|
|
|
Mokslo ir architektūros takais po Vilniaus universitetą
Lietaus nuplautomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis „Pajūrio naujienų“ žurnalistai ir jaunieji „kupriniečiai“ atvyko į Lietuvos kultūros, architektūros bei mokslo židinį – Vilniaus universitetą. Šį kerinčio istorinio grožio paminklą aprodė ir jo istorija su kretingiškiais pasidalino Vilniaus universiteto Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nijolė Bulotaitė.
Jėzuitų vienuolių XVI a. įkurtas seniausias Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje Vilniaus universitetas, nors per daugelį metų ir nukentėjęs nuo įvairių negandų, visgi sugebėjo išsaugoti savo brangų istorinį paveldą: jau atrastas ir restauruotas bei vis dar randamas kerinčias lubų ir sienų freskas, senovinius gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros fragmentus, unikalias pastatą ir jo vidų puošiančias skulptūras, mokslinio paveldo reikšmę universitetui turinčius mokslininkų ir garsiausių studentų reliktus. Viena pirmųjų pamatytų centrinių universiteto rūmų pastato vietų - Joachimo Lelevelio salė. N. Bulotaitė šį lenkų istoriką, kartografą ir geografą apibūdino kaip vieną svarbiausių VU nusipelniusių personų. Atsirado puiki galimybė pasigrožėti jo universitetui paliktu turtu – asmeniniais ir darbui skirtais daiktais, mokslininko knygomis, atlasais, net jiems piešti skirtais dažais. Aplankyta ir senoji VU observatorija, dar vadinama Baltąja sale, savo glėbyje jau keletą amžių laikanti senovinius pasaulio gaublius, anksčiau žvaigždėms ir kitiems dangaus kūnams stebėti skirtus senovinius teleskopus ir kitus įrankius. Visi universiteto lankytojai turi galimybę užlipti į VU observatorijos bokštą ir pasigrožėti raudonų čerpių stogais nusagstytu Vilniaus senamiesčiu. O po viso to laukia įspūdingiausias ekskursijos reginys - Pranciškaus Smuglevičiaus salė.
Pavadinta ją dekoravusio tapytojo vardu, anksčiau tarnavusi kaip jėzuitų vienuolyno refektorius, vėliau skaitykla, o dabar tik ekspozicijoms skirta Pranciškaus Smuglevičiaus salė tiesiog dvelkte dvelkia istorija. Atsidūrus senovinių baldų ir eksponuojamų istorinių raštų apsuptyje virš galvos atsiveria nenupasakojamo grožio XVII a. freska, restauruota XX a. pradžioje, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią universiteto profesorius jėzuitus. Deja, nėra išlikusio istorinio dokumento, kuris įrodytų ar paneigtų jog ten vaizduojamų vyrų veidai – universiteto įkūrėjų. Visų lankytojų dėmesį taip pat patraukia ir vidiniai universiteto kiemeliai, neseniai ant lauko sienų restauruotos freskos, būsimasis Saulės laikrodis, observatorijos pastatą iš lauko pusės dabinantys Zodiako ženklai, kiti meno ir architektūros kūriniai. Įvairių legendų apie angelus ir apie užburtas knygas apsuptas ir net vis dar neatskleistų paslapčių turintis mūsų sostinės universitetas, o ir taip pat aplankyta šalia jo stovinti Šv. Jonų bažnyčia atmintin įstringa ilgam. Eglė DIRMEITYTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
