Pajūrio naujienos
Help
2019 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną27°C debesuotumas 3 %
Naktį14°C debesuotumas 13 %
Apklausa

Ar valstybė turėtų riboti senų taršių automobilių įvežimą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-02-08

„Atžalyną“ brandino keturis dešimtmečius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
„Atžalyno“ pradžia ir dabartis – režisieriai Algimantas Verbutas ir Auksė Antulienė.

„Atžalynas“ – tai didelis, per 40 metų iš profesinio teatro medžio išsikerojęs jaunuolynas. Mes esame tą medį supančios atžalėlės“, – atidarant jubiliejinę šventę „Mūsų antrieji namai“ po scenoje ką tik parodyto spektaklio „Pienių vynas“ kalbėjo Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro vyriausioji režisierė Auksė Antulienė.

Prisiminė dinozaurus ir vabalus

Nuoširdžiai dėkodama savo pirmtakui, šio teatro įkūrėjui Algimantui Verbutui, kuris, pakviestas į sceną, šiltai glėbyje spaudė savo buvusią mokinę, A. Antulienė į tą patį glėbį pakvietė ir Karoliną Moncevičienę – trečiąją ir jauniausiąją „Atžalyno“ teatro režisierių kartos atstovę.

Šventė vyko itin šiltai, kaip namie tarp namiškių, ir, tikino A. Antulienė, be išankstinio scenarijaus – į sceną lipo sveikinti ir dalintis prisiminimais visi, kas norėjo, dauguma – buvusių atžalyniečių, amžiumi artėjančių 40–50-ties link. Visi, prieš pasiliekant vakaroti, buvo pakviesti įsiamžinti bendroje nuotraukoje scenoje po galingu šakotu medžiu, sukurtu iš šviesos instaliacijų.

„Atrodo, kad pradžia buvo labai seniai, kai dar dinozaurai gyveno, – tada aš atvykau dirbti po studijų. Tuomet buvom tokie pat jauni ir kūrybingi, kaip dabartiniai atžalyniečiai“, – kalbėjo buvęs ilgametis režisierius A. Verbutas, dėkodamas A. Antulienei už tai, kad, jam pasitraukus iš teatro, puoselėjo jo pasodintą medį, išleidusį daugybę tvirtų atžalų.

Gausiai žiūrovų salėje susirinkusiems kretingiškiams A. Verbutas perskaitė trumpą pasakaitę „Vabalas ir buldozeris“, kurią jis su atžalyniečiais pavertė itin mėgstamu spektakliu – scenos rekordininku: šis buvo parodytas 61 kartą, su juo, tvirtino, apvažiuota visa Europa, pabuvota tarptautiniuose festivaliuose.


„Pavasario terapija“ – sieloms sušilti

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
Anot Mariaus Kavolio, kiekvieno žiūrovo valia darbus priimti savaip, o jis tapantis tai, ką tuo metu jaučia.

Tai, kad jo tapybą, galima sakyti, pirmiausia išvydo platusis pasaulis, o ne gimtasis miestas, 31-erių palangiškis dailininkas Marius Kavolis pavadino atsitiktinumu. „Tikriausiai reikiamu laiku susipažinau su reikiamais žmonėmis, kurie mane pastebėjo, pakvietė ir dar labiau paskatino kurti. Tačiau visos parodos man yra vienodai svarbios“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Tapo tai, ką jaučia

Devyniolika įvairaus formato ryškių M. Kavolio darbų šiuo metu galima pamatyti Palangos kurorto muziejuje. Paveikslai – optimistiški, ekspresyvūs, teigiantys jaunatvišką energiją ir maksimalizmą.

Prieš kelerius metus pirmieji akriliniais dažais drobėse tapyti dailininko darbai buvo eksponuojami Klaipėdoje, Vilniuje, o po to atsivėrė kiti keliai – į Maskvą, Azerbaidžaną, Italiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Ispaniją, Jungtinę Karalystę.

Anot Mariaus, kiekvieno žiūrovo valia darbus priimti savaip, o jis tapantis tai, ką tuo metu jaučia. Menininko vizijos užkoduotos darbų pavadinimuose: „Nemo“, „Butterfly“, „Effect“, „Candy“, „Rain“, „Two Vinsents“, „Blue Depth“ ir kt. Šie pavadinimai, kaip ir bendras parodos pavadinimas – „Therapy of Spring“ („Pavasario terapija“), – angliški, nes nežinia, kokios tautybės žmogus į paveikslus žiūrės, nežinia į kokias šalis jie nukeliaus, kieno interjerą papuoš.

Tarp įspūdingiausių menininkas paminėjo „Solo“ parodą šiuolaikinio meno centre Baku bei ekspoziciją meno muziejuje Žemutiniame Naugarde. Netikėtą, užtat itin didelį džiaugsmą atnešusia pirmąja įžymybe tapo paveikslas „nr.1“, kurį dar 2014-aisiais išvydo ir į savo sudarytą kolekciją įtraukė garsios Londono šiuolaikinio meno galerijos „Saatchi“ direktorė Rebeka Wilson.

Skaičius išmainė į teptuką

Paklaustas, kiek aktuali kitų nuomonė, dailininkas neslėpė, jog malonu išgirsti gerų atsiliepimų ir garbė, kai jo kūriniu kas nors papildo savo kolekcijas, pasipuošia namų arba galerijos sienas.

„O į tuos, kurie linkę menkinti, kurie burba, kad tokių darbų niekad nepirktų, nekreipiu dėmesio, nes manau, kad tokie žmonės galbūt apskritai nepirktų jokio paveikslo“, – įsitikinęs Marius.

M. Kavolis ir pats netikėjo, kad kada nors taps dailininku ir iš to gyvens. Baigęs Palangos Senąją gimnaziją, jis pasirinko gerokai pragmatiškesnį kelią – Klaipėdos bei Vilniaus aukštosiose mokyklose studijavo, kaip pats sako, madingas specialybes – ekonomiką bei tarptautinį verslą.

„Nesakau, kad tai man nepatiko. Bet, kadangi buvau baigęs Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklą, tiesiog vieną dieną pajaučiau, jog vėl pasiilgau kurti, nusprendžiau pabandyti ir jau nesustoju“, – atviravo M. Kavolis.

Kokie tolesni planai, dailininkas neatskleidė. „Pasakysiu tiek, kad kryptingai einu ir eisiu pripažinimo keliu, turiu tikslą ir žinau, kad jį pasieksiu“, – neabejojo jis.

M. Kavolio paroda „Therapy of Spring“ veiks iki kovo 22 d.


Praėjusią savaitę Klaipėdos muzikiniame teatre dienos šviesą išvydo Aušros Krasauskaitės šokio spektaklio šeimai „Tikroji dinozaurų istorija“ premjera pagal kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muziką.

Tai, kad dabar rekonstruojamo Klaipėdos muzikinio teatro išradingi kūrėjai yra tikrasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lobis. Tai puikiai įrodė naujo šokio spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“ komanda: idėjos autorė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, dramaturgė Samanta Pinaitytė, spektaklio kostiumų ir scenografijos autorė Liuka Songailaitė, šviesų dailininkas Justas Butkus bei garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius.


Į molio skulptūras – karikatūristo žvilgsniu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
Keramikas Viktoras Gailius dirbtuves įsirengė savo bute, meistriškai tam išnaudodamas balkono ir holo erdvę: čia minko molį, žiedžia, lipdo, glazūruoja.

Kretingiškio keramiko 67-erių Viktoro Gailiaus darbai atspindi ypatingą jo braižą – nuotaikingos ir šmaikščios glazūra padengtos molio skulptūrėlės tarsi atkeliavusios iš paties menininko pamėgtų piešti karikatūrų.

Humoras – gyvenime ir kūryboje

Puošnios besiplepančios poniutės, įsimylėjusių dviratininkų pora, gaidelis ir vištelė bei įvairių pasakų herojai. Jie – ryškių spalvų, lyg vienai akimirkai sustingę įdomiomis pozomis, juokingomis veidų išraiškomis. Nulipdyti, išdegti krosnyje ir menininko dekoruoti glazūra.

„Lipdau be eskizų, viskas išeina savaime. Nėra taip, kad žinočiau iš anksto, ką nulipdysiu – gyvenimas mėgsta staigmenas. Mano galvoje – milijonas idėjų, bet jos konkrečiais pavidalais virsta tik tuomet, kai paimu į rankas molį: kol minkau, skulptūrėlė tarsi išsiminko savaime“, – kalbėjo keramikas.

Tai, kad mėgsta piešti karikatūras, iš dalies lemia ir skulptūrėlių temas. Menininkas sakė, jog gyvenime šiaip jau nesąs didelis optimistas, tačiau nėra ir pesimistas. Aplinka, žmonės tampa labiau suprantamesni, kai jie paprasti, o tam, jo žodžiais, ir padeda humoras.

„Karikatūras abu su draugu piešdavome jau mokyklos suole, tačiau mano draugas nuėjo blogais keliais – atsidūrė kalėjime ir ten išgarsėjo, – tokių dalykų pripiešdavo. Galėjo tapti garsiu žmogumi, bet kaip buvo, taip ir liko vagišiumi.

Dailininku aš irgi netapau – nuo piešimo pasukau į keramiką, ir tik retsykiais beprisėdu prie popieriaus“, – neslėpė pašnekovas.

Turtingas darbų aruodas

V. Gailius sakė, jog jo darbai per dešimtmečius stipriai kito: „Niekad nebūna taip, kad gamintum ir tobulintum tik vieną gaminį, – darbai keičiasi, tik braižas išlieka, nes jis yra įgimtas. Nesyk teko taikytis prie gyvenimo ir žmonių poreikių, nes privalėjau užsidirbti duonai“, – kalbėjo V. Gailius.

Dešimtmečiais jis tebuvo vienintelis profesionalus keramikas visame Kretingos rajone, puoselėjantis tradicinį amatą, o ilgainiui lipdyti išmokęs nemažai vietinių meistrų.

Greta įvairios tematikos statulėlių V. Gailiaus kūrybos aruode – krūvos varpelių, žiestų puodynių, vazų, ąsočių. Žiesti ir glazūruoti keramikos gaminius V. Gailius išmoko studijuodamas Kauno Stasio Žuko technikume. „Įprastai po studijų visi siekė paskyrimų į Vilnių ar Kauną, o aš, brolio Rimanto paragintas, atvykau pas jį į Viekšnius, kur veikė „Jiesios“ fabriko filialas. Norėjosi išmokti žiesti tobulai. Fabrikas prieškariu priklausė žydams, – jame pagrindinai įsidarbindavo iš tremties sugrįžę lietuviai. Buvo keletas šį amatą itin gerai išmanančių meistrų, – iš jų mokiausi “, – prisiminė pašnekovas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-01-11

Į Lietuvą pažvelgė pro karpinių ažūrą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-01-11
Žemaitijos karpinių meistrės savo darbais demonstruoja, kokį meninį lygį yra pasiekusi ir kaip tobulėja karpinių technika.

Sausio 13 d. Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje bus pradėta eksponuoti Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Žemaitijos skyriaus tautodailininkių karpinių meistrių kūrybos darbų paroda „Lietuva mano širdy...“

Parodos sumanytojos ir kuratorės Kretingos muziejaus muziejininkė LTS Kretingos skyriaus pirmininkė Danutė Šorienė ir Kretingos r. kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė išvien sutarė, kad tokia paroda senokai Kretingoje bebuvo organizuota ir kad labai norėjosi, jog kretingiškiai ar miesto svečiai pamatytų, kokį vis dėlto atgimimą išgyvena karpiniai – savita liaudies dailės šaka, trapus ir subtilus, tačiau neilgaamžis liaudies menas.

Patriotiškai nusiteikę miestelėnai, dalyvausiantys Sausio 13-osios renginiuose, ir tautodailės mėgėjai karpinių parodoje išvys šilutiškės Rūtos Emigart-Čiuželienės, skuodiškės Elvitos Šeputaitės, iš Salantų krašto, Žvainių, kilusios dabar Klaipėdoje gyvenančios Danutės Valužienės, klaipėdietės Kristinos Stasės Mažukaitienės darbus.

„Yra, ko pažiūrėti“, – neslėpė Kultūros centro dailininkė J. Jonauskienė, pasirūpinusi parodos eksponavimu. Ji akcentavo, jog, nežiūrint, kad karpinius vienija Žemaitijos kraštui būdingi simboliai, gamtos motyvai, kruopštumas, detalių tikslumas ir neišpasakytas darbštumas, kiekviena autorė – savita, pasirinkusi savo raiškos kelią. Tai įrodo, kad šiandien karpymo tradicija, nuolat kintanti ir įgyjanti naujų formų, jau gyvuoja kaip šiuolaikinio grafikos meno atšaka, o menininkės ieško ir suranda naujų meninės išraiškos priemonių, technikos galimybių.


„Aukso vainikų“ šiemet kretingiškiams neuždėjo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-01-11

Tradiciškai per Tris Karalius, sausio 6-ąją, rengiamos respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatų paskelbimo iškilmės, – šiemet jos įvyko Širvintų kultūros centre.

Praėję atrankas rajonuose bei regionuose ir patekę į finalinį etapą, meistrai buvo vertinami šalies konkurse, kuris šiemet įvyko 14-ąjį kartą. Pirmųjų vietų laimėtojai – po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą – apdovanoti simboliniais aukso vainikais kaip geriausi 2018 metų šalies liaudies meistrai.


Medicina plius dailė – aukso viduriukas

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-01-11
Greta Šablinskaitė mokyklai, kurioje mokėsi, paliko prisiminimą – sukūrė koridoriaus sieną puošiančią freską.

„Pasirinkau gyvenimo kelią, kuriame medicina sietųsi su daile, ir kol kas jaučiuosi laiminga“, – šypsojosi aukso viduriuką radusi kretingiškė Greta Šablinskaitė.

Kūrybiškumą galima rasti kasdienybėje

Prieš metus Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją baigusi 19-metė Kauno šv. Ignaco Lojolos kolegijoje studijuoja ortopedijos technologiją. Anot pašnekovės, galūnių netekusiems pacientams išskirtinius protezus arba susilaužiusiems reikalingus įtvarus ne iš gipso, o iš lengvo termoplastiko pagal užsakymus pageidaujamų formų taip pat galima gaminti kūrybiškai.

„Procese daug rankų darbo, bet man tai patinka“, – atviravo pašnekovė.

Studentų atostogų metu savo apsilankymais gimnazijoje, kurioje mokėsi, G. Šablinskaitė buvusių mokytojų nestebina.

„Nenutrūko ryšys ypač su buvusia auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Egle Litviniene, su kuria per mano mokymosi šioje mokykloje laiką puikiai sutarėme“, – šypsojosi Greta.

Šioje ugdymo įstaigoje ji paliko gražų pėdsaką – sieną tarp antrojo ir trečiojo aukšto papuošė freska. Šis meno kūrinys – tai išsipildžiusi dvejopa svajonė: susigrąžinti kūrybos džiaugsmą, o tuo pačiu apie save palikti prisiminimą.


Kompozitorius Eduardas Balsys mokėsi bei dirbo ir Kretingos pranciškonų gimnazijoje.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sausio 15-ąją iškilmingu koncertu pradės minėti jubiliejinius iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus Eduardo Balsio metus.

Iškilmingame koncerte Žvejų kultūros rūmuose nuskambės E. Balsio 1954 m. parašytas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui. Jį atliks užsienyje studijas baigusi klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio.

Antroje koncerto dalyje klausytojai išgirs Siuitą simfoniniam orkestrui iš vienintelio E. Balsio sukurto baleto „Eglė žalčių karalienė“. Ji taps savotiška įžanga į būsimą to paties pavadinimo šokio spektaklio premjerą.

Vasarą bus pristatyta E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjera, o rudenį į Lietuvos sceną po ilgos pertraukos sugrįš ir kompozitoriaus opera „Kelionė į Tilžę“.

Lietuvos kompozitoriaus, pedagogo E. Balsio pėdos ryškiai įmintos ir Kretingoje. Jis gimė 1919-aisiais Ukrainoje, ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Šeima grįžo į Lietuvą, kai Eduardui buvo dveji. Apsistojo Skuode: čia E. Balsys pradėjo mokytis muzikos ir žaisti futbolą. 1928 m. su šeima persikėlė į Klaipėdą, 1939 m. į Kretingą, vėliau – į Palangą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas