Kai šventinį šurmulį pakeičia baltas chalatas

„Mes gyvename skirtingu režimu negu kiti žmonės. Atėjo eilė – ir dirbi, nesvarbu, ar Kūčios, ar Naujieji metai. Ir dėl to jokios problemos nėra – mes tiesiog nežinome, kaip reikėtų gyventi kitaip“,- apie tai, kaip medikams didžiąsias metų šventes tenka sutikti ne artimųjų draugijoje, o budint ligoninėje, be jokio dramatizmo kalbėjo Vilius Matulionis, buvęs Kretingos ligoninės vadovas, o šiuo metu dirbantis Priėmimo skubios pagalbos skyriaus vedėju ir vidaus ligų gydytoju.

„Jokių švenčių ligoninėje nėra. Yra tik darbas. Šventinę nuotaiką susikuriame pačios kalėdinėmis dekoracijomis išpuošdamos skyrių ar per Naujųjų naktį pro ligoninės langą spėdamos žvilgtelėti į fejerverkus“,- kalbėjo Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vyresnioji bendrosios praktikos slaugytoja ir operacinės slaugytoja Vilma Želvienė (kairėje) bei anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Vida Strigauskienė.

Galima sakyti, medikai mato išvirkščiąją švenčių pusę – kokia publika susirinko į mieste vykusią šventę ir kaip labai joje „linksma“ buvo, matyti iš to, kas patenka į ligoninės Priėmimo skubios pagalbos skyrių.

„O! Šiemet šventės turėtų būti ramios,- žvelgdamas į kalendorių prognozavo Bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas, gydytojas chirurgas Vytautas Karaliūnas. – Daugiau pacientų užplūsta per pilnatį, o šiemet bus geras mėnulis. Ar žinojote, kad per pilnatį padaugėja net gimdymų?“

Nuo šventinio stalo – į ligoninę

V.Matulionis paaiškino, kad per šventes visuomet budi vidaus ligų gydytojas, chirurgas, akušeris ginekologas, pediatras ir anesteziologijos-reanimacijos tarnyba, kurią sudaro operacinės slaugytoja, operacinės pagalbinė darbuotoja, dvi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos, gydytojas anesteziologas-reanimatologas bei slaugytojo padėjėja.

„Taigi kiekvienas gydytojas turi suteikti pagalbą į Priėmimo skubios pagalbos skyrių atvežtiems pacientams, tačiau kartu ant jų pečių – atsakomybė už savo skyriaus stacionare gulinčius ligonius“,- sakė V.Matulionis.

„Ypatingais atvejais, kai trūksta personalo, medikai iškviečiami ir iš namų – jie būna susitarę, kas budės per šventes. Tad jie negali atsipalaiduoti – telefoną visada laiko prie savęs ir yra pasirengę bet kada pakilti nuo šventinio stalo ir vykti į ligoninę“,- sakė Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vyresnioji bendrosios praktikos slaugytoja ir operacinės slaugytoja Vilma Želvienė.

Daugiau išeiginių – daugiau pacientų

Medikai tvirtino, kad pacientų srauto padidėjimas labiau priklauso ne nuo to, kokia šventė švenčiama, o kiek išeiginių jai skirta. Kuo ilgesnis savaitgalis – tuo daugiau „užsišventusių“ pacientų sulaukiama.

Persivalgymas, alkoholio padauginimas ir traumos – dažniausi negalavimai, kurie žmones atveja į ligoninę per šventes. Teisybės dėlei gydytojai patikslina: kartais didesnis antplūdis pacientų užgriūva ne per šventines dienas, o po jų.

„Grafikas pas mus griežtas. Gediminai, kol kas gali būti ramus, tau dar negreit teks Naujuosius metus sutikti ligoninėje“,- žvelgdamas į šventinių dienų budėjimo grafiką savo kolegai Gediminui Morkui sakė Bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Karaliūnas (dešinėje).

„Tai gali būti pasekmės nesaikingo valgymo ir gėrimo. Ką padarysi, kad ne visi dar moka švęsti kultūringai. O kartais žmonės į mus kreipiasi ir uždelsę, vis manydami, kad negalavimas savaime praeis“,- pastebi V.Matulionis.

Pasak gydytojų, jų darbo krūvis per šventes yra nenuspėjamas – kartais ir paprastą dieną kreipiasi daugiau sunegalavusių žmonių. „Grynai šventinėmis traumomis galėčiau įvardinti sužalojimus dėl petardų. Tačiau tokių atvejų daugiau būdavo seniau, kai žmonės naudodavo savadarbes petardas“,- sakė V.Karaliūnas.

Bendrosios chirurgijos skyriaus gydytojai juokavo „šventiniais klientais“ galį įvardinti emigrantus, kurie per didžiąsias šventes sugrįžę tėviškėn tokiais plačiais mostais švenčia, jog vėliau atsiduria medikų rankose dėl nesaikingo maisto, gėrimų vartojimo ar nukentėję per muštynes.

Geležinė tradicija

„Kai dar mano sūnus buvo mažas, jis manęs paklausė, ar negalėčiau dirbti gaisrininku. Kai nustebau dėl tokio klausimo, jis man paaiškino: gaisrai įsiplieskia rečiau, negu kad man tenka budėti per šventes, - su šypsena prisiminimais pasidalijo V.Karaliūnas. Ir pajuokavo. - O kad žmonos paniurna, jog reikia vyrus išleisti į darbą ligoninėje, tai yra gerai, vadinasi, jos „funkcionuoja“.

V.Karaliūnas parodė grafiką, kuriame kasmet ties šventinėmis dienomis – gruodžio 24-ąją, 25-ąją, 31-ąją ir sausio 1-ąją – surašytos budinčių gydytojų pavardės. „Eilė yra griežta. Jei vienais metais budėjai per Naujuosius metus, kitąmet ši diena teks kolegai,- paaiškino V.Karaliūnas, kuriam šįmet baltąjį chalatą teks vilkėti šv. Kalėdų dieną. – Tačiau nuo senų laikų turime geležinę tradiciją – jei mūsų skyriuje pradeda dirbti naujas chirurgas, jis būtinai budės gruodžio 31-ąją. Šiemet kaip tik tokia maloni pareiga atitenka naujajai mūsų kolegei chirurgei. Dėl to, kad ji moteris, nė kiek neužjaučiame ir nuolaidų nedarome. Moterys kovoja dėl lygių teisių – tai mes joms mielai ir suteikiame.“

Ligoninėje šventės nėra

V.Želvienė pasakojo, kad Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus kolektyvas kasmet geranoriškai pasiskirsto, kas nori dirbti konkrečiomis šventinėmis dienomis. „Moterys susiderina darbo laiką, ypač jei ir sutuoktiniai turi dirbti – tada pasirenka tą dieną, kad abu kartu dirbtų ir nė namie būti vienam,- sakė V.Želvienė. - Ligoninėje jokių švenčių nėra. Nesusėdame prie bendro stalo. Mums tai yra tik dar viena darbo diena. Su tuo esame susitaikę ir mes, ir mūsų šeimos“.

Pasak V.Želvienės, darbo rutinoje šventinę nuotaiką sukuria tik darbuotojų iniciatyva išpuoštos kalėdinės eglutės skyriuose, kitos dekoracijos.

„Šeima žino: jei į darbą išėjau 7.30 val., tai namo grįšiu tada, kai Dievas duos. Tiesiog žinai, kad kitaip nebus. Ir atrodo, jog taip ir turi būti“,- apie tai, kad gydytojams tenka dirbti naktimis, išeiginėmis dienomis ir per šventes, kalbėjo Priėmimo skubios pagalbos skyriaus vedėjas Vilius Matulionis.

„Kasmet visus pasveikina ir ramių švenčių palinki administracija. Tai – maloni mums parodyta pagarba,- pasakojo V.Želvienė. – O kad sveikinimą švenčių proga atsiųstų buvę pacientai – to nebūna. Atvirkščiai – džiaugiamės nesulaukę skundų dėl savo darbo. Tai mums ir yra geriausias pasveikinimas.“

Naujieji – be šampano

„Seniau aplankydavo ir Kalėdų senelis, bet, ko gero, krizė bus jį nuskurdinusi,- šmaikštavo V.Karaliūnas. – Sovietmečiu būdavo atvejų, kad pacientai gydytojams padovanodavo šampano švenčių proga. Bet dabar to nėra – juk šampanas ligoninėje yra deficitinis produktas. Jei jį padovanos gydytojams, iš kur patys pacientai begautų?“

Kalbinti medikai tvirtino: ir per didžiausias šventes jie negali pakelti šampano taurės – džiaugiasi, jei tarp darbų randa minutę visam skyriaus personalui susiburti ir apsikeisti sveikinimo žodžiais, jei spėja pro ligoninės langus bent užmesti akį į dangų išraižančius naujametinius fejerverkus.

„Net ir paminėdami kolegos gimtadienį mes niekada nežinome, kada galėsime susėsti ir pasivaišinti torto gabalėliu. Dažnas atvejis, kad mūsų paruošta kava taip ir ataušta puodeliuose – negalime laukti, kai į skyrių pristatomas žmogus“,- darbo užkulisius atskleidė V.Matulionis.

Šventinės nuotaikos, anot pašnekovų, nėra ir palatose – sergantys ir skausmų kamuojami žmonės neturi jėgų linksmybėms.

Atpildas – iškovota gyvybė

„Dirbu penktą dešimtį metų ir nė karto pas mus neatėjo žmogus su džiaugsmu. Nuo ryto iki vakaro mus supa skausmas, dejonės, bėdos. Turime kiekvieną žmogų išklausyti, kantriai išklausinėti, kaip jis jaučiasi. Kartais dėl to į mus pacientas žvelgia nesuprantančiu žvilgsniu, bet pasakymas, kad skauda pilvą ar galvą - nieko nereiškia, nes panašūs simptomai būdingi daugeliui ligų. Turime tiksliai žinoti, kokio pobūdžio skausmas, kaip ilgai jis tęsiasi, kad įvertintume, kaip galime žmogui padėti,- kalbėjo V.Matulionis. – Darbo turime be proto daug: per parą mūsų skyrius sulaukia 50-70 ligonių, apie 30 jų paguldome į mūsų ligoninės stacionarius skyrius. Ir kartais susimąstau: jeigu reiktų rinktis antrą kartą, tikrai nekeisčiau nei profesijos, nei specialybės. Suprantate, mūsų skyrius yra pats įdomiausias, jis – visa ko vartai ir čia priimami patys svarbiausi sprendimai. Tai nėra vieno gydytojo darbas, o bendras viso kolektyvo rezultatas. Ir jei kritinėje būklėje esančiam žmogui suspėjai pagelbėti, užplūsta neapsakomai geras jausmas. Tai mums ir yra didžiausias atpildas.“

• Rašyti komentarą (12)