|
|
|
Atstatant Tiškevičių paveldą – atkuriant tapatybę
Tiškevičių paveldo atstatymo sėkmės istorijomis ir patirtimis Palangos gintaro muziejuje pasidaliję Tiškevičių palikimo Lietuvoje sergėtojai, verslininkai, paveldosaugos specialistai, savivaldos atstovai įsitikinę – atgimstantys dvarai gali atstatyti ir Lietuvos identitetą.
Apie iššūkius ir pasiekimus forume diskutavo apie Užutrakio dvarą kalbėjęs Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius, Kretingos dvaro atvejį pristačiusi Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, Raudondvario dvaro ateities vizijas aptarė Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro specialistė Ieva Poderytė, kultūros paveldo ir nekilnojamojo turto vystytojų sinergiją analizavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius. Nemažai dėmesio forume paskirta Palangai ir šio kurorto, kaip Tiškevičių miesto, potencialo įprasminimui: grafų Tiškevičių paveldo objektus Palangoje svečiams priminė Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Litvinienė, apie Tiškevičių rūmuose veikiantį Gintaro muziejų kalbėjo jo tarptautinių ir nacionalinių projektų koordinatorė Regina Makauskienė, įmonės „E energija“ vadovas, Lietuvos kamerinio orkestro mecenatas Virginijus Strioga įžvelgė perspektyvą dar aktyvesniam aukštosios kultūros tradicijos kūrimui Palangoje. Anot forumo dalyvių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių kultūrinio paveldo restauravimas atspindi piliečių poreikį tapatintis su sava istorija, o įvairiapusiškai atstatomi Plungės, Palangos, Kretingos, Raudondvario, Pakruojo, Burbiškio, Zyplių ir kiti dvarai tapo puikiais šio judėjimo pavyzdžiais. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės teigimu, bendradarbiaujant Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai ir Kultūros paveldo departamentui, metodinės investicijos į kultūros paveldo statusą turinčius nekilnojamojo turto objektus jau prasidėjo, todėl šiandien galima kalbėti apie tai, kad verslas supranta kultūros paveldo objekto vertę ir pats suvokia save, kaip paveldo objekto autentiškumo palaikytoją bei kūrėją, investuojantį į kultūros paveldą. „Mes vertiname kultūros paveldą, kaip Lietuvos piliečių tapatumą teigiantį pamatą. Manyčiau, kad būtent šis teiginys, šis principas turėtų mums tapti savotišku nekvestionuojamo mūsų lobio šūkiu, kuris turėtų mus vienyti ir telkti, atskleisti ir įtvirtinti mūsų tapatumą, kartu išsaugant tautos gyvastį“, – kalbėjo D. Varnaitė. Vieno iš diskusijos moderatorių, strateginių konsultacijų įmonės GLADE partnerio Mindaugo Kubiliaus teigimu, Palanga, kaip miestas, turi unikalų Tiškevičių paveldo įprasminimą: nors iki tol Palanga gyvavo ne vieną šimtmetį, būtent Tiškevičiai suprojektavo šio miesto viziją, o šiandien vis labiau atrandamas Tiškevičių paveldas tampa miesto vertingumo ir išskirtinumo vystymo pamatu. M. Kubiliaus teigimu, neatsilieka ir Kretinga, neutralizuojanti sovietinę destrukciją ir besistengianti atkurti buvusią dvaro šviesą, įrodančią, kad didingoji Lietuva nesibaigė su Vytauto Didžiojo mirtimi, bet buvo pratęsta LDK politinės, kultūrinės tradicijos. „Mano svajonė buvo labai paprasta – kad žmonės sužinotų, kokią vertybę mes Kretingoje turime, – kalbėjo V. Kanapkienė. – Palangai pasisekė labiau, o mūsų Kretingos dvaras buvo tapęs tarybiniu ūkiu: po parką važinėjo traktoriai ir kombainai, tai buvo mokomoji bazė, kur mokinių automobiliai buvo statomi po istoriniais ąžuolais. Pirmiausia privalėjome iškuopti šiukšles ir atverti dvaro šviesą žmonėms – juk ir muzikos tradicija, ir švietimas sklido būtent iš dvaro.“ Kretingos muziejaus direktorės teigimu, laiko prireikė ir vietos žmonėms – pradėjus atkurti želdinius ir rožynus, niekas nebetikėjo, kad jie kada nors prigis, nes šie kasmet dingdavo. „Dabar, kai dvaro pastatai jau atgavo savo pavidalą, parkas – savo struktūrą, atstatomi mažosios architektūros elementai, žmonės dėkoja ir savo džiaugsmą išreiškia dovanodami eksponatus“, – sakė V. Kanapkienė. Atsigavus dvarui, imta svarstyti, kaip apjungti jį ir miesto širdį – Rotušės aikštę, kurias siejanti Vilniaus gatvė savyje talpina didžiąją dalį svarbiausių Kretingos paveldo objektų. „Jau yra planų rekonstruoti šią gatvę, praturtinant ją mažosios architektūros objektais. Kita svajonė – parengti maršrutą palei Akmenos upę – nuo vieno vandens malūno iki kito, taip pat turime pasiūlymų, kaip sutvarkyti miesto informacinę reklamą“, – teigė V. Kanapkienė, pritardama, kad itin vertinga būtų glaudžiau susieti Juozapo Tiškevičiaus puoselėto Kretingos ir Felikso Tiškevičiaus Palangos dvarų patyrimą per bendrus turistinius maršrutus. Užutrakio dvarui atstovavęs G. Abaravičius pabrėžė, jog negalima pamiršti, kad dvaras yra visų piliečių nuosavybė ir tik vedamas šios minties jis gali tapti atgimusios Lietuvos valstybės simboliu. „Nors mes vis dar nenorime mokėti atlyginimų savo bendrapiliečiams ir tai mūsų žmones jau 200 metų verčia bėgti nuo blogo pono, vis dėlto jau esame atėję į gerovės visuomenę, kuri supranta, kad žmogaus paskirtis nėra vien dirbti, bet ir nugyventi gyvenimą autentiškai, laimingai, – įsitikinęs G. Abaravičius. – Mūsų visuomenė – beprotiškai turtinga, tačiau savo finansinius resursus ir darbą stumia į tuos barus, kuriuos anksčiau ar vėliau esame pasmerkti vėl taisyti. Todėl pinigų perteklius nėra geras dalykas – reikia gerai žinoti mūsų mažos šalies galimybes ir kaip investuoti, kad darbai neišnyktų, nepasidarytų beprasmiai. Investuodami į paveldą lygiai taip pat turime galvoti apie tai, kokias darbo vietas galime sukurti turimoje duotybėje. Juk anuomet dvaras gyveno pats iš savęs, jis turėjo aibę darbuotojų, galime tai atstatyti.“
|
|
