Karo pėdsakai grunte ir moters kūne

Sprogmenys sudarkė kretingiškės Magdalenos Viršilienės veidą, nutraukė dešinės rankos pirštus.

Nors nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo šešios dešimtys metų, jo pėdsakų dar nuolat aptinkama tose rajono vietose, kur vyko mūšiai. Pietrytiniame Kretingos kvartale – tarp P.Vileišio, Žalgirio, Jauryklos gatvių – naujakuriai vis atranda įvairių sprogmenų: artilerijos sviedinių, granatų, netgi „Kalašnikovo“ automatą.

O kretingiškė Kapų gatvės gyventoja Magdalena Viršilienė pokario žaizdas savo kūne nešiosis iki gyvenimo pabaigos: darže užkliudytas sprogmuo sudarkė moters veidą, nuplėšė dešinės rankos pirštus.

Gyventojų radiniai nebestebina

Gegužės vidury P.Vileišio gatvėje, kasant žemę aplink statomo namo pamatus, statybininkai aptiko artilerijos sviedinį. Atvykę kariškiai jį išgabeno ir sunaikino Klaipėdos rajono Kairių poligone. Namo savininkas Vidas Pocius sakė, jog pirkęs sklypą su pradėta statyba: jau buvę namo pamatai ir perdangos plokštės. „Statybininkai šiltino pamatus ir aplink juos iškasė maždaug 1,30 m griovį. Tarp žemių jie ir atrado 50 cm ilgio sprogmenį. Galvoju, kad sprogmuo į sklypą buvo atvežtas kartu su žemėmis. Juolab, kad čia buvo pelkėta vieta, žemesnė negu kitur“, - įsitikinęs naujasis sklypo šeimininkas.

Vietinių šio kvartalo gyventojų panašūs radiniai jau nė nebestebina.

16-metis Elijus Jomantas parodė vietą prie Jauryklos upelio, kur po tiltu pernai buvo atrasti sprogmenys. Tvarkydami P.Vileišio gatvę, darbininkai taip pat atrado sprogmenų. Kariškiai juos sunaikino netoliese laukuose. „Prieš kelerius metus prie to paties Jauryklos upelio vaikinukas, kuris atvažiuodavo pas senelius iš Palangos, yra atradęs ir tikrą „Kalašnikovą“. Pats mačiau, - pasakojo Elijus. - Mano senelis Petrovinas Butkus, raudamas žolę triušiams prie kaimyno namų, taip pat yra radęs granatos sprogdiklį“.

Elijus Jomantas parodė vietas po tiltu per Jaurykos upelį, kur buvo surasta sprogmenų ir „Kalašnikovo“ automatas.

Praėjus dešimtmečiui po karo, 1955 metais, Magdalena ir Antanas Viršilai Kapų gatvėje, netoli žvyrduobės, pradėjo statytis namą. Sodino daržus.

Šiandien 81-erių sulaukusi M.Viršilienė sakė labai gerai prisimenanti tą lemtingą rudens dieną, kai daržo pakrašty kasė bulves: „Su manimi buvo visa šeima: vyras ir trys vaikai: vyriausiam sūnui buvo 8-eri, viduriniam – treji, o mažoji dar neturėjo nė metukų, - netoliese sėdėjo vežimėlyje, - pasakojo moteris. - Vidurinėlis atbėgo prašyti valgyti, o aš norėjau pabaigti nukasti vagą. Kad nukreipčiau jo dėmesį, paprašiau, kad atneštų tuščią maišą. Tuo metu kirtau kapliu: driokstelėjo griausmas, mane išmetė į viršų. Viską supratau: vaikų klyksmas ligi šiol tebeskamba ausyse. Nuo smūgio mažąją išvertė iš vežimėlio“.

Sprogmuo labiausiai sužalojo moters galvą – išplėšė akį, dalį žandikaulio ir kaplį laikiusią dešinę ranką - nuplėšti keturi pirštai, likęs vienintelis - irgi žeistas.

Tąkart sprogo prieštankinė granata. Tai, pasak M.Viršilienės, pagal skeveldras nustatė į įvykio vietą atvykę kariškiai.

„Nieko tame daržo pakraštyje nebedarėme, o tą duobę užvertėme žemėmis“, - kalbėjo M.Viršilienė, rodydama nedidelį gūbrį palei sodybos tvorą, kuris jai, vyrui Antanui ir vaikams iki šiol vis primena nelaimę.

Moteris pasiguodė, jog po nelaimės buvęs itin sunkus metas: jos, sužalotos ir tik iš dalies darbingos, kratėsi darbdaviai. O invalidumo grupė, M.Viršilienės žodžiais, nebuvo paskirta: „Daktarai sakė, kad už invalidumą nemokės, nes ranka nuplėšta ne iki peties“. Tad ir tenkinosi tik valytojos darbu. Prie kuklios algos prisidurdavo augindama gėles. Ligi šiol M.Viršilienės sodyba skendi gėlėse, o ir pačią šeimininkę atradome betriūsiančią šiltnamyje.

• Rašyti komentarą (0)