|
|
|
Ruginiai ir Duoniai, žemdirbius džiuginę duoniniais javais
Atokiau nuo Kretingos–Kūlupėnų plento, už geležinkelio, miškų apsuptyje abipus Skroblupio upelio, plyti Ruginių žemės. Šiandien čia nėra nė gyvos dvasios, o kažkada šiuose laukuose buvo apie 20 žemdirbių kiemų ir palivarkas, veikė mokykla, kunkuliavo įprastas kaimo gyvenimas. Dvarui išlaikyti mokėjo duoklę Ruginių istorijos ištakos siekia XVII a. II pusę – XVIII a. pr., kai Kretingos dvaro girios plėšininėje žemėje ėmė kurtis žemdirbiai. Pirmąkart vietovė paminėta 1769 m., o jos pavadinimas kilo iš pirmųjų naujakurių Ruginių asmenvardžio. Tiesa, vėliau kaimiečiai ėmėsi aiškinti, jog kaimas taip pavadintas todėl, kad jo žemdirbiai vertėsi maistinių rugių auginimu. 1771 m. kaimui priklausė apie 325 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojo Kazimieras Butkus, Dovydas Garjonis, Dovydas Valatka, Jonas, Juozapas ir Pranciškus Petručiai, Juozapas Gaidys, Antanas ir Juozapas Jurgelevičiai, Jonas Jucys, Jonas Viluckis, Jurgis Rutis, Juozapas Laurinavičius, Petras Šeškus ir Jurgis Razma. Dvasiniu žemdirbių gyvenimu rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. Mirusiems laidoti prie Skroblupio veikė kapinės. Pasakojama, kad 1710–1711 m. maro aukos netilpusios į kapines, todėl kaimo pievose joms laidoti buvo paskirtas sklypas, kurį gyvieji pavadino Kapų rėžiu. Nuo XVIII a. pab. mirusius laidoti privaloma buvo vežti į Kartenos parapijos kapines, nors dalis kaimiečių savo artimuosius laidojo ir Kretingos parapijos kapinėse. Nuo to laiko senosiose kaimo kapinėse retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi nekrikštyti mirę kūdikiai arba savižudžiai. 1845 m. Ruginiuose stovėjo 16 katalikų sodybų, kuriose gyveno 60 vyrų ir 68 moterys. Gausiausios buvo Petro Norvilo ir Petro Mineikio šeimynos, turėjusios po 12 šeimyniškių. Nuo 8 iki 11 asmenų sudarė Pranciškaus Bieliausko, Antano Petručio, Kazimiero Narvilo, Antano Butkaus, Antano Kupšio, Mykolo Viluckio, Mykolo Drungilo ir Augustino Vaitkaus šeimynas. Be jų, kaime gyveno Mykolo Miliaus, Marcijono Katkaus, Pranciškaus Žiaušio, Juozapo Sopo, Jeronimo Garjonio ir Teodoro Bražinsko šeimos.
Į šiaurę–šiaurės rytus nuo kaimo plytėjo dvarui priklausanti Miestvinės apyrubė, apėmusi apie 542 ha žemės. Didžiąją jos dalį sudarė pelkėtos, medžiais ir krūmais apaugusios ganyklos, į kurias įsiterpė pievos, plėšininė žemė ir apie 4 ha sodybinis sklypas su aptvaru dvaro veršiams ganyti. Apyrubę ir dvaro mišką XIX a. vid. administravo Peleniškės vienkiemyje gyvenęs medininkas bajoras Pranciškus Meškauskas su žmona Regina. Vakariniame apyrubės pakraštyje iš dvaro išsinuomotoje dirbamoje žemėje XIX a. išdygo pora vienkieminių sodybų. Šią nausėdiją kartu su šalia, Genčų žemėje, buvusiais Paskrobliais imta vadinti Medsėdžiais, t. y. miško sodybomis. Panaikinus 1861 m. baudžiavą, Ruginių ir Medsėdžių valstiečiai sudarė vieną bendruomenę, priskirtą Kretingos valsčiaus Kurmaičių seniūnijai. 1862 m. Ruginiuose buvo 12 kiemų. Juose šeimininkavo Kazimieras Narvilas, Juozapas Drungilas, Viktorinas Kairys, Nikodemas Miknius, Feliksas Viluckis, Antanas Dirmeitis, Jeronimas Garjonis, Pranas Žiaušys, Juozapas Šalnis, Antanas Jurgutis, Antanas Motiejauskas ir Ignotas Rudys. Jie valdė per 310 ha ariamos žemės, už kurios rentą dvarui kasmet mokėjo nuo 42,30 iki 44 rublių činšo. Žemdirbių sodybos buvo tipinės, medinės, sudarytos iš trobos, klėties, jaujos, žiogrių tvoros juosiamų kūčių galvijams ir naminiams gyvuliams. Valstiečiai privalėjo kasmet paruošti ir į dvarą atvežti po 70 pūdų šieno, 1 kubinį sieksnį malkų, 3 nupjautus rąstus, 23 dienas per metus nemokamai dirbti dvare įvairius darbus. Nuo lažo galima buvo atsipirkti, sumokant 11,90 rublio lažpinigių. Iš viso dvarui išlaikyti nuo kiekvieno kiemo kasmet teko mokėti 36,90 – 55,90 rublio dydžio duoklę.
Žemdirbiai žemes turėjo išsipirkti Ruginių vietovės turėjo savo vardus. Kaime telkšojo Dirvatarpio, Margalių ir Alksnos pelkės. Kalva, kurioje mėgo urvus rausti lapės, vadinta Lapkalviu. Po kaimą buvo išsibarsčiusios Dešimtsieksnės, Garbonijos, Kalvinio rėžio, Kapų rėžio, Kelnių, Margio, Kuzavinio margio, Lydimalių, Jautališkės, Priraižių, Plačioji, Švilpiškės, Trainelio, Zuikinos ir Puplesinė pievos. Dalį pievų suarė iš dvaro žemę nuomojęsi kampininkai. Žemdirbio Šuparo nuomotą sklypą imta vadinti Šuparine, netvarkingos kampininkės nugyventą ūkį – Šikiniu, o dirvą, kurią XIX a. I pusėje nuomojosi Jonas Valančiauskas (Valančius) – Valančiške. Margių pievoje telkšojo kūdra ir žiojėjo seni rūsiai. Pasakojama, kad rūsiuose per švedmetį ir kitus neramumus kaimiečiai slėpdavo savo turtą, o reikalui esant ir patys slapstėsi. Puplesinės upelyje žiojėjo didelė, daugiau kaip 2 m gylio, duobė, vadinta Lūgnine. Centrinėje kaimo dalyje augo Maskolinės miškelis. Kaime kalbėjo, kad carinės Rusijos laikais jame pasislėpę budėdavo maskoliai – rusų žandarai, tykoję ir gaudę iš Vokietijos imperijos nelegaliai spiritą ir kitas prekes gabenančius kontrabandininkus, kuriuos esą čia pat kartais ir nušaudavo. Tarp 1862–1870 m. pasikeitė vieno kiemo šeimininkas: Viktorino Kairio ūkyje įsikūrė Ignacas Kupšys. Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, 1870 m. Ruginiuose ir Medsėdžiuose buvo suformuoti 552 išperkamuoju žemės mokesčiu apmokestinti valstiečių sklypai ir registruoti 55 revizinėmis sielomis vadinami prievolinio luomo vyriškiai, mokėję pagalvės mokestį. Ruginių žemdirbiams 1870 m. buvo pamatuota apie 392 ha dirbamos žemės, kurią jie privalėjo išsipirkti iš dvaro per 49 metus. Tam valstybė jiems per banką išdavė 7 tūkst. 451,5 rublio paskolą. Už išperkamą žemę visi dvylika valstiečių grafui Nikolajui Zubovui ir jo turto paveldėtojams turėjo kasmet mokėti 447,08 rublio arba nuo 31,72 iki 55,90 rublio kiekvienas. Be to, kaimui priklausė dar 3 ha nenaudingos žemės (keliai ir pan.) ir per 100 ha bendrųjų ganyklų. Vienintelis Kazimieras Narvilas nelaukė nustatytų mokėjimo terminų ir jam paskirtą beveik 41 ha žemės valdą išsipirko dar tais pačiais 1870 m. Įteigtas palivarkas, pastatyta plytinė Atribojant Medsėdžių kaimą, didžioji jo dalis pasivadino Genčų Medsėdžiais, o kelios vienkieminės sodybos vakariniame Miestvinės apyrubės pakraštyje buvo prijungtos prie Ruginių ir toliau neoficialiai vadinosi Medsėdžiais. 1868–1872 m. žemėlapiuose kaimo teritorijoje nurodomos trys gyvenvietės: Didieji Ruginiai su 6 sodybomis apėmė šiaurės vakarinę, Ruginiai su 4 sodybomis – centrinę, o Mažieji Ruginiai su 4 sodybomis, kaimiečių vadintomis Ruginaliais – rytinę dalį. Pagal oficialų administracinį-teritorinį suskirstymą visos šios dalys sudarė vieną – Ruginių, kaimą. Atribojant dvaro ir kaimo žemes, Ruginiams buvo priskirta dalis Miestvinės apyrubės, kurią matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1884 m. išdalino Narvilui, Drungilui ir našlei Rudienei. Dvarui paliktą žemę nuo 1875 m. administravo grafo Juozapo Tiškevičiaus valdų Kretingos dvaro valdyba. Apie 5,5 ha dydžio ariamos žemės sklypą ji 1879 m. išnuomojo kretingiškiui žydui Zevui Giliui, kuris jau po metų savo verslo užmojų atsisakė. Dvarui įsisavinant Miestvinės apyrubėje plėšininę žemę, arimų plotas kaskart didėjo. Todėl Kretingos dvaro paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius XIX a. pab. čia įsteigė savarankišką dvaro ūkinį-gamybinį padalinį – Ruginių palivarką. Jo sodyba iškilo medininko vienkiemio vietoje. Netoliese buvo pastatyta plytinė, o kalvą, kurioje ji stovėjo, plytininko vardu imta vadinti Strikiu.
Palivarkas išsilaikė iš ūkinės veiklos. Jam priklausė 74,88 ha ariamos žemės, kurioje daugiausia buvo sėjama avižų ir rugių, šiek tiek vikių, mišinio, dobilų ir motiejukų. 1909–1910 m. avižos sudarė 54 proc., rugiai – 46 proc. visų pasėlių. 1912–1913 m. vėl daugiausiai užauginta avižų (52 proc.). Po jų sekė rugiai (37 proc.) ir mišinys (11 proc.). Pievose buvo ruošiamas šienas, ganomi pardavimui auginti 13 arklių ir 17 telyčių. Arkliams ganytis grafas šalia palivarko sodybos aptvėrė ir beržais apsodino ganyklą, kurią gyventojai pavadino Pastauninkaliu. Kumečius ir švietė, ir skiepijo Kumečiams už darbą buvo atlyginama pinigais, rugiais, miežiais, avižomis, žirniais, kviečiais, dobilais, šienu, malkomis, degtine, taip pat duodamas paviržis – priedas maisto produktais. Dvaro lėšomis kumečiai buvo skiepijami nuo raupų, o, ligai ištikus, ligonio apžiūrėti iš Kretingos atvykdavo felčeris. Tam, kad samdiniai galėtų šviestis gimtąja kalba, grafas Aleksandras Tiškevičius nuo 1907 m. jiems prenumeravo katalikų žurnalą „Vienybė“. Žemės ūkio darbų sezono įkarštyje darbui paspartinti palivarke buvo naudojami išsinuomoti krovininiai vežimai ir lokomobiliai. Ūkininkavimas ne visados būdavo pelningas: 1908–1909 m. palivarko išlaidos apėmė 3 tūkst. 129,57 rublio, o pajamos tesiekė 2 tūkst. 702,05 rublio. Tokiu būdu nuostoliai sudarė 427,52 rublio. Nors Ruginiai priklausė Kartenos parapijai, daugelis kaimiečių naujagimius krikštyti vežė ir į Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) bažnyčią. Iš viso 1892–1899 m. kaime gimė 53 kūdikiai (33 berniukai ir 20 mergaičių), iš kurių 32 pakrikštyti Kartenoje, o 21 – Kretingoje. 1896 m. ir 1897 m. šį pasaulį išvydo po 10 vaikų, 1895 m. – 8, 1895 m. – 7, 1894 m. ir 1898 m. – po 6, 1893 m. – 4, o 1899 m. – tik 2 kūdikiai. Tradiciškai vaikai krikštyti kitą dieną po gimimo. Tokių krikštynų įvyko 30. Gimimo dieną pakrikštyti 8 naujagimiai, kiti – trečią–penktą dieną, o poros vaikų krikštynų teko ilgokai palaukti. 1892 m. gimęs Juozapo ir Barboros Dreinių sūnus Petras krikštyti į Kartenos bažnyčią atvežtas praėjus savaitei, o Jono ir Onos Miknių dukters Emilijos krikštynos 1894 m. parapinėje bažnyčioje įvyko tik tryliktąją dieną po gimimo. Krikšto metu vaikai gaudavo vieną vardą. Krikštatėviais tapdavo tėvų giminės, artimieji arba kaimynai. Išimtimi tapo Polikarpo ir Onos Jurgučių sūnaus Stanislovo krikštynos, per kurias krikštatėviai buvo bernardinų kunigas Leonas Tarvydas su Barbora Žiaušiene iš Ruginių. Stanislovas Jurgutis užaugęs tapo Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, nepriklausomybės karų dalyviu. 1930–1938 m. tarnavo Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdyboje ir Artilerijos dirbtuvėse, į atsargą išėjo būdamas pulkininku. Po karo gyveno Brazilijoje, mirė Rio de Žaneire. Iš 1892–1899 m. gimusių vaikų 4 buvo nesantuokiniai. Net dviejų nesantuokinių pametinukų – sūnaus Petro ir dukters Elenos, 1896 ir 1897 m. susilaukė bajorų luomui priklausanti Emilija Butkevičiūtė. Ji netrukus ištekėjo už iš Darbėnų valsčiaus atsikėlusio valstiečio Ignoto Kiauleikio, kuriam 1899 m. pagimdė sūnų Ignotą, o 1900 m. – dukterį Oną. 1902 m. Ruginių kaime gyveno 157, o palivarke – 30 gyventojų. Kaime 1913 m. jau buvo 21 sodyba: 15 – Didžiuosiuose Ruginiuose ir 6-ios Mažuosiuose Ruginiuose (Ruginaliuose). Palivarke 1913–1914 m. tarnavo 6 asmenys: kluonininkas Julijonas Vėlavičius, prižiūrėjęs kluono pastatą, javų džiovinimą, kūlimą ir vėtymą, kerdžius Jonas Benetis, rūpinęsis dvaro galvijų ganymu, kumečiai Stanislovas Miknius, Kazimieras Siaurys, Antanas Kontrimas ir Juozapas Kazionas.
Pradžios mokykla – kultūros ir švietimo centras 1916–1921 m. kaime mirė 35 gyventojai (18 vyrų ir 17 moterų), iš kurių 21 buvo vaikas. Kasmet mirdavo nuo 4 iki 7 žmonių. Vaikų mirties priežastimi tapdavo nežinomos ligos, silpnumas ir dizenterija. Daugiausiai suaugusiųjų gyvybių nusinešė džiova; taip pat jie mirdavo nuo nežinomų ligų, senatvės, rečiau – nuo nuomario, paralyžiaus ar vėžio. Mirusiųjų ilgai negedėdavo: dažniausiai laidodavo kitą dieną, rečiau – po 2–3 dienų. Laidojo Kartenos parapijos kapinėse. Tik Jadvyga Riaukienė ir Juozas Pruckus buvo palaidoti Kretingos katalikų parapijos kapinėse. 1923 m. kaime buvo 18, o palivarke – 2 kiemai, kuriuose gyveno 185 gyventojai: 145 kaime ir 40 palivarke. Per Lietuvos žemės reformą palivarką valstybė iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus nusavino ir 1923–1935 m. išparceliavo, išdalindama žemę bežemiams ir kumečiams. Iš pradžių nausėdija vadinosi Ruginiais II, o vėliau pavadinta Duoniais – vietove, kuriose auga duoniniai javai. Žemės reforma palietė ir kaimą. 1922–1936 m. buvo likviduotos ir vienkieminiais sklypais išskirstytos Ruginių ir Kretingos dvaro bendrosios ganyklos, 1927–1935 m. Ruginius, Ruginalius ir Medsėdžius pradėta skirstyti į vienkieminius ūkius, o šis procesas užtruko iki 1942–1944 m. Tarpukariu buvo įkurta Ruginių seniūnija. Jos seniūnu 1932 m. dirbo Vladas Beržanskas, padėjėju – Adomas Lankutis. Seniūnija priklausė Kretingos valsčiui, kurio viršaičiu renkamas buvo ir Ruginių ūkininkas Vincas Jurgutis, atstovavęs valsčių ir Kretingos apskrities taryboje. Nepriklausomos Lietuvos laikais Ruginiuose šeimininkavo stambūs ir vidutiniai ūkininkai, o Duoniuose – mažažemiai. Gyvenimas nestovėjo vietoje. 1922–1940 m. Kartenos bažnyčioje registruota 30, o Kretingoje – 5 santuokos, kuriose susituokė 43 Ruginių ir 1 Duonių gyventojas. Petrui Šalniui likimas lėmė susituokti du sykius: 1929 m. vedęs Stanislavą Tomašauskaitę iš Pecelių, netrukus tapo našliu, todėl 1930 m. antrąsyk vedė Placidą Kniukštaitę iš Klibių. Viename panaikinto palivarko pastatų Duoniuose buvo atidaryta Ruginių pradžios mokykla, kurioje mokytojavo Povilas Kruopis, Kazys Juozapaitis, Valentas, Adelė Alsytė. Mokykla tapo abiejų kaimų kultūros ir švietimo centru. Čia vykdavo mokytojų organizuoti kultūriniai renginiai, kaimiečių susirinkimai ir pan. Abiejų kaimų jaunimas įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą ir įsteigė šaulių būrį. 1933 m. gegužės 25 d. mokykloje įvykusiame Ruginių šaulių būrio susirinkime po mokytojo Valento paskaitos šauliai nutarė įsitraukti į sąjūdį „Sporūta“ (Sporto Rūmų talka) ir plėtoti gimtajame kaime kūno kultūrą ir sportą.
Apie prievoles ir trėmimus 1941 m. Ruginiuose gimė būsimasis mokslininkas, inžinierius-matematikas, informacinių technologijų specialistas, Kauno technologijos universiteto dėstytojas Valentinas Kiauleikis. Baigiantis Vokietijos okupacijai, vokiečiai sušaudė Juozo Vaičiaus šeimą. Žmonės kalbėjo, kad ji taip žiauriai buvusi nubausta už tai, kad pagelbėjo sovietų partizanams. Antrosios sovietų okupacijos pradžioje seniūnija buvo pertvarkyta į Ruginių apylinkę. Ji delegavo savo atstovus į valsčiaus komisijas. Taip 1947 m. liepos 8 d. Ruginių pradinės mokyklos mokytoja Adelė Alsytė tapo Kretingos valsčiaus komisijos paramai karių šeimoms ir karo invalidams teikti nare. Sovietų valdžia žemdirbius apkrovė prievolėmis, kurias ne kiekvienas galėjo įvykdyti. Todėl Kretingos valsčiaus vykdomajam komitetui 1947 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. posėdžiuose teko nagrinėti Kazio Drungilo iš Duonių, Vlado Drungilo, Kazio Pabrėžos, Emilijos Rimkienės ir Stasio Viluckio iš Ruginių pareiškimus dėl neteisingai nustatytų prievolių. Pirmųjų trijų valstiečių prašymai sumažinti prievolių dydį buvo atmesti kaip nepagrįsti. E. Rimkienė buvo atleista nuo visų prievolių, nes, būdama vieniša ir serganti, negalėjo jų įvykdyti. Stasio Viluckio prašymas patenkintas iš dalies: prievolėmis liko apdėtas ne visas valdomas 15 ha žemės plotas, o tik 7 ha ariamas sklypas. Per 1948–1953 m. trėmimus iš Ruginių į Sibirą buvo išvežta 16, o iš Duonių – 6 žmonės, kurie priklausė 6 šeimoms. Iš tremties nebegrįžo 3 tremtiniai, o kiti buvo paleisti 1956–1958 m. Miškų apsuptyje esančiuose kaimuose pokariu veikė Žemaičių apygardos partizanai. 1950 m. birželio 19 d. į Kretingos valsčiaus stribų surengtą pasalą mokykloje pateko Kardo rinktinės štabą saugančios Vizbuto kuopos partizanų grupė. Per susišaudymą jų vadui Stasiui Jonauskui-Simonui pasisekė pasitraukti į mišką. Iš priešų nagų ištrūkti nepavyko Antanui Bundului-Šarūnui ir Kazimierui Viskontui, kurie, netekę vilties išsiveržti iš pasalos, nusišovė. Sovietų valdžiai vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją, Ruginių ir Duonių kaimų valstiečiai tapo Kretingos tarybinio ūkio Ruginių skyriaus darbininkais. Duonių kaimo apie 1950–1954 m. nebeliko, o jo žemė buvo prijungta prie Ruginių. Stambinant apylinkes, 1954 m. Ruginių apylinkė panaikinta. Jau pirmąjį pokario dešimtmetį tragiškai ėmė blogėti demografinė kaimo padėtis. Per 1959 m. surašymą Ruginiuose buvo registruoti tik 28 gyventojai, t. y. buvo likę tik 15 proc. prieškario gyventojų. 1970 m. dar gyveno 11 vyrų ir 10 moterų, tačiau iki 1979 m. visi gyventojai buvo iškeldinti, o jų sodybos nugriautos. Šiandien Ruginiams priklauso 709,09 ha žemės. Kaimo praeitį mena senosios kapinės bei mišku apaugęs tiesus ir tvarkingai grioviais iš abiejų pusių apkastas senkelis, kažkada nuo Ruginių–Vaineikių Medsėdžių kelio vedęs palivarko kiemo link, o vėliau – mokyklos link. Prie jo pamiškėje stūkso 2020 m. pastatytas atminimo ženklas 1950 m. žuvusiems Kardo rinktinės partizanams atminti.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
