|
|
|
Bermanų ir Levy šeimynos namas, kuriame gaminti pirmieji lūpdažiai kretingiškėms
Rotušės aikštės skvero kampe priešais prekybos centrą „Maxima“ iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo vienas seniausių ir aukščiausių Kretingos mūrinių namų. Tai vyskupo Igno Jokūbo Masalskio nurodymu 1771 m. pradėti statyti užvažiuojamieji namai, kurie XIX a. virto privačia pirklių Bermanų, vėliau – Levy, šeimos rezidencija. Tarpukariu kretingiškiai šiame name galėjo įsigyti vaistų, ūkinių, kosmetikos prekių, keptų duonos gaminių, išgerti arbatos, nusifotografuoti, gauti advokato patarimą, apsilankę miesto savivaldybės valdyboje susitvarkyti savo reikalus. Pastačius 1609–1621 m. Kretingos miestą, jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo etmono ir Žemaičių seniūno, grafo Jono Karolio Chodkevičiaus valia pavadintą Karolštatu, turgavietės šiaurės vakariniame pakraštyje, aikštės ir bernardinų bažnyčios link vedančios Bažnyčios gatvės (dabartinė važiuojamoji Rotušės aikštės dalis tarp prekybos centro „Maxima“ ir J. K. Chodkevičiaus gatvės, nuo XIX a. iki 1930 m. vadinta Vienuolyno gatve) kampe buvo pastatyta smuklė. Ji buvusi skirta į turgų ir prekymečius atvykusiems, pro Kretingą iš Žemaičių seniūnijos į Klaipėdą ir atgal keliaujantiems prekeiviams apsistoti. Smuklę pamėgo ir kretingiškiai, rinkdavęsi joje užkasti, pasilinksminti ar aptarti įvairių reikalų. Smuklė priklausė magistratui, t. y. miesto tarybai. Magdeburgo teisės Kretingai suteikimo 1609 m. privilegija draudė mieste gyventi ne krikščionims, todėl magistratas smuklę nuomojo katalikų arba evangelikų liuteronų tikėjimo smuklininkui. Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio valdymo laikais (1765–1794 m.) toleruojant žydų kūrimąsi mieste smuklę buvo leidžiama išsinuomoti ir judėjų tikėjimo smuklininkui. Kretingos grafystės 1771 m. inventorius liudija, kad tuo metu šiame pastate šeimininkavo žydas Leiba Mejerovičius. Smuklės pastatas nesiskyrė nuo aplinkinių gyvenamųjų namų. Jis buvo medinis, vienaukštis, su valminiu arba pusvalminiu ilginiais šiaudais dengtu stogu. Medinį miestą nuolat siaubiant gaisrams, smuklė ne sykį degė ir vėl buvo atstatoma. Kretingos dvaro savininkui vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui nutarus Kretingą paversti mūriniu miestu, pagal 1771 m. parengtus Kretingos grafystės valdymo nuostatus nauji namai aplinkui turgaus aikštę ir prie reprezentacinės Bažnyčios gatvės turėjo būti statomi mūriniai, suderinus būsimo namo eskizą su dvaro valdytoju.
Pagal grafystės nuostatus pirmasis mūrinis pastatas – „tvarkinga austerija su įvažiavimu iš gatvės pusės“, turėjo iškilti 1771–1772 m. Turgaus aikštės ir Bažnyčios gatvės kampe vietoje medinės smuklės. Kiek laiko truko šio mūrinio pastato statyba, duomenų neturime. Tačiau yra žinoma, kad XVIII a. 8-ame dešimtmetyje jis tikrai buvo pastatytas, tačiau įvažiavimas į kiemą buvo įrengtas ne nuo gatvės, o nuo turgavietės. Statyba vyko dvaro lėšomis ir statybinėmis medžiagomis, mūrui naudojant akmenis ir dvaro plytinėje iš vietinio molio išdegtas raudonas plytas, o perdengimams ir stogo konstrukcijoms – dvaro girioje paruoštą medieną. Posesijos kiemas buvo grįstas akmenimis, surinktais apylinkės laukuose. Pastatas iki mūsų dienų neišliko. Tačiau XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės nuotraukos liudija, kad jis buvo tinkuoto mūro, stačiakampio plano, dviejų aukštų, su gegninės konstrukcijos stogu ir mansardos tipo patalpomis palėpėje, ilguoju fasadu atsuktas į pietus, palei Turgaus aikštės kraštinę. Stogas iš pradžių buvęs pusvalminis.
Nuo aikštės pusės namas turėjo du įėjimus: ties fasado viduriu pagrindiniame įėjime buvusios įrengtos stačiakampės, o kairėje fasado pusėje – segmentinės vienvėrės durys. Mažiausiai dar pora įėjimų turėjo būti iš kiemo pusės. Priekinio fasado pirmame aukšte buvę trys langai: du dešinėje pusėje ir vienas tarp abiejų durų. Antrajame aukšte buvę keturi langai, o tarp jų, viduryje – išėjimas į balkoną, kurį juosė mediniai kiauraraščiai turėklai. Siaurojo, Bažnyčios gatvės link atsukto fasado sienoje abiejuose aukštuose buvo įrengta po tris langus, o palėpės sienoje – du langai ties viduriu ir pora švieslangių šonuose. Langų angos buvusios išdėstytos simetriškai, tradicinio statmeno stačiakampio pavidalo, o abiejų švieslangių – trikampės. Austerija tuo metu vadinti aukščiausios klasės užvažiuojamieji nakvynės namai, kitaip tariant pagrindinė miesto smuklė, teikusi maitinimo paslaugas vietos gyventojams ir miesto svečiams, taip pat nakvynės paslaugas trumpam ar ilgesniam laikui mieste apsistojusiems asmenims, daugiausia – pirkliams. Ji ne tik buvusi pastatyta dvaro lėšomis, bet ir stovėjo dvarui priklausančioje posesijoje. Dvaro savininkai austerijos pastatą nuomojo nuomininkams, kurie mokėjo dvaro iždui činšą už posesiją, mokestį už pastato nuomą, o miesto iždui – gėralų mokestį už prekybą svaigalais ir kt. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos XVIII a. pab. panaikinus Kretingos savivaldą, nustojo galioti Magdeburgo teisės suteikimo privilegijoje įrašytas draudimas mieste gyventi kitatikiams.
Todėl į miesto centrą prie turgavietės ėmė keltis žydų prekybininkai. Tokiu būdu austeriją XIX a. iš Kretingos dvaro išsinuomojo, o kiek vėliau – išsipirko, žydų kilmės verslininkas Geršonas Bermanas. Jis kildino save iš vieno pirmųjų Kretingos žydų bendruomenės įkūrėjų – 1723 m. atsikėlusio Gdansko spaustuvininko, knygų prekybininko ir prekybos tarpininko Bero, kurio palikuonys pasirinko Bermano pavardę. Geršonas Bermanas buvo žydų bendruomenės vadovas, įtakingas pirklys, turėjęs licenciją vežti prekes per Kretingos muitinę į užsienį ir iš jo. Jis palaikė ryšius su Šiaurės Airijos gamintojais, iš kur importavo didelę paklausą turėjusias girnas ir žemės ūkio padargus. Savo namuose Kretingoje buvo įsirengęs turtingą biblioteką, kurios knygų spintos buvusios pagamintos iš raudonmedžio. Jauniausias brolis Šmera Bermanas į žmonas paėmė Raisą Braudę, su kuria augino dukrą Merą ir sūnų Geršoną. Vyriausiasis brolis Volfas Karlas susituokė su Mini Naftalin, pagimdžiusią šešis vaikus. Jai mirus, vedė sesers dukrą Cipą, su kuria susilaukė dar trijų vaikų. Šeimos galva, kaip ir jo tėvas, atstovavo žydų bendruomenei vietinėse rusų valdžios institucijose. Jo verslas buvo sėkmingas, todėl šeima skurdo nejautė, o vaikus auklėjo ir mokė samdytos auklės-mokytojos. Po Volfo Karlo mirties 1865 m. jo dalis liko žmonai Cipai. Ji didesniąją patalpų dalį užleido posūniui Aronui Hiršui, o pati su trimis mažamečiais vaikais glaudėsi palėpėje. Kitas, vyriausias, posūnis Maušė Abraomas persikėlė pas žmoną, rabino dukrą Chaną, gyvenusią gretimoje gatvėje tarp turgavietės ir bernardinų bažnyčios.
Kretingos dvaro 1878–1889 m. ūkinės knygos liudija, kad tuo laikotarpiu už posesiją, kurioje stovėjo namas, Cipa Berman kasmet turėjo mokėti po 3, o Šmera Bermanas – po 3,10 rublio dydžio žemės rentos mokestį. Tokią pinigų sumą – 3 sidabro rublius, Kretingos dvare nekvalifikuoti samdomi darbininkai uždirbdavo per savaitę, t. y. šešias darbo dienas. Panašu, kad verslas Bermanų šeimynai nelabai sekėsi, nes abu nuomininkai nuo 1878 m. buvo prasiskolinę grafui Juozapui Tiškevičiui nemažas sumas. Tačiau naujuoju Kretingos dvaro savininku tapus Aleksandrui Tiškevičiui, Šmera Bermanas už trylikos metų skolą 1889 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 40,30 rublio, o Cipa Berman 1889 m. gruodžio 21 d. už šešiolikos metų žemės rentą įnešė į dvaro kasą 48 rublius. Apie 1890 m. Šmera Bermanas savo namo dalį paliko dukrai Merai Berelson, o pats išvyko gyventi pas sūnų į Sanderlandą (Anglija), kurio žydų bendruomenę sudarė daugiausiai emigrantai iš Kretingos. Dukra Mera Berelson taip pat netrukus paliko Kretingą ir išvyko gyventi pas vyrą Jankelį Berelsoną į Liepoją.
Aronas Hiršas Bermanas sėkmingai plėtojo tėvo ir senelio verslą, buvo įtakingas miesto žydų bendruomenės narys, su žmona Zimke Estera užaugino sūnų Geršoną ir dukterį Cipą. Palaidojęs 24 metų sūnų, netrukus ir pats mirė Klaipėdoje verslo kelionės metu. Todėl jo verslą ir namų dalį perėmė žentas Heselis Levy, apie kurio šeimos likimą duomenų neišliko. Vėliau Bermanų namas atiteko jauniausiai Volfo Karlo Bermano dukrai Esterai Reichei, ištekėjusiai už darbėniškio Geršono Levy. Kretingoje įsikūrusią jauną šeimą netrukus ištiko didelė nelaimė: mieste 1889 m. kilęs gaisras sunaikino metų metais namuose kauptą Bermanų šeimynos turtą, smarkiai apgadino pastatą, kuriam remontuoti reikėjo nemažų lėšų. Po šio gaisro atstatant namą buvo pakeista stogo konstrukcija: jis iš pusvalminio perdirbtas į dvišlaitį. Panašu, kad to paties remonto metu prie pastato šiaurinės dalies nuo gatvės pusės buvo pristatytas nedidelis tinkuoto mūro priestatas su vienšlaičiu stogeliu, besijungiantis su kiemo pusėje buvusia laiptine. Nuo aikštės kiemas buvo atskirtas aukšta ir aklina medine tvora su dvivėriais vartais. Į kiemo ūkinę dalį taip pat galima buvo patekti ir iš Skersosios gatvės, ėjusios palei šiaurinį posesijos kraštą. Posesijos gilumoje, tvorų ir pastatų apjuosto ir nuo žmonių akių aklinai apsaugoto akmenimis grįsto kiemo centre stūksojo gilus rentinis šulinys, o pakraščiuose stovėjo mūriniai ūkiniai pastatai: arklidės, vežiminė, klėtis, kuro sandėlis ir ledainė, kurioje ant žiemą Akmenos upėje išpjautų ledo luitų, apibertų pjuvenomis, ištisus metus šaltai buvo laikomi greitai gendantys maisto produktai.
Geršonas Levy plėtojo prekybą, pirmajame aukšte buvo atidaręs krautuvę. Be prekybos verslo, nemažai pajamų šeima užsidirbdavo iš patalpų nuomos. Pastato antrajame aukšte įrengtuose kambariuose apsistodavo iš Vokietijos verslo reikalais atvykę pirkliai, patalpas būstui nuomojosi Kretingoje dislokuotos Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados karinės įgulos vyresnieji karininkai. Po Pirmojo pasaulinio karo ekonominis gyvenimas ir verslas Lietuvoje apmirė, todėl Geršonas Levy, palikęs šeimą Kretingoje, išvyko laimės ieškoti į Pietų Afriką. Penkerius metus gyveno ir dirbo Keiptaune bei Johanesburge. Grįžęs į Kretingą, bandė čia kurti savo verslą: įsteigė smulkią įmonę – laboratoriją „Flora“, kuri fasavo namų šeimininkių noriai perkamą vanilinį cukrų, gamino kretingiškėms ir kitoms pajūrio krašto moterims lūpdažius, prekiavo kosmetikos prekėmis. Didesnę pastato dalį šeima tebenuomojo kitiems verslininkams. Posesiją, kurioje stovėjo namas, šeima iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus išsipirko Lietuvos žemės reformos pradžioje. Apie 1929 m. Levy šeima savo namus pardavė linų pirkliui Leibai Mendelovičiui ir emigravo į Angliją. Apsigyveno Sanderlande, kur 1932 m. Estera Reichė, o 1935 m. – ir jos vyras Geršonas mirė, palikę tris sūnus: Arnoldą, Leibą ir Mosą Hymaną.
Naujasis savininkas Leiba Mendelovičius namą taip pat nuomojo verslui, privačioms ir savivaldybės įstaigoms. Tarp 1930 m. ir 1940 m. čia veikė J. Gliožerio smulkių prekių parduotuvė, kepykla-arbatinė „Saulė“, radijo aparatų ir dalių prekybos centras „Radio-elektrotechnika“, provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji Aptieka“ (iki 1936 m.), advokato Stasio Vaitkaus kontora, fotografo Alfonso Survilos fotoateljė „Meno fotografija“ ir pan. Antrajame aukšte apie 1930–1938 m. buvo įsikūrusi miesto savivaldybės ir burmistro būstinė. Šalia jos viename kambaryje 1935 m. pradžioje įkurdintas, o liepos 12 d. iškilmingai atidarytas savivaldybės ir Kretingos kraštotyros draugijos įsteigtas Kretingos muziejus (1936 m. iškeltas į Kęstučio gatvėje išsinuomotą namą). Muziejų iškėlus, jo kambaryje 1937–1938 m. veikė Kretingos savanorių ugniagesių komandos būstinė, 1938 m. perkelta į Kęstučio gatvėje pastatytą gaisrinės ir miesto savivaldybės būstinės pastatą. Mūsų dienų buvusi austerija nesulaukė. Medinės jos konstrukcijos ir vidaus įranga sudegė per 1941 m. birželio 26 d. miestą nusiaubusį didžiulį gaisrą, o apgriuvusios sienos buvo nuardytos tarp 1942 m. ir 1944 m. Apie pastatą ir jo gyventojus šiandien mums pasakoja išlikusios nuotraukos, archyviniai dokumentai bei šiame name gimusio Arnoldo Levy parašyta ir 1949 m. Tontone Somerseto grafystėje išleista Bermanų giminės istorija „The Behr Tree 1683–1949“ („Bero giminės medis, 1683–1949 m.“).
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
