Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar laikas buvo keisti Lietuvos krašto apsaugos ministrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Vienuolyno sodininkas br. Serafinas Bikulčius su svečiu sode. XX a. 4-as deš.

Šiandien be pėdsakų išnykęs Kretingos pranciškonų vienuolyno sodas – legendinė miesto istorinė vieta, tarpukariu regėjusi daugybę to meto garsių asmenybių – dvasininkų ir pasauliečių bei jaunimo, vėliau Lietuvos ir užsienio lietuvių išeivijos veikloje palikusio didesnį ar mažesnį savo gyvenimo pėdsaką.

Vienuolyno sodas buvo įkurtas pietinėje vienuolyno pusėje, jį nuo miesto centro skyrė aukšta akmenų mūro tvora. Jame vienuoliai vykdė ūkinę veiklą: augino daržoves, vaisius savo reikmėms, o garsus bitininkas tėvas Jeronimas Pečkaitis (1885–1925 m.) 1917 m. įkūrė ir bityną, kuris sėkmingai gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nuo miesto triukšmo tvora atskirtas sodas buvo ir vienuolių bei klierikų susitikimų vieta, čia būdavo priimami ir garsūs svečiai, vykdavo įvairūs renginiai, bažnytinių ir katalikiškų organizacijų sambūriai. Sode buvo įrengtas Saulės laikrodis, veikė nesudėtingas fontanas, o ketvirto dešimtmečio pradžioje ant kalvelės pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ant neaukšto postamento įkurdinta baltos spalvos žiūrinti į miestą skulptūra vaizdavo Mariją visu ūgiu, vienplaukę, stovinčią ant pusrutulio, rankas sulenkusią per alkūnes ir delnais priglaudusią vieną šalia kitos prie krūtinės. Pilna dvasingumo skulptūra, žydintys ir kvepiantys vaismedžiai, rami aplinka sodo lankytojams teikdavo sielos ramybę, padėdavo palikti nuošalyje žemiškas problemas ir pailsėti po sunkių darbų. 1932 m. prie vienuolyno pastačius Šv. Antano kolegijos–pranciškonų gimnazijos pastatą, šį sodą pamėgo ir jos auklėtiniai – būsimieji klierikai – kunigai ir misionieriai bei pasauliečiai, čia mėgę fotografuotis su gimnazijos mokytojais ir savo dvasiniais globėjais.

Klasės draugės A. Jurkutė ir Birutė Martinavičiūtė. 1949 m. gegužė

Deja, 1940 m. vasarą, sovietinei armijai okupavus Lietuvą, Kretingos pranciškonų vienuolynas bei gimnazija buvo uždaryti, o vienuoliams priklausęs turtas nacionalizuotas.

Vietoje privačios pranciškonų gimnazijos buvo įsteigta Šventosios Vytauto Didžiojo valstybinė gimnazija, kuri, savo veiklą vykdžiusi SSSR-Vokietijos karo metais, išleido dvi abiturientų laidas.

Švč. Mergelės Marijos skulptūra vienuolyno sode išliko ir karo metais. Kretingiškės Aldonos Jurkutės-Masiliauskienės (gim. 1927 m.), karo metais kartu su šeima gyvenusios gimnazijos pastate unikalios, išsaugotos nuotraukos padėjo atskleisti mažai žinomą Kretingos vienuolyno sodo istorijos puslapį. Nors sunkiais karo metais žmonės gyveno vargingai, sudegus Kretingos miesto centrui trūko gyvenamųjų būstų, tikinčiųjų iniciatyva buvo nuspręsta Švč. Mergelės Marijos skulptūrai pagaminti didesnį, jos garbei labiau tinkantį betoninį postamentą su užrašu lotynų kalba „Ave Maria“ ir 1944 m. data, tikintis jos pagarbos ir užtarimo, artėjant frontui ir sovietinei armijai, kurios atėjimas netrukus pakeitė daugybės žmonių likimus. Mažai tikėtina, kad skulptūra nors trumpam buvo pastatyta ant naujojo postamento, nes 1944 m. spalio 10 d. į Kretingą sugrįžus sovietinei valdžiai, skulptūra, norint ją išsaugoti, vėliau buvo perkelta ir įkurdinta bažnyčios šventoriuje, jo rytinėje pusėje, arčiau vienuolyno, kur ji yra ir dabar. O naujasis postamentas su įrašais ir toliau traukdavo gimnazijos moksleivių dėmesį, prie kurio jie, tęsdami prieškarinę tradiciją, fotografuodavosi pavieniui ar su visa klase bei mokytojais. Apie 1950 m. užrašas „Ave Maria“ buvo uždengtas medine lenta su ant jos užrašytu žinomo rusų biologo, sodininko-genetiko Ivano Mičiurino (1855–1935 m.), kurio veiklą sovietinė stalininė propaganda ypač garbino, posakiu: „Mes negalime laukti gamtos malonių, paimti jas iš gamtos – mūsų uždavinys“.

Klasės draugės A. Jurkutė ir Petrė Sodytė 1950 m.

Fotografavimasis prie postamento buvo ir savotiška protesto prieš sovietinę santvarką, atmetusią iki tol puoselėtas dvasines ir tautines vertybes, forma. Kretingiškio, ilgamečio pedagogo, Kretingos pranciškonų gimnazijos muziejaus kūrėjo ir puoselėtojo Algirdo Slušnio (gim. 1933 m.) archyve saugoma fotografija, kurioje 1953 m. įsiamžinę jis ir jo 5 klasės draugai, savo klasėje likę vieninteliais, nestojusiais į komunistinio jaunimo organizaciją.

XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje paskutiniai išlikę Pranciškonų vienuolyno sodo istorijos liudytojai Švč. Mergelės Marijos skulptūrai skirtas naujas postamentas ir betoninis ovalo formos fontanas buvo sunaikinti, kad Kretingos vidurinėje mokykloje besimokantys kretingiškiai moksleiviai nieko apie jo istoriją nežinotų ir pedagogams neuždavinėtų nepatogių klausimų, nes vasaros atostogų metu jiems buvo privalu jame padirbėti ravint piktžoles, laistant gėles ar skinant vaisius bei uogas. Šalia sodo liūdnai rymoję buvusio vienuolyno griuvėsiai būtų galėję daug ką papasakoti apie savo garbingą praeitį, bet agresyvaus sovietinio ateizmo laikais apie tai buvo nutylima. Mokykloje ir gyvenime vyravo ideologizuota SSSR istorija, kurioje Lietuvos istorijos pažinimui buvo palikta nedaug vietos, o kunigai ir vienuoliai buvo vadinami tamsuoliais ar „juodaskverniais“ darbo žmonių išnaudotojais. Niekas iš Kretingos vidurinėje mokykloje besimokančiųjų, tarp jų ir šių eilučių autorius, net neįtarė, kad šios mokyklos fizikos mokytojas Jonas Petraitis (1916–1989 m.), iš kitų mokytojų išskyręs savo dvasingumu, tolerancija ir tautinės juostelės formos ir rašto kaklaraiščiais, buvo baigęs Šv. Antano kolegiją, pasirinkęs vienuolinį brolio Ambrozijaus vardą studijavo teologinius mokslus Italijoje. Tik likimui lėmus netapęs vienuoliu, širdyje išlaikė tikėjimą, nors bažnyčioje dalyvauti šv. Mišiose tekdavo vykti į kitus miestus, ko nežinojo miesto ir mokyklos valdžios pareigūnai. Kitu atveju jis būtų netekęs pedagoginio darbo, nes sovietinis pedagogas turėjo būti laisvas nuo „religinių prietarų“.

Kretingos bažnyčios klebonas B. Burneikis ir šios bažnyčios vikaras A. Genutis 1983 m.

Pokario metais į Kretingos katalikų bažnyčios šventorių perkelta Švč. Mergelės Marijos skulptūra tapo pamėgta tikinčiųjų ir dvasininkų fotografavimosi vieta. Čia įsiamžindavo Pirmosios Komunijos sakramentą priėmę vaikai, jų giminės bei šeimos nariai, bažnyčioje dirbę dvasininkai ir jų svečiai, taip pat krikšto bei santuokos sakramentų ceremonijų dalyviai, į atlaidus atvykę tikintieji.

Kretingiškio Petro Vaitkaus archyve išlikusi legendinio Žemaitijos dvasininko, reto darbštumo ir organizacinių sugebėjimų kunigo, bažnyčių statytojo ir atnaujintojo Bronislovo Burneikio (1923–1991 m.), tuo metu buvusio Kretingos bažnyčios klebonu ir jauno, ką tik baigusio Kauno kunigų seminariją ir paskirtą į Kretingą vikaru, Algio Genučio (gim. 1959 m.) 1983 m. nuotrauka, kur jie įsiamžinę po pirmųjų jaunojo kunigo Kretingoje laikytų šv. Mišių. Švč. Mergelės Marijos skulptūra tikinčiųjų bei bažnyčios lankytojų dėmesį traukia ir šiandien.

Atokvėpio valandėlė prie vienuolyno sodo fontano. Stovi (iš kairės) br. Ambrozijus Petraitis, sėdi: br. Liucijus Martušis ir br. Patricijus Puodžiūnas. XX a. 4-as deš.

Istorijos vingiuose išlikusios pranciškonų vienuolių ir Šv. Antano kolegijos auklėtinių fotografijos – unikali ne tik šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių vienuolijos, bet ir Pranciškonų gimnazijos, Kretingos bei visos Lietuvos istorijos dalis. Gaila, kad laiku nepasirūpinus jų išsaugojimu, dalis fotografijų negrįžtamai prarasta ir Lietuvoje, ir JAV, kur po karo įsikūrė iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai. Šiandien dalis fotografijų saugomos pranciškonų archyve, dalis, deja, prieš kelerius metus kažkodėl panaikintame Kretingos pranciškonų gimnazijos muziejuje, tarp jų ir unikalios nuotraukos iš br. Ambrozijaus (J. Petraičio) archyvo. Norisi tikėti, kad šios fotografijos dar yra išlikusios, nors šio buvusio muziejaus eksponatai saugomi dėžėse, gimnazijos pagalbinėse patalpose, kur lankytojų vizitai neribojami. Gaila, bet ateities kartoms neišsaugotas ir visas vienuolio tėvo Mykolo – Jono Tamošiūno (1904–1973 m.) 7 albumų fotografijų archyvas, jo giminaičio Kazimiero Tamošiūno po jo mirties perduoto Kretingos pranciškonų gimnazijai. Kretingiškės muziejininkės Jolantos Klietkutės pastangomis išsaugoti 3 albumai, vienas jų galėtų būti tarp išlikusių Pranciškonų gimnazijos muziejaus eksponatų, kai likusiųjų trijų likimas nežinomas. Pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas puoselėja viltį surinkti ir išleisti išlikusių fotografijų albumą, tad belieka palinkėti jam sėkmės.

O prie sovietmečiu sunaikinto Kretingos pranciškonų vienuolyno istorinio sodo, kurio vietoje dabar liūdnai stovi apytuštis gimnazijos stadionas, įrengti stendai su išlikusiomis nuotraukomis galėtų papasakoti apie šios vietos turtingą istoriją, kurios pamiršti nevalia.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas