje, slėnyje prie Akmenos upės buvo pastatyta 10 nuomojamų namų. Čia kūrėsi daugiausia vokiečių kilmės ar iš vokiškų kraštų atsikėlę amatininkai, todėl ši gatvė buvo vadinama Vokiečių (dab. Birutės g.). Mieste apsigyvenę, tačiau piliečiais netapę gyventojai laikyti kampininkais. Jie negalėjo išsinuomoti posesijų, tačiau galėjo kurtis miesto pakraščiuose. Daugiausia kampininkai kuklius savo trobesius statėsi palei upę, kur suformavo Akmenės gatvę.

Prieglauda. Nežinomas fotografas, 1937 m. Kretingos muziejus

Judėjams, musulmonams ir kitų konfesijų atstovams buvo griežtai uždrausta čia gyventi, o į miestą įvažiuoti ir svečių namuose apsistoti jie galėjo tik turgaus ir prekymečių dienomis. Tačiau jiems nedraudžiama buvo gyventi už miesto sienos. Todėl žydai kūrėsi Akmenos upės saloje šalia miesto vandens malūno ir kelio į Klaipėdą, kur įsteigė Žydų Naumiestį su savo turgaviete.

Miesto piliečiams J. K. Chodkevičius leido laisvai verstis prekyba, amatais, žemdirbyste ir žvejyba, atleido juos 20-čiai metų nuo prievolių dvarui ir 30-čiai metų nuo muito mokesčio valstybei. Jų rankose išliko užsienio prekybos monopolis, nes vadovaujantis 1607 m. prekių sankrovos teise prekes nustatytomis dienomis laisvai į užsienį ir toliau tebegalėjo išvežti tik miesto piliečiai, kuriems leista nevaržomai prekiauti su Gdansku, Karaliaučiumi, Klaipėda ir kitais Prūsijos kunigaikštystės miestais. Su sankrovos teisės pažeidėjais buvo elgiamasi griežtai: jų prekės konfiskuojamos ir perduodamos miesto iždui.

Atsiradęs naujas užsienio prekybos centras erzino Klaipėdos pirklius, iki tol kontroliavusius prekybos kelius tarp Prūsijos ir Žemaitijos bei Livonijos. Jie ėmėsi varžyti kretingiškių pirklių teises ir laisves, pasiekė, kad 1622 m. Karolštatas prarastų teisę laisvai prekiauti su Karaliaučiumi, su kuriuo prekyba galėjo vykti tik tarpininkaujant klaipėdiškiams pirkliams.

Miestą valdė magistratas – miesto taryba, kuri rūpinosi miesto tvarkymu, rinko mokesčius, palaikė viešąją tvarką, teisė ir baudė nusižengusius miestiečius. Pagal privilegiją tarybą turėjo sudaryti ne mažiau kaip 13-a narių: vaitas, burmistras, 8 suolininkai, 2 tarėjai ir raštininkas.

Miestui vadovavo, magistrato narių ir pareigūnų veiklą kontroliavo dvaro savininko paskirtas vaitas, kuriuo tapdavo dvaro vietininkas. Kiti magistrato nariai buvo renkami kiekvienų metų pradžioje visuotiniame piliečių susirinkime ir visų rinkėjų akivaizdoje iškilmingai prisiekdavo sąžiningai vykdyti patikėtas pareigas. Raštininkas privalėjo turėti juridinį išsilavinimą, o išrinktas pirmajai kadencijai toliau dirbti galėjo tol, kol pats neatsistatydins. Mirus išrinktam magistrato nariui, į jo vietą vaitas skirdavo kitą miesto pilietį, eisiantį pareigas iki naujų rinkimų. Magistrato nariai už darbą gavo atlyginimą, kurį reglamentavo miesto tvarkymo nuostatai. Gi vaitui išsilaikyti tarp vienuolyno ir dvaro žemių buvo skirtas valako dydžio žemės sklypas, kretingiškių iki šiol vadinamas Vaitiškėmis.

Kretingos kaimo kapinės, kuriose 1602 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Juliaus Kanarsko nuotr., 2016 m.

Miesto piliečius teisė ir jų ginčus sprendė magistrato teismas, susidedantis iš vaito ir burmistro teismų. Vaitas su 8 suolininkais nagrinėjo baudžiamąsias bylas ir turėjo teisę nusikaltėlius bausti mirties bausme. Burmistras su 2 tarėjais sprendė civilines bylas. Labai svarbios ir sudėtingos bylos nagrinėtos pirmadieniais bendrame magistrato posėdyje. Visus posėdžius protokolavo raštininkas, kuris dokumentą pasirašydavo ir duodavo antspaudu patvirtinti vaitui. Patvirtintus magistrato teismo sprendimus turgaus aikštėje paskelbdavo šauklys. Vaito teismo nutarimas buvo neapskundžiamas, o burmistro teismo nutarimą galima buvo apskųsti dvaro savininkui. Paskirtos bausmės būdavo vykdomos viešai aikštėje priešais rotušę, visų miestiečių akivaizdoje.

Vaito ir burmistro antspaudui Jono Karolis Chodkevičius privilegijoje leido naudoti Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi, tapusios Karolštato, arba Kretingos miesto, globėja, atvaizdą. Tiesa, apie 1637 m. naujasis Kretingos savininkas Kazimieras Leonas Sapiega miesto globėju paskelbė šv. Kazimierą, kurio atvaizdą matome XVII a. II p.–XVIII a. miesto antspauduose.

Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių pastangomis 1602–1621 m. Kretinga iš pasienio kaimo virto svarbiu pajūrio Žemaitijos regiono užsienio prekybos centru ir katalikybės pozicijas protestantiškos Prūsijos kaimynystėje saugančia tvirtove. Smarkiai pasikeitusi ir europietiškos civilizacijos keliu žengianti valda tapo pagrindine Chodkevičių rezidencija žemaitiškose jų valdose, o bernardinų vienuolynas – šių didikų dvasinės ramybės užuovėja. Apie Chodkevičių šeimos prieraišumą Kretingai liudija ir tai, kad bernardinų bažnyčioje, o ne pagrindinėje rezidencijoje Liachavičuose, jiedu įsirengė kriptą ir pageidavo čia atgulti amžinam poilsiui. Sofijos valią vyras įvykdė 1619 m. Tačiau didžiojo karvedžio paskutinysis noras liko neįgyvendintas. Jo atminimą saugo 2021 m. Chodkevičių kriptoje pastatytas Jono Karolio Chodkevičiaus kenotafas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (1)