|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos dvariškiai. Šostakų ir Tiškevičių šeimyna
Iš Kretingos dvariškių ryškesnį pėdsaką dvaro istorijoje paliko tarnautojai brolis ir sesuo Jonas ir Sofija Stefanija Šostakai, taip pat grafų valdų finansinę apskaitą vykdęs Sofijos Stefanijos sutuoktinis Mikalojus Tiškevičius. Grafų bendrapavardis Mikalojus Juozapas Karolis Tiškevičius (1834–1901) gimė Šiaulių krašto bajorų Eleonoros Henrikaitės ir Pranciškaus Tiškevičiaus šeimoje. Ši šeima grafų Tiškevičių giminei nepriklausė, todėl neturėjo grafo titulo. Panašu, kad šeima buvusi iš smulkių dvarininkų, todėl sūnus, gavęs savo luomui priklausantį išsilavinimą, didelių valdų nepaveldėjo, o tapo valstybės tarnautoju. Vedęs garsios vokiečių kilmės Pakruojo krašto baronų Grotusų giminės atstovę Pauliną fon Grotus, su žmona atsidūrė Palangoje. Čia 1864 m. kovo 9 d. jiedu susilaukė sūnaus Mečislovo Julijono, kurį kovo 22 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pakrikštijo vikaras Leonas Narkevičius. Kūdikio krikštatėviais tapo artimas motinos giminaitis baronas Julijonas fon Grotusas ir Antanina Petkevičienė, o jų asistentais buvo bajoras krikštamotės vyras Julijonas Petkevičius su krikštatėvio žmona Marija fon Grotus. Duomenų apie žmonos ir sūnaus likimą neturime, tik žinome, kad Paulina fon Grotus-Tiškevičienė anksti iškeliavo amžinybėn. O našliu likęs Mikalojus Tiškevičius užsitarnavo kolegijos sekretoriaus rangą ir persikėlė į Kretingą, kur įsidarbino grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dvaro administracijos buhalteriu. Kretingoje jis susipažino su tarnautoja Sofija Stefanija Šostak. Juos 1883 m. vasario 20 d. sutuokė bernardinų (pranciškonų observantų) bažnyčios kuratas Juozapas Laniauskis. Santuokos liudininkai buvo bajoras Liudvikas Dirmontas, kolegijos asesorius Stanislovas Girinas, grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro reikalų tvarkytojas Juozapas Vainora ir kiti kilmingi asmenys.
Tarpukario kretingiškių sporto pramogos
Nuo senų laikų kretingiškiai suprato, kad sportas – ne tik sveikata, bet ir puikus būdas laisvalaikiui leisti. Mus pasiekusiose tarpukario nuotraukose jie džiaugiasi ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto malonumais, ko mes šiandien jau beveik nebeturime. 1923 m. žiemą ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ledo susirinkęs jaunimas avi ne tik tuo metu prabanga laikytas pačiūžas, bet ir rankose laiko niekur nematytas ilgas medines lazdas su jų gale pritvirtintu plokščiu skrituliu, kuriomis buvo gainiojamas kamuoliukas. Gali būti, kad iki Kretingos dar neatėjus XIX a. viduryje Kanadoje pradėtam žaisti ledo rituliui, kuris lakūno Stepono Dariaus iniciatyva Kaune pradėtas žaisti 1922 m., kretingiškiai mėgavosi savo pačių sugalvotu ar kažkur matytu žaidimu ant ledo, kai ilgomis medinėmis lazdomis dvi komandos stengėsi įmušti kamuoliuką į priešininko vartus. XX a. 4-ą deš. ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ir Akmenos upės ledo jau buvo žaidžiamas ledo ritulys. Ir čia pasižymėjo Pranciškonų gimnazijos mokiniai, su didžiuliu azartu, nepaisydami spaudžiančio šaltuko ir nuo jūros pučiančio šalto vėjo, savo pačių iš medžio išdrožtomis lenktomis lazdomis ir pirktinėmis pačiūžomis gainioję guminį ritulį.
Po istorinę praeitį pavedžiojo kelių dešimtmečių senumo studentės dienoraštis
Ne per seniausiai „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakciją pasiekė uteniškio Edmundo Kutkos rašinys, kuriuo jo autorius panoro papasakoti apie Kretingos ligoninėje dirbusią gydytoją radiologę Olgą Ganočkaitę, kuri savo gyvenime turėjo sąsajų ir su Utena. Atrodytų, kas gali būti bendro tarp Kretingos ir Utenos? Viskas paprasta – bendravimo tiltus tarp miestų ir miestelių stato žmonės, kuriems svarbi bendrystė, kilnios idėjos, istorija ir joje įspausti žmonių pėdsakai. Ėmėsi rašyti apie gydytojus Utenoje gyvenantis Edmundas Kutka – senjoras, trisdešimt metų dirbęs Utenos trikotažo fabrike, o paskutinius 13 metų – tarnautoju Utenos ligoninėje. „Paskutinėje darbovietėje pamačiau medikų „virtuvę iš vidaus“. Visi dėkojame daktarams už sugrąžintą sveikatą, tik retai susimąstome, kiek kartų per dieną jie priima sudėtingus, rizikingus ir atsakingus sprendimus“, – pastebėjo E. Kutka.
Kretingos dvariškiai. Suchanekų šeima
Kretingos dvare tarnavo nemažai dvariškių, atvykusių iš įvairių Europos kraštų. Vieni jų, atitarnavę sutartą laiką, netruko išvykti, kiti – pritapo šiame krašte ir liko jame iki gyvenimo pabaigos. Tarp Kretingos žemėje prigijusiųjų buvo iš Čekijos kilusi dvaro tarnautojų Suchanekų šeima. Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) mėgo muziką, meilę kuriai dar vaikystėje išugdė jį mokęs kompozitorius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, miesto teatro orkestro dirigentas Stanislovas Moniuška. Tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu ir 1-ojo Sumų husarų pulko karininku, iš jo apsaugos kuopoje tarnavusių kazokų Juozapas subūrė karinį orkestrą, kuris vasaromis grodavo dvaro parke grafui parvykus atostogų. Išėjęs 1882 m. į atsargą, pulkininkas Juozapas Tiškevičius neteko karinio kazokų orkestro. Todėl jis sumanė suburti rūmų orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai, atvykę 1883 m. su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos. Orkestras, kuriam vadovavo vilnietis smuikininkas Mikalojus Vaičekauskis, koncertuodavo Kretingos dvaro rūmuose ir parko rotondoje. Jo koncertų klausytis susirinkdavo Tiškevičių šeimyna, grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje ir Palangoje valdininkai, valdinių mokyklų mokytojai, vasarotojai iš Palangos ir Juodkrantės. Orkestras taip pat koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. Po poros metų orkestras iširo, o muzikantai išvyko į kitus dvarus arba sugrįžo į tėvynę. Kretingoje pasiliko tik čekas stalius Pranciškus Suchanekas su šeima.
Kaip mes keliaudavome iš Kretingos į Klaipėdą
Kretinga ir Klaipėda – miestai kaimynai, kuriuos skiria tik 25 km, ilgą laiką priklausė skirtingoms valstybėms, ir tik po 1923 m. vasario mėnesio jie tapo vienos valstybės dalimi. Iki 1892 m., kai buvo nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, bendravimas tarp kretingiškių ir klaipėdiečių vyko sausumos keliais, kertant valstybių sieną, kai vėliau keliaujantieji į Kretingą ir iš jos galėjo atvykti ir išvykti geležinkeliu, nes Bajorus ir Kretingą skyrė tik keli kilometrai. 1893 m. vasarą į savo giminaitės grafaitės Elenos Klotildos Marijos Ostrovskos vestuves iš Prancūzijos į Kretingos dvarą geležinkeliu atvykęs keliautojas ir fotografas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius savo gimines ir dvariškius įamžino prie naujai pastatytos Bajorų geležinkelio stoties, kuri buvo vadinama šiauriausia Prūsijos geležinkelio stotimi. Rytų Prūsijos valdžia, nutiesusi geležinkelį iki Bajorų, prie pat valstybinės sienos su Rusijos imperija, tikėjosi, kad Rusija atsakys tuo pačiu, ir kroviniai iš jos per Kretingą pasieks ir Klaipėdos uostą, bet ji nebuvo tuo suinteresuota, proteguodama savo Baltijos jūros uostus. Tad pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. teko nutiesti patiems vokiečiams, okupavusiems Lietuvą, karo su Rusija metu. Geležinkelis nuo Bajorų buvo pratęstas iki Priekulės miestelio Latvijoje, taip sujungiant Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. XIX a. pab.–XX a. pr. tarp Kretingos ir Klaipėdos arkliais traukiamais vežimais daugiausia keliaudavo prekyba besivertę Kretingos krašto žydai, sezoninio darbo ekonomiškai stipresnėje Vokietijoje ieškantys kretingiškiai ir į Klaipėdos turgus ir muges vykstantys valstiečiai.
Ir kas mūsų Žemė būtų be dorų žmonių
Kai praėjus savaitei po Vėlinių Kretingoje, senosiose kapinėse, vilnietis architektas Tauras Budzys atminimo ženklu, liudijančiu, kad čia amžino atilsio yra atgulusi Pasaulio tautų teisuolė, pažymėjo Marijos Savickienės kapą, o „Pajūrio naujienos“ apie tai parengė publikaciją (PN 2022 11 18), atsiliepė Kaune gyvenantis Chaimas Bargmanas, kuris neabejojo, kad ši istorija privalo turėti tęsinį. Mergaitę grąžino tėvui „Yra žinoma, kad Marija Savickienė išgelbėjo žydų mergaitę, tačiau pagal oficialiai pateikiamas žinias, turiu nuojautą, kad kažko trūksta, kad pasakojimą dar reikėtų papildyti“, – Ch. Bargmanas atskleidė, kad tai galima padaryti, suradus mokytoja ilgus metus dirbusios pačios Marijos Savickienės ir žurnalistės Janinos Semaškaitės 1991-aisiais metais išleistą knygelę „Marijos medelis Marijai“ – tokia ji yra išsaugota Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių ir Kūlupėnų filialuose. Šiame 1eidinyje ir yra papasakota istorija apie tai, ką M. Savickienė išgyveno, gelbėdama žydų vaikus, o moters gyvenimo peripetijas aprašiusi J. Semaškaitė daug dėmesio skyrė ir prisiminimams apie nacių žiaurumus ir beviltišką Kauno geto žydų padėtį.
Ir išgelbėjo jų ne vieną, tai yra ne tik Miriamą Rest – vokiečių okupacijos metais mokytoja M. Savickienė yra išgelbėjusi iš Kauno geto 8 žydų vaikus, paslėpusi juos, parūpinusi jiems globėjus. Paskutiniąją išgelbėtą mergaitę – 1941 m. rugsėjo 3 d. Kauno gete kalinių Restų šeimoje gimusį vaiką (gete gimdyti buvo griežtai draudžiama, o jeigu taip nutikdavo – naciai kūdikius iškart atimdavo iš motinų, tačiau Restams pavyko kūdikį nuslėpti) – ji įsidukrino, tačiau vėliau atidavė tėvui, nors, pagal Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus projekto „Išsigelbėjęs vaikas“ medžiagą, Marija ir Jonas Savickai, netekę savo dvimečio sūnaus, norėjo įsivaikinti mažylį ir 1943-aisiais priglaudė Miriamą Rest su sąlyga, kad ji vaiko niekada nebeatiduosianti. Savo įdukrai M. ir J. Savickai davė Nijolės vardą. Mergaitės motiną Dorą Rest ir vyresniąją seserį Henę nužudė vokiečiai. Tėvui Hileliui Restui pavyko pabėgti, kai jį vežė darbams į Vokietiją, o pasibaigus karui, mažylės tėvas parsirado gyvas ir sveikas. Nors ir labai skaudu buvo Marijai skirtis su mergaite, dukterį jam atidavė. „Kaip neatiduosi, – sakė ji žurnalistei. – Juk nieko gyvo iš jo artimųjų nebuvo likę. Tik vienintelė dukrelė...“ Knygos bendraautorė rašo: „Atsiklaupė tada Hilė Restas ant kelių prieš mokytoją, neatpažįstamai suvargęs po geto kančių ir pabėgėlio klajonių, ir nepajėgė žodžio pratarti. Tik bučiavo jos rankas... O šalia stovėjo penkiametė jo dukra, nepažįstanti savo tėvo. Juk ją dar mažytę, vos gyvą iš bado, mokytoja parsinešė paslėptą maišelyje. Ji stovėjo ir vis klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Mama, pasakyk, kad neverktų...“ Kad mažajai nebūtų didesnės dvasinės traumos, mokytoja nieko neaiškino... Paslėpusi ašaras, palaimino dukrą ir, papuošusi gražiausiais drabužėliais, išruošė į ilgą nežinios kelią. Tai buvo pati sunkiausia diena mokytojos gyvenime: per keletą metų, kol Nijolė paaugo, mokytoja ją ne tik pamilo, ji nejautė, kad tai ne jos pačios gimdytas kūdikis. Su mažąja Nijole tarytum išvažiavo namų džiaugsmas ir viltis.“
Gyvenęs laisvos tėvynės dvasia
Ne vienas tarpukariu užaugęs ir meilės savo tėvynei dvasia gyvenęs jaunuolis priešinosi Lietuvos valstybės okupacijai, nepriklausomai nuo to, kokios spalvos ji buvo. Kretingiškis Jonas Grudzinskas (1912–1992) užaugo aktyvaus kretingiškio politiko ir visuomenininko, provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeimoje, kuri šiaurinėje Viešosios aikštės dalyje nuo 1914 m. turėjo savo namą su jo pirmame aukšte veikusia vaistine. J. Grudzinskas buvo antras vaikas šeimoje, nuo pat mažens pasireiškęs kaip aktyvus moksleivis. Būdamas paauglys jis priklausė skautų organizacijai, o sulaukęs pilnametystės 1930 m. tapo Šaulių sąjungos nariu, žengdamas savo tėvo, kuris buvo pirmasis šaulys Kretingoje, pėdomis. Šaulių sąjunga nepriklausomoje Lietuvoje atliko didžiulį darbą, mokant jaunimo ne tik pilietiškumo ir meilės tėvynei, bet ir jos gynimo nuo potencialių priešų įgūdžių. 1931 m. baigęs Klaipėdos lietuvių gimnaziją, J. Grudzinskas pasirinko inžinieriaus kelią, 1932 m. rudenį įstojęs į Kauno universiteto technikos fakultetą. Čia jis netrukus įsiliejo į studentų šaulių būrį, o 1933 m. tapo ir studentų korporacijos „Plienas“ nariu. 1936–1937 m. jis buvo jaunesniųjų narių vadas, kai 1939 m. buvo išrinktas ir visos studentų korporacijos, kurios siekis buvo savo narius išauklėti gerais inžinieriais ir dorais valstybės piliečiais, vadu. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, šauliai, kariškiai buvo paskelbti sovietinio režimo priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti nuo visuomenės, vėliau juos fiziškai sunaikinant sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.
Paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeimos likimai
Paskutinysis Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius su žmona Marija Puslovskaite susilaukė gausios šeimynos – dešimties vaikų. Iš jų užaugo visi keturi sūnūs ir penkios dukros, o vyriausioji duktė anksti iškeliavo amžinybėn. Daugiausia žinių turime apie vyriausiųjų vaikų Stanislovo, Juozapo, Aleksandros ir kretingiškių atminty išlikusio Kazimiero gyvenimą. Apie kitų Kretingoje gimusių ar užaugusių grafaičių likimus žinome labai nedaug. Vyriausias sūnus Stanislovas Juozapas Marijonas (1888–1965) gimė Lentvario dvare, o pakrikštytas buvo abiejų senelių ir motinos garbei. Baigęs Liepojos ir Peterburgo gimnazijas, studijavo teisę Tartu universitete. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos armijos Sibiro kazokų brigados štabo puskarininkiu, 1915 m. Lvove vedė aristokratę Mariją Milevską. Po karo apsigyveno Varšuvoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1935–1944 m. buvo Varšuvos prezidento atstovas miesto Pietų rajone. Antrasis sūnus Juozapas (1890–1967) gimė Kretingos dvare, o jo krikštatėviu tapo senelis Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei kūdikis ir buvo pakrikštytas. Mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, studijavo Jogailos universitete Krokuvoje. Vedęs buvo du sykius: 1914 m. susituokė su grafaite Marija Terese Potocka, mirusia po ketverių bendro gyvenimo metų, o 1933 m. antrąsyk vedė iš bajorų luomo kilusią vilnietę Aldoną Kristiną Daugirdaitę. Iš tėvo paveldėjo Vilniaus gubernijoje buvusį Dunilovo dvarą, iš kurio 1939 m., Vilniaus kraštą okupavus Raudonajai armijai, persikėlė į Lodzę. Trečiasis vaikas – vyriausioji duktė Marija gimė 1891 m., o pakrikštyta buvo motinos garbei. Vaikystę leido Lentvaryje ir Vilniuje, o apie 1893 m. su šeima persikėlė į tėvo paveldėtą Kretingos dvarą. Tėvams tvarkant Kauno gubernijoje paveldėtų valdų dokumentus, šeima dažnai lankėsi Kaune. Būtent šio miesto fotografo Vladislovo Zatorskio fotoateljė 1895 m. buvo padarytos vienintelės išlikusios nuotraukos, kuriose Marija įamžinta su abiem vyresniaisiais broliais ir tėvais. Naująja šeimos rezidencija su nuostabiu Žiemos sodu Marija džiaugėsi neilgai, nes 1896 m. kovo 14 d. mirė nuo ūmaus smegenų uždegimo. Tėvai dukrą pašarvojo dvaro rūmuose, o kitą dieną, parsivežę sarkofagą, – Žiemos sode. Šermenų nuotraukos liudija, kad velionė buvo aprengta ilga balta suknele, puošta ties juosmeniu į mazgą surištomis šilkinėmis juostomis, paguldyta baltuose pataluose. Ant kairiosios rankos riešo buvo užvyniotas perlamutrinis rožinis, o į rankas įdėtas medinis kryželis su kauline Nukryžiuotojo figūrėle.
Kretingiškės žinia per škaplierius – Marijos abito simbolį
Kretingiškė menininkė kūrybos ženklo „Plunksnos linija“ įkūrėja 34-erių Rasa Statkuvienė šias Kalėdas pasitinka itin džiaugsmingai – ji pripažinta tautinio paveldo kūrėja, gaivinanti senovinę škaplierių kūrimo tradiciją. Jos sukurti originalūs, aukso, sidabro ir spalvotais siūlais siuvinėti škaplieriai tapę meno kūriniais – šeimų relikvijomis ir kolekcionierių geidžiamais daiktais. Idėja – iš piligriminės kelionės R. Statkuvienė neslėpė, kad tautinio paveldo kūrėjos statuso ji siekė pastaruosius dvejus metus: tam pirmiausiai ją paskatino Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja Asta Pocienė. Reikėjo ne vien idėjos ir sumanymo kurti škaplierius, bet ir įgyti gilių žinių apie jų istoriją ir tradicijas Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį. O „užsidegė“ škaplieriais, sakė, prieš kelerius metus, po piligriminės kelionės į Ispaniją, kai su Aušros vartų Marijos ir Šv. Teresėlės karmelitėmis vyko švęsti šv. Teresės Avilietės 500-ąjį gimimo jubiliejų. „Lankydamasi karmelitiškojo dvasingumo vienuolynuose ir bažnyčiose, matydavau Mergelės Marijos atvaizdus paveiksluose, skulptūrose, jos gilų ir mąslų žvilgsnį. Rankose ji visuomet laikydavo škaplierių – rudo audeklo gabalėlį“, – pasakojo R. Statkuvienė. Grįžtant iš šios kelionės, ji ir panoro parsivežti namo prasmingą suvenyrą – škaplierių. Menišką, skoningą, atspindintį karmelitiškąją tradiciją, tačiau pamatė daugiau prekybinio kičo, blizgučių, o ne – autentikos. Ir grįžus į Lietuvą, Rasos neapleido mintys apie škaplierius, jų svarbą Bažnyčiai, o škaplieriuose pamatyti krikščioniški simboliai jos prisiminimuose atgimė iš vaikystėje matytų siuvinėtų prosenelės staltiesių.
Kretinga nuo Pelėdos kalno
Nuo senų laikų keliaujantieji į Kretingą nuo Klaipėdos ir Palangos atsidurdavo ant Pelėdos kalno, kur susikerta iš ten ateinantys keliai, nuo kurio atsiverdavo miesto, išsidėsčiusio Akmenos upės slėnyje, panorama. Nenuostabu, kad seniausioje išlikusioje apie 1888 m. darytoje Kretingos miesto nuotraukoje Palangoje gyvenusi ir dirbusi pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924) ir įamžino miesto panoramą nuo Pelėdos kalno. Joje matyti malūno link tekanti užtvenktos Akmenos upės atšaka, nuo tilto į Pelėdos kalną kylantis vieškelis ir jos kairiajame krante išsidėstę pastatai, virš kurių iškilę katalikų, pravoslavų ir evangelikų liuteronų bažnyčių bokštai, bylojantys, kad Kretingoje tuo metu draugiškai sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. Evangelikų liuteronų bažnyčia šioje nuotraukoje kitokia, negu yra šiandien, nes čia įamžintoji sudegė per 1889 m. gaisrą, kai dabartinė buvo pastatyta 1899 m. P. Mongirdaitė netrukus po savo meninės fotografijos salono Palangoje atidarymo geros kokybės ir meninės vertės nuotraukomis patraukė Palangoje savo vasaros rezidenciją turėjusio Kretingos dvaro valdytojo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1831–1891) dėmesį – grafas pakvietė ją tapti rūmų fotografe.
|
|
