|
|
|
Pasišaukęs liepą, drožė patį gyvenimą
Vakar garsiam mūsų krašto drožėjui Juozui Lukauskui būtų sukakę 110 metų: apibrėžusi lygiai 93-jų metų ratą, jo gyvenimo linija nutrūko tą pačią dieną – sausio 14-ąją. Atminimas apie kretingiškį liaudies menininką išliko ne vien jo kūriniuose, bet ir drožybos paslaptis perėmusių sūnaus Felikso Lukausko bei proanūkio Tado Šorio medžio darbuose.
Pasitikėjo dirbtuvėse ir žvejyboje Medžio skulptūrą išbandžiusio, tačiau į medžio ir gintaro juvelyriką dabar įnikusio 36-erių Tado Šorio atsiminimuose prosenelis išliko visą laiką dirbantis: „Kiek atsimenu – vis prie medžio palinkęs, vis su kaltais. Žavėjo jis mane savo užsispyrimu: jeigu ką sugalvodavo, trūks–plyš būtinai turėdavo padaryti. Į dirbtuves mane įsileisdavo nuo mažumės: drąsiai imdavau kaltus, prosenelis lyg nematytų, leisdavo ir netrukdydavo“. J. Lukausko proanūkis kalbėjo toliau: „Man buvo duota pažinti jį ligi 17-kos metų. Įdomiausiai pačiam yra tai, kad ryškiausiai jį prisimenu iš žvejybos: aš, sportuojantis paauglys, jo negalėdavau pavyti – palei Šventąją su meškere 10 km pakrantėmis žuvingų vietų beieškodamas aplėkdavo“,– prisiminė T. Šorys. Jis neslėpė, kad prosenelio dirbtuvėse išmokęs čiupinėti ir jausti medį – šis ypač mėgęs minkštą liepą, išmokęs kalti ornamentus: „Iš dieduko išmokau pamoką – ornamentą kalti pradedant mažiausiu, o baigiant – didžiausiu kaltu“, – tvirtino tautodailininkas, ilgainiui atitolęs nuo šeimos vyrų tradicijos drožti skulptūras.
Dominavo žmonės „Kritikuoju Tadą – turi ranką ir akį, todėl turėtų labiau orientuotis į skulptūrą. Bet į didelį medį kibti yra sunkiau, negu į suvenyrus ir papuošalus“, – samprotavo Tado senelis 84-erių pedagogas Feliksas Lukauskas, kurio širdį ligi šiol tebevaldo meilė skulptūrai, jų kompozicijoms bei verpstėms. Darbų tematiką, jis sakė, perėmęs iš savo tėvo, tik braižas kiekvienam duotas skirtingas. Piemenys, žvejai, medžiotojai, darbininkai, inkrustuoti įžymybių portretai – tokie, anot Felikso, buvę jo tėvuko darbai. Visas aplinkui fiksuotas gyvenimas. Tik velnių kaukių drožti nemėgęs. Pastauninko parke stovi jo Pelėda, prie Kretingos ligoninės – medikams skirtas koplytstulpis. Iškalė ir ornamentais išpuošė anksčiau stovėjusį medinį Kretingos bažnyčios altorių, išliko jo daryti suolai, išdrožė skulptūras Raganų kalnui, Ablingos memorialui. Šimtai jo darbų iškeliavę po šalies muziejus, išsibarstę po privačias sodybas. Namai virtę muziejumi Juozo Lukausko ir jo žmonos Petronėlės, taip pat tautodailininkės – raštuotų kojinių ir pirštinių mezgėjos, šeimos palikimas – sodyba Laisvės gatvėje, Kretingoje, taip pat primena drožinių muziejų. „Prieš Nepriklausomybės paskelbimą į mūsų namus veždavo ekskursijas: tėvukas žmonėms pasakodavo, rodydavo, tik savo darbų niekam neparduodavo“, – prisiminė tėvų sodyboje su dukra Danute Šoriene, muziejininke bei Kretingos tautodailininkų klubo „Verpstė“ vadove, gyvenantis F. Lukauskas. Jis prisiminė nuo vaikystės savo tėvą buvus tylų, ramų ir labai geros širdies. „Gyvenome Petrikaičių kaime: tėvas išvažiuodavo, o mes, visi 4 broliai – trise buvome gimę paeiliui, tik Stasys – pagrandukas, puldavom prie įrankių, kaldavom, obliuodavom. Grįžęs tėvas nepykdavo, radęs išmėtytus įrankius, tik liepdavęs juos surinkti ir sutvarkyti. Mama – atvirkščiai, valdė visus namų kampus ir 5 savo vyrus“,– juokdamasis kalbėjo F. Lukauskas.
Nuo kaimo baldžiaus – ligi skulptoriaus Jis prisiminė tėvą iš pradžių buvus nagingu baldžiumi. „Kaip tas siuvėjas Juzė iš Palangos jis eidavo per kaimus, žmonėms dirbdamas baldus – lovas, spintas, komodas, kėdes, puošdavo juos drožiniais. Žmonės sakydavo, kad visoj Žemaitijoj nėra meistro, geriau išmanančio ir gebančio išdrožinėti ornamentus – ne vien gėlių augalų motyvais, bet ir – su paukščių, pelėdų, žmonių figūrėlėmis“. Pašnekovas tęsė mintį: „Skulptūrų tėvas iš pradžių nedarė, o kai išdrožė pirmas arklių figūras, mes, vaikai, be tėvo žinios jas ėmėm ir pardavėm. Atsimenu, pasikinkėm patys arklį, sėdom į vežimą ir nuciksėjom į Kretingą. Arklius palikom prie dabartinių „Senukų“, – žmonės lingavo galvas, pamatę tokio amžiaus važnyčiotojus. Ant Pelėdos kalno buvo parduotuvė, ten pardavėm drožtus arkliukus, o vietoj jų nusipirkom stalo žaidimą. Tėvas nė už tai ant mūsų nesupyko“, – prisimindamas išdaigas, ramų tėvo būdą vis pabrėžė pašnekovas. Tėvai artimai bendravę su garsia Kretingos tautodailininko Aniceto Puškoriaus šeima, šie ir skatinę gaivinti liaudies meną. „Parsivežė, prisimenu, Aniceto drožtą piemenuką – vartė jį, žiūrinėjo. Pabandė, nuo to ir prasidėjo, o jau 1950 m. pristatė pirmus savo darbus į parodą“, – kalbėjo F. Lukauskas. Nors ir vargingai gyvenę, tačiau tėvas siekęs žinių – mokęsis Kaune pas profesorių Račkauską, lankė korespondentų kursus ir 1938–1939 m. rašė informacijas į laikraštį „Vėliava“. Rašė jis ir savo gyvenimo knygą, bet, sūnaus žodžiais, negalvojo jos išleisti. Vėliau ta medžiaga pasinaudojo rašytojas Algis Kuklys, 2007 m. išleidęs knygą „Juozo Lukausko lobiai“.
|
|
