|
|
|
Grafienės kostiumas – pagal ikonografinę medžiagą
Kretingos muziejaus ekskursijose ir reprezentaciniuose renginiuose svečius dažnai pasitinka pati grafienė, dėvinti XIX amžiaus pabaigos kostiumą – į ją persikūnija šio muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė. Jos žodžiais, grafienės kostiumas buvo atkurtas pagal autentišką Kretingos dvaro ikonografinę medžiagą. Sijonas ir trys jo pagalvėlės Prieš pusantro šimto metų Kretingos dvaro šeimininkės Sofijos Tiškevičienės ir jos dukterų įprastą kasdienį kostiumą sudarė: sijonas ir pasijonis, švarkelis, palaidinė ir trys pagalvėlės. Būtent šios ir yra įdomiausia dvariškių moterų kostiumo dalis. „To meto moterų madoje vyravo S formos siluetas: pūsti ir platūs pečiai, lieknas liemuo ir pūstas sijonas. O tam, kad sijonas nuo juosmens būtų kuo platesnis ir kuo labiau išsipūtęs, nugaroje būdavo suformuota klostė, ir dar ant sėdmenų bei abiejų šlaunų specialiu raiščiu užrišama po pagalvėlę“, – nuotaikingai pasakojo gidė, patikinusi, kad jau ir pati įgudusi užsirišti šias pagalvėles, nors dvare šią funkciją atlikdavo tarnaitės. Pasijonis būdavo reikalingas tam, kad einant šiek tiek pasikėlus sijoną, jog šis nesivilktų žeme, neduokdie, nepasimatytų apnuogintos kojos. Užtrauktukų nebūdavo: sijonas užslėptoje vietoje sukabinamas sąsagomis-kabliukais. Dėvėti šį kostiumą per trejus metus jau įpratusi D. Jomantaitė-Jonaitienė juokavo, kad dvaro ponios ir panelės dar dėvėdavo ir korsetus, kuriuos tarnaitės taip suverždavo, kad moterų liemuo pagal S raidės formą tikrai tapdavo tarsi skruzdėlių. Kainavo per tūkstantį eurų Pašnekovės žodžiais, atkurtasis Kretingos dvaro ponios kostiumas esąs labiau rudens ir žiemos sezono, pasiūtas iš storo pusvilnonio audinio ir dėvimas šaltuoju metų laiku, tuomet dominavo tamsios – mėlyna, ruda, juoda – spalvos. Pastarasis grafienės kostiumas yra pasiūtas iš tamsiai mėlynos spalvos storo pusvilnonio audinio, dekoruotas auksinių siūlų detalėmis, prie jo priderinta balta palaidinė. Atkurti šį kostiumą pagal autentiškus istorinius dokumentus kainavo 1 tūkst. 30 Eur, jį pasiuvo patirties šioje srityje turinčios MB „Stilinga ateljė“ dizainerė Inga Šveistienė.
Pastarojo kostiumo komplektui dar priklauso apsiaustas ir dvi skrybėlės: fetrinė ir lengvesnė, puošta gėlių puokštele. Todėl moterų plaukai visuomet turėdavo būti pakelti, dažniausiai susukant juos į kuodus. Dvaro ponių kasdieniai papuošalai būdavę kuklūs: dažniausiai – auskarai, sagė ir žiedas. Vasarinis kostiumas, sprendžiant pagal istorines nuotraukas, būdavęs lengvesnis, šviesesnių spalvų, palaidinėms būdinga daugiau visokių puošmenų – raukinių, nėrinių, kitokių dekoratyvių siuvinių. Sukurti tokį kostiumą, tvirtino D. Jomantaitė-Jonaitienė, Kretingos muziejus taip pat yra numatęs, nes turimas neatitinka sezono – vasarą jis per tamsus ir jį dėvėti yra per karšta. Kostiumas – interaktyvios ekskursijos dalis Istorinis moteriškas dvaro kostiumas buvo atkurtas Kretingos muziejui vykdant projektą „Interaktyvi ekskursija Kretingos dvaro parke“, jo iniciatorė – Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. Siekiant priartinti istorinę dvaro aplinką prie lankytojų, kad būtų įtaigiau pajausti prieš šimtmečius čia tvyrojusią kasdienybę, sumanyta, kad ją ir turėtų vesti pati grafienė. „Ši ekskursija vedama naudojant planšetes: grafienė vedžioja žmones po parką ir prie objektų, pasitelkus kodų sistemą, galima atkurti istorinę aplinką“, – kalbėjo muziejaus gidė, ilgainiui tuo kostiumu pradėjusi puoštis ir per kitą ekskursiją „Svečiuose pas grafienę“ po rūmų erdves, taip pat – kitus muziejaus reprezentacinius renginius. „Persikūnijusi į grafienę, vaikams per edukacijas pasakoju, kaip mes čia gyvenome, leidžiu jiems pasimatuoti grafienės skrybėles ir apsiaustą, – nuotaikingai pasakojo D. Jomantaitė-Jonaitienė. – Tačiau galiu patikinti, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji pirmas minutes nė negirdi, ką pasakoju – jie smalsiai tyrinėja mano aprangą, klausia, ar taip šitame dvare puošdavosi. Tuomet nori nusifotografuoti ir tik paskiausiai pradeda klausytis istorijų.“
|
|
